Lietuvos kino teatrus gruodžio 12 d. viduryje pasieks naujas stebuklingas, senosiomis baltų pasakomis ir saulėgrįžos mitu paremtas animacinis pilnametražis filmas „Aukso žirgas“. Pradėjęs debiutus kino salėse, filmas persikels ir į televizijos ekranus.
Filmą režisavo lietuvis režisierius, animatorius, tarptautinio animacinių filmų festivalio „Tindirindis“ direktorius Valentas Aškinis ir žinomi latvių animacijos meistrai Reinis Kalnaellis bei Signė Baumanė. Iš viso filmą kūrė keturios šalys – Lietuva, Latvija, Liuksemburgas ir Danija.
Kaip pasakojo V.Aškinis, animacinio filmo scenarijaus pagrindu buvo pasirinkta latvių literatūros klasiko Janio Rainio pjesė „Aukso žirgas“, parašyta 1911 metais. Tolimoje karalystėje gyvenanti princesė Saulė neša savo kraštui džiaugsmą ir šviesą, tačiau pikta linkinti ir jos laimės pavydinti Juodoji Motė įkalina skaisčiąją mergelę stiklo karste ant aukščiausio kalno. Neviltin puolęs karalius kviečia jaunikaičius iš visų kampelių sugrąžinti jam dukrą. Tačiau kalno iššūkis reikalauja ne tik jėgos, kojų vikrumo ir rankų miklumo, bet ir tyros širdies.
Animaciniame filme „Aukso žirgas” besidomintys folkloru, atpažins baltų pasakų motyvus. Pasak kūrėjų, šis filmas – tai saulėgrįžos pasaka, liaudiško mito apie Saulės pagrobimą, jaunikaitį Aušvydą, Stiklo kalną ir užkerėtą Princesę Saulę, apie žiaurų princą, Baltąjį tėvą ir Juodąją motiną interpretacija.
Princesės Saulės pagrobimu ir įkalinimu ant stiklo kalno kūrėjai norėjo perteikti stiprią alegoriją – tai pavergtų tautų laisvės troškimo simbolis. „Visi laukia tikrojo tautos išrinktojo, galinčio įkopti į į kalną ir išvaduoti karalaitę, atnešti į žemę šviesą ir laisvę. Ir jeigu žemėje neatsiras nė vieno verto žmogaus su tyra širdimi, su švaria sąžine, galinčio pasiaukoti vardan kitų, tai vadinasi, žmonija neverta atpirkimo. Šios aukštos idėjos įpinamos į pasakišką ir dainingą kalbą, poetinę formą ir turinį“, – sakė vienas filmo režisierių V.Aškinis. Nors įprasta, kad auksas gretinamas su materialinėmis vertybėmis – „Aukso žirge“ jis simbolizuoja saulę ir taurumą.
Pagrindinį herojų Aušvydą, kuris keliauja prikelti princesę Saulę, įgarsino aktorius ir laidų vedėjas Vytautas Rumšas jaunesnysis. Princesei balsą dovanojo Neringa Nekrašiūtė, Juodajai Motei – Larisa Kalpokaitė, o Baltajam Tėvui – Sigutis Jačėnas. Pasakos pasakotoju tapo Algirdas Latėnas. Taip pat lietuviškai garsintame „Auksiniame žirge“ žiūrovai išgirs Dainiaus Gavenonio, Dalios Michelkevičiūtės, Rimanto Bagdzevičiaus, Remigijaus Sabulio ir kitų žinomų teatro ir kino aktorių balsus.
Kaip teigė vienas režisierių V.Aškinis, kalbant apie filmo savitumus galima atkreipti dėmesį į tai, kad filmas atliktas klasikinės dvimatės animacijos technologija. „Visa animacija piešta rankomis, epizoduose panaudotos trimatės animacijos dekoracijos”, – aiškino jis.
Animacinį filmą „Aukso žirgą“ kūrė „Vilanimos“ filmų studija, „Rija films“, „Paul Thiltges Distribution“ bei „Copenhagen-Bombay“ studijos. Pagrindine scenarijaus autore tapo Sesilė Somers (Cecile Somers), o pasakiškais užburiančio pasakojimo vaizdais pasirūpino dailininkas Ksavjeras Dujardenas (Xavieras Dujardenas).
Animacinio filmo„Aukso žirgas“ anonsas:
Pagal anonsą – nuostabus filmas. Rankomis pieštas šešerius metus…. Neįtikėtina… Reikės būtinai nueiti!
Sveikinu, bus labai įdomu. Domiuosi senąja baltų mitologija, archeologiniu baltų kostiumu ir peržiūrėjus filmo pristatymą … iškart kliūva karalaitės apranga: ji nė iš tolo neprimena senojo baltų drabužio, ir tuo labiau – dieviškojo drabužio – ypatingo, nusagstyto ypatingą karalaitės statusą nurodančiais papuošalais, ženklais. Mitas apie įkalintą Saulę skaičiuoja tūkstantmečius, o paveiklėliuose – ne dangiškoji baltų Saulė, o eilinė viduramžių dvarininkaitė, susukusi plaukus į purų kuodą. Nuogos iki pečių jos rankos, pirštinės iki alkūnių, ir visa karalaitė (princesių lietuvių ir latvių pasakose nesutiksime) nė iš tolo neatspindi senosios lietuvių ir latvių kultūros ir tuo labiau – dieviškumo. Tas pats pasakytina apie karalių: Tai ne Saulės Tėvas, o vienas iš daugelio Viduramžių karalių. Abejoju ir dėl Saulės vaduotojo išvaizdos, bet iš esmės ji man nekliūva. O karalaitės Saulės apranga gerokai erzina. Ir apskritai, iš savo elgsenos ji labiau primena Miegančiąją Gražuolę, Snieguolę, negu Deivę Saulę.
Visa filme sukurta aplinka neatspindi senojo tūkstantmetinio pirmapradžio mito, o vaizduoja Viduramžių miestą.
Daina anonse – ne senoji baltiška, o kažkas panašaus į pernykščio Ledo šalis (Frozen) garso takelį, o visa, kas dar ten girdisi, neprimena senosios baltiškosios muzikos…
Gal aš dar daug ko nežinau apie šį filmą… Bet negi režisieriai, dailininkai, kompozitoriai nepasidomėjo senuoju
baltų (lietuvių, latvių, prūsų) kostiumu, muzika, su niekuo nesikonsultavo?…
Nori nenori jau gretinu šviesios atminties režisieriaus Zenono Šteinio animacinį filmą „Kadaise Lietuvoje” su naujuoju ir… nusveria pirmasis. Ir dar kažkodėl man vis iškyla J.Šeduikytės klipai, sukurti sekant baltiškąja tematika, Čiurlioniu – nesikerta nei muzika, nei vaizdai, ir tai man dar kartą įrodo, kad mes galime drąsiai remtis mitologija, filme atkurdami pasaką, mitą, legendą šiandienos žmogui.
Visgi sveikinu sukūrus dar vieną lietuvišką filmą – ne tiek jau daug jų turime.
Šešerius metus paišytojas – lai perpiešia už bausmę !
O gal dar išeitų pataisyti ?