Kodėl šiukšliname gamtoje?

Ne visi suprantame, kad būdami gamtoje poilsio vietas turime palikti tokias, kokias radome, tvarkingas ir be primėtytų šiukšlių. Taip pat nevalia gadinti parko inventoriaus. Norint išsaugoti esamus gamtos turtus, turi keistis ir visuomenės požiūris.

Lietuva iš daugelio Europos valstybių išsiskiria natūraliais gamtos turtais: žaliuojančiais miškais, unikaliomis gamtos vietovėmis ir kultūros paveldo objektais, turtinga miškų augmenija ir gyvūnija. Galime didžiuotis, kad Lietuvoje saugomos teritorijos sudaro apie 15 procentų visos šalies teritorijos. Šiose vietovėse saugoma biologinė įvairovė, nykstančios gyvūnų ir augalų rūšys, unikalūs gamtos paminklai ir kitos ne tik gamtosauginiu bet ir kultūriškai kultūriniu požiūriu svarbios vietos. Didžiausius plotus užimantys nacionaliniai ir regioniniai parkai tapo tikra gamtos oaze ir nuostabių atradimų vieta visiems pavargusiems nuo miesto triukšmo ir oro užterštumo.

Saugomos teritorijos Lietuvoje savo dabartinį vaizdą įgijo pasinaudojusios Europos Sąjungos 2007–2013 metų struktūrinių fondų parama pagal Sanglaudos skatinimo veiksmų programos projektą „Saugomų teritorijų tvarkymas“. Iš viso įvairioms Lietuvos saugomose teritorijose numatytoms veikloms buvo skirta apie 200 milijonų litų Europos regioninės plėtros fondo lėšų. Šias investicijas kiekvienas galime įvertinti apsilankydamas nacionaliniuose ir regioniniuose parkuose, draustiniuose ir rezervatuose.

Daugelyje parkų atvykusius lankytojus pasitinka atsinaujinę lankytojų informacijos centrai, kuriuose gaunama išsami ir patraukliai pateikta informacija apie toje saugomoje teritorijoje esančias gamtos ir kultūros paveldo vertybes. Tačiau tokių centrų tikslas ne tik lankytojams pateikti išsamią ir vertingą informaciją, bet svarbiausia pakviesti aplankyti toje teritorijoje esančius gamtos objektus. Šiam tikslui įgyvendinti lankytojų laukia informaciniai stendai, rodyklės, kurios padeda žmonėms nepasiklysti ir nukreipia tam tikru maršrutu. Nutiesti pažintiniai takai parodo kuria kryptimi galima keliauti, todėl kiekvienas lankytojas gali savarankiškai be gido pagalbos eiti ir susipažinti su saugomų teritorijų turtais. Tuo pačiu tai tampa priemone, kuri neleidžia vaikščioti bet kur ir padeda tausoti unikalią gamtą.

Vis dar vyrauja nuomonė, kad saugomose teritorijose nieko negalima, atvirkščiai, galima viskas, kas nekelia pavojaus ir neprieštarauja pagrindinėms gamtos išsaugojimo vertybėms. Todėl ir lankytojams įrengiamos pavėsinės, suoleliai, pažintiniai takai, statomi apžvalgos bokštai. Nacionalinių parkų direkcijos darbuotojų teigimu, lankytojų elgesys, nors ir ne taip greitai kaip norėtųsi, keičiasi – vis mažiau triukšmaujama ir šiukšlinama.

Juk nuo to priklauso kokią gamtą paliksime savo vaikams – žaliuojančiais medžiais, švariais ežerais ir upėmis, paukščių ir gyvūnų rūšių gausa bei įvairove, ar atvirkščiai, žaliosios erdvės taps retenybe, pasivaikščiojimai miškuose liks tik atsiminimuose, o šiukšlių kalnai šalikelėse, miškuose ar prie upių taps kasdienybe.

Apie tai, kad būtume sąmoningesni ir nešiukšlintumėme bei kitais būdais nekenktume gamtai skelbia daugybė socialinių reklamų, įspėjimų parkuose, miškuose ir kitose poilsio erdvėse. Bet ar tai veikia? Vilniaus Centro poliklinikos, Psichikos sveikatos klinikos psichologo Andriaus Gota teigimu, gąsdinančiais skelbimais, kuriais siekiama lankytojams parodyti, kad už šiukšlinimą jie bus nubausti nieko nepasieksime. „Žiūrint iš trumpalaikės perspektyvos gal tai ir duoda kažkokios naudos, tačiau norint pasiekti ilgalaikių rezultatų toks lankytojų atgrasinimo būdas nuo šiukšlinimo mažai veikia. Daug svarbiau yra lankytojams parodyti žaisminga forma, kad negalima šiukšlinti. Labai geras pavyzdys Kauno marių regioniniame parke, kur plakatuose matomas visiems puikiai pažįstamas personažas Chukas Norisas ir teigiama, kad jis padėkos tau, jeigu nešiukšlinsi. Atrodo paprastas sprendimas, bet žmogaus sąmonę jis veikia kitaip, negu grasinimas ar reikalavimas.“

Žinoma, tokiais veiksniais galime paskatinti žmonės atsakingai elgtis gamtoje, tačiau kyla klausimas, kodėl mes vis dėl to šiukšliname ten, kur yra gražu ir tvarkinga? Ar tai mūsų mentalitetas ar nuo vaikystės susiformavę įpročiai. Psichologas Andrius Gota mano, kad į šį klausimą galime rasti daug atsakymų: „Visų pirmą galėtume išskirti socialinį faktorių. Atlikti tyrimai parodė, kad tose vietose kur yra tvarkinga ir nėra šiukšlių praktiškai niekas ir nešiukšlina. Tarsi jaučiamas aplinkos spaudimas, tačiau tik atsiradus bent menkiausiam saldainių popieriukai ant žemės, įvyksta grandininė reakcija ir pradeda visi kiti šiukšlinti. Kitaip sakant, jeigu visi šiukšlina, galiu ir aš. Taip pat svarbus ir antropologinis požiūris, juk namuose mažai kas šiukšliname, tačiau viešojoje erdvėje jau yra kitaip. Tai tampa tarsi savo teritorijos žymėjimas ar net galios parodymas. Tuo pačiu ir savo santykio su aplinkiniais ir su gamta. Aš esu galingas, man jūs esate nesvarbūs, todėl aš šiukšlinu.“

Pasidomėjus, kokiomis priemonėmis galėtume pakeisti mūsų visuomenės požiūrį į sutvarkytas teritorijas ir jų apsaugą, psichologas atsako, kad tarsi magiško patarimo ir nėra. Svarbiausia, kad nuo mažų dienų vaikai būtų ugdomi ir atsirastų santykis su gamta ir kitais žmonėmis. Kad kiekvienas suvoktume, kad gamta, kaip ir kiekvieno namai turi būti saugomi ir prižiūrime. Jeigu tik galvosime, kad viskas mūsų, tai tikėsimės, kad kažkas tuo ir pasirūpins. Kai pakeisime požiūrį ir pradėsime mąstyti, kad mano gamta, mano upė, ežeras, tada norėsime, kad jie būtų švarūs ir toliau mus džiugintų. Tada ir nustosime šiukšlinti ir kitaip kenkti sutvarkytoms teritorijoms.

„Informacijos šiandien turime pakankamai, žinome, kad plastiko negalima išmesti, nes jam suirti reikia daugybės metų, tačiau dar daugelis manome, kad išmesdami organines atliekas bet kur, nekenkiame gamtai. Turime suprasti, kad bet kokia šiukšlė kenkia ir gamtai ir mums patiems“, – teigia psichologas Andrius Gota.

Žmonių sąmoningumo pakeisti per dieną ar metus tikrai neįmanoma, tačiau visi kartu žinodami, kad gamta yra kiekvieno iš mūsų namai, ją saugoti ir tausoti norėsime labiau. Kaip būtų gerai jei kiekvienas pagalvotume ir apie minčių taršą ir apie aplinkos taršą.

Rūpinkimės gamta taip kaip patys savimi.