Nors paskutinio raudonosios armijos kareivio kerzinis batas nustojo trypęs Lietuvą prieš du dešimtmečius, randai, likę pusę amžiaus prievartautoje mūsų sąmonėje, taip ir liko iki galo nesugiję. Skiriasi ir tų patirtų skriaudų pobūdis bei gebėjimas suvokti padarytos žalos mastą visa tai patyrusiems ir ateities kartoms, kurių gali paprasčiausiai nebelikti, jeigu nerasime savyje drąsos ne tik imtis ginklo valstybei apginti, bet ir jos turiniui apsaugoti.
Kas yra tos mūsų valstybės turinys? Neabejoju, kad kiekvienas pateiks dešimtis galimų atsakymų variantų ir visi jie nebus klaidingi, nes valstybės turinį sudaro tai, ką materialaus ir dvasinio sukūrė žmogus. O tai yra ne kas kita, kaip kultūros sąvokos apibrėžimo esmė. Taigi norime ar ne, netgi būdami pasyvūs stebėtojai ar atkaklūs neigėjai, kiekvienas atskirai ir visi kartu esame kultūrinių procesų dalyviai, nuo kurių indėlio ir priklauso mūsų valstybės turinys, kitaip dar vadinamas kultūra.
Tačiau kultūra yra ir vertybių visuma, kurių pagalba yra pažįstamas ir keičiamas pasaulis. Todėl kiekvienas mūsų veiksmas ar ištartas žodis ne tik sudaro bei iliustruoja mūsų, kaip asmenybių turinį, bet ir neišvengiamai veikia šalia esančių bendrapiliečių sąmonę ir jų gebėjimą veikti bei kurti jų pačių ir juos supančios visuomenės labui.
Kitaip sakant, valstybės turinys yra ne kas nors kita, o kiekvieno tos valstybės gyventojo pareiga ir teisė puoselėti bei saugoti tautinės savimonės ir pilietiškumo dvasios grindžiamą savigarbą, be kurios jokia karinė ir gynybinė doktrina netenka prasmės.
Atrodytų, kas gi gali būti paprasčiau ir lengviau nei sutarti dėl savo pačių garbės ir orumo. Bet – paradoksas!.. Po pusės amžiaus teritorijos ir dar dvidešimt penkerių metų tebesitęsiančios kultūrinės erdvės bei atskirų individų sąmonės okupacijos mes vis dar ginčijamės, ar verta Lietuvoje kalbėti ir rašyti lietuviškai, ar mūsų kaimo žmonės verti būti aukščiausių meninių – kūrybinių pasiekimų sklaidos liudininkais, ar valstybės sostinėje reikia bent du tūkstančius žiūrovų talpinančios šiuolaikinės koncertų salės, kurios scenoje tilptų pilnos sudėties simfoninis orkestras su dviem akademiniais chorais, ar mums reikia valstybės išlaikomų teatrų, muziejų, ar tebereikalingos bibliotekos ir kultūros centrai, kurių turinys yra ne europietiškais standartais renovuotos patalpos, o pirmiausia ten tarnaujantys žmonės, be kurių pasiaukojimo ES struktūrinių fondų dosniai finansuojami „kietieji“ ar „minkštieji“ projektai infrastruktūrai pagerinti netenka jokio turinio…
Žinoma, kultūros svarbos nesuvokimas, arba dar blogiau, kitos, ar kitų valstybių kultūros vertybių viršenybės pripažinimas taip pat yra kultūros išraiška. Tik jau šį kartą ne Lietuvos ir jos turinio naudai. Todėl tų, be aiškių atpažinimo ženklų žmogeliukų, kalbančių lyg ir lietuviškai, bet neigiančių kultūrą kaip Lietuvos turinį, veiksmai primena hibridinio karo dar vieną atmainą – partizaninį veikimą ideologinio priešo užnugaryje, kuomet visomis išgalėmis stengiamasi sujaukti žmonių protus ir sąmonę, sistemingai deklaruojant paramą valstybės turinio apsaugai, realybėje nepajudinant nė piršto savo pažadų ir įsipareigojimų įgyvendinimui.
Tik šį kartą ideologijos samprata nereiškia partinių interesų, o brėžia nematomą, bet nesunkiai suvokiamą ribą, skiriančią kultūros žmones ir tuos, kurie ją neigia. Ir tai niekaip nesusiję nei su profesija, nei su lytimi, nei su politinėmis simpatijomis, nei su užimamomis pareigomis, netgi nesusiję su gaunamomis pajamomis, ar užgyventu turtu. Rūpestis valstybės turiniu, kurio pagrindas yra visos įmanomos kultūros išraiškos formos: verslas, menas, mokslas, pramonė, literatūra, švietimas, religija, tautinė saviraiška, istorinė atmintis – štai esminis kultūros žmonių skiriamasis bruožas.
O kam atstovauja tie hibridiniai partizanai, kurie kiekvieną kartą suranda šimtą priežasčių savo politiniam ir kultūriniam neįgalumui pateisinti, kaltę suversdami kam nors kitam, tik jokiu būdu neprisiimdami savo asmeninės atsakomybės? Ir tai geriausiu atveju, nes įprastai jie savo antikultūrinę, t.y. antivalstybinę veiklą vykdo begėdiškai supriešindami socialines, profesines ir visas kitas grupes, paneigdami kultūrinį pagrindą kaip sėkmingos visuomenės ir valstybės ekonominio vystymosi garantą…
Apgailėtina, bet ir kultūros bei meno lauke retsykiais randasi hibridų, užsimaskavusių menininkais, ar besislepiančių po kultūros vadybininkų kauke, kurių tikrasis veikimas ir nuveikti darbai liudija toli gražu ne rūpestį valstybės turiniu, o labai siauros asmeninės gerovės užtikrinimu. Kas savaime nėra blogis, o ir pagirtina, jeigu nėra piktnaudžiaujama valstybės pasitikėjimu, ar visų mūsų sunešto aruodo gėrybėmis.
Tad, svarbiausia jėga, galinti pasipriešinti raudonosios armijos recidyvui – hibridinio karo partizanams, veikiantiems prieš Lietuvos kultūrą – neigiantiems valstybės turinį, yra kultūros žmonės – verslininkai, mecenatai, politikai, muziejinininkai, profesoriai, studentai, mokytojai, dvasinininkai, žemdirbiai, literatai, darbininkai, tarnautojai – visi, kurie savo sukurtą valstybę suvokia kaip vientisą organizmą. Organizmą, kurio kieviena dalis yra gyvybiškai svarbi, o dvasia ir intelektas užtikrina jo egzistencinę prasmę.
Autorius yra Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, Seimo TS-LKD frakcijos narys
Rasa Juknevičienė yra labai panaši į medikės ir kariūnės hibridą. O V. Juozapaitis – į Štirlico ir Baritono.
Žalty,tavo galvoje siaučia viesulas,deja.
Dėkoju už pastabą. Mano galvoje siaučiantis viesulas valstybės biudžetui ne našta.