P. Urbšys. Apie galingiausią Lietuvos ginklą

Lietuvos Respublikos prezidentės Dalios Grybauskaitės sveikinime Lietuvos Šaulių sąjungos konferencijoje „Pilietinė gynyba hibridiniame kare“ nuskambėjo tokie žodžiai: „Galingiausias Lietuvos ginklas yra jos žmonių pasirengimas ginti savo žemę ir laisvę. Turime kalbėti apie visuomenės aktyvų neginkluotą dalyvavimą valstybės gynyboje. Kiekvieno mūsų indėlis gali būti įvairus: nuo atsparumo propagandai ir kibernetinės erdvės stiprinimo iki transporto ar aprūpinimo organizavimo“.

Štai tiek iš Lietuvos žmonių tereikia, nes visu kitu pasirūpins valdžia. Turime konstatuoti faktą: Lietuvos žmonės nėra pasirengę ginti savo žemę ir laisvę, kadangi daugelis mano, jog tai – ne jų, o valdžios reikalas. Neatsitiktinai, Pilietinės visuomenės instituto duomenimis, Lietuvos žmogus savo asmenines pilietines galias įvertina tik 3,1 balo, o valdininkų – 7,9, Seimo narių – 8,3, prezidentės – 8,7.

Valstybės vadovams ir daugumai politikų atrodo normalu, jog šiandien Lietuvos istorijos vadovėlis liko tik penktų klasių moksleiviams. Patriotinis ugdymas transformavosi į abstraktų pilietiškumą, skirtą renginiams ir talkoms. Mokyklose kaip pilietinio veikimo valandos įskaitomas net praleistas laikas baseine.

Nežiūrint į tai, pagal to paties instituto duomenis, pilietiškiausia mūsų visuomenės dalis išlieka moksleiviai ir mokytojai. Likusi dalis yra tarsi komos būsenos. Europos Sąjungoje pagal savanorystę ir dalyvavimą nevyriausybinėse organizacijose, profsąjungose mes esame vieni iš paskutinių. Negana to, iš nupilietintos Lietuvos visuomenės sąmonės nuosekliai trinama nacionalinės tapatybės ir savigarbos savivoka kaip negatyvus praeities reliktas, trukdantis mums integruotis į naująjį Europos Sąjungos biurokratų išgalvotą pilietinį naratyvą.

Žmogui be nacionalinės ir pilietinės tapatybės niekada sava žemė ar laisvė netaps vertybė, dėl kurios jis bus pasirengęs paaukoti savo gyvybę. Gal todėl iš tokio žmogaus tereikia tikėtis atsparumo propagandai, mistiškai masinio prisidėjimo prie kibernetinės erdvės stiprinimo ir banalaus transporto ar aprūpinimo organizavimo.

Jei iš tiesų nuoširdžiai suvokiama, jog galingiausias Lietuvos ginklas yra jos žmonių pasirengimas ginti savo žemę ir laisvę, tai būtina išdrįsti į valstybės gynybą pradėti žiūrėti ne vien per NATO karinį taikiklį. Valstybės politika turėtų būti orientuota į nacionalinės pilietinės tapatybės stiprinimą mūsų visuomenės sąmonėje. Be kultūros ir švietimo dėmens ši misija neįmanoma. Būtina krašto gynybą stiprinti neišbalansuojant socialinio tvarumo, nesupriešinant mūsų visuomenės, nes jau dabar išlaidos krašto apsaugai siejamos su didėjančiu skurdu mūsų krašte.

Valstybės vadovai neturėtų nusišalinti nuo nacionalinio verslo stiprinimo ir jo interesų apsaugos, užtikrinant nuoseklią smulkaus ir vidutinio verslo plėtrą. Politinė valdžia privalo išdrįsti perduoti dalį savo valdžios galių žmonėms: nebijoti žmonėms suteikti galimybę rinkti asmenybes, o ne sąrašus. Atstatyti konstitucinį valdžių pasidalinimą, sustiprinti žmonių pilietinę kontrolę sprendžiamajai, vykdomajai ir teisminei valdžiai.

Tik tokiu būdu galima sugrąžinti pasitikėjimą valstybe, už kurią Lietuvos žmogus jaustųsi atsakingas, kuris žemės ir laisvės gynimą suvoktų kaip savo egzistencinę pareigą, o ne kaip valdžios primestą prievolę. Antraip griežta retorika Rusijos atžvilgiu, kuri Putino ir jo klikos dėka iš tiesų panašėja į teroristinį valstybinį darinį, liks tik poza dėl asmeninio įvaizdžio. O Lietuvos žmogui su tariamu pasirengimu ginti savo žemę ir laisvę tereikės klusniai šiam įvaizdžiui tarnauti.

Belieka Lietuvos Respublikos prezidentei Daliai Grybauskaitei priminti prieš daugiau nei ketverius metus kadencijos pradžioje jos pačios ištartus žodžius: „Darysime klaidų, iš karto gal neišeis, bet pradėkime atsiverti, leiskime žmonėms atsakyti už savo šalį. Bet neleiskime grupelei žmonių valdyti valstybę“. Ypatingai dabar, kai rytų kaimynė žvangina ginklais.