1937 m. balandžio 5 d. pradėta vykdyti i Žuvinto išskirtinė ežero apsauga. Ši diena labai svarbi ne tik Žuvintui, bet ir visai Lietuvai, nuo jos prasideda šių dienų Lietuvos saugomų vietovių istorija.
Pagal rašytinius šaltinius Žuvinto rezervatas įsteigtas 1937 m. Kauno Vytauto Didžiojo universiteto profesoriaus Tado Ivanausko sumanymu. Tada saugotas tik Žuvinto ežeras ir jo apylinkės 1 km spinduliu, čia buvo uždrausta medžioti paukščius ir žinduolius. Jau tuomet buvo pastebėta, kad ežeras išsiskiria nepaprastai turtingu ir įvairiu paukščių pasauliu.
Per daugelį metų požiūris į vietovės apsaugą keitėsi ne vieną kartą. Pradžioje buvo saugomi paukščiai ir žinduoliai, draudžiant juos medžioti. Vėliau pradėta saugoti visa Žuvinto ežero ir apylinkių fauna, dar vėliau augalija.
O galiausiai gamtinio rezervato vietovė tapo uždara lankytojams, taip siekiant išsaugoti žmogaus nepaliestą ir natūraliai besivystančią, savo biologine įvairove žavinčią vietovę.
Nuo 2002 m. Žuvinto gamtinis rezervatas (7500 ha) yra dabartinio Žuvinto biosferos rezervato (18490 ha) griežčiausiai saugoma sudėtinė dalis. Taip pat ši vietovė yra įrašyta į Pelkių bei seklių vandenų (Ramsaro) konvencijos saugomų teritorijų sąrašą, turi Natura 2000 statusą, biosferos rezervatas priklauso UNESCO programos „Žmogus ir biosfera“ tinklui.
Žuvinto biosferos rezervatas yra vienintelė UNESCO programos „Žmogus ir biosfera“ saugoma gamtinė vietovė Lietuvoje, jau 14 metų, kaip įtrauktas į UNESCO pasaulinį biosferos rezervatų tinklą. O esminis šios programos uždavinys ir yra suderinti gamtos ir žmogaus poreikius saugant ir tausojant.
Žuvinto biosferos rezervato grupės darbuotojai atlieka svarbius gamtotvarkos darbus, būtinus siekiant išlaikyti natūralią aplinką ir skatinti biologinę įvairovę. Vienas iš pagrindinių tikslų – paežerės pievų tvarkymas, ežero salose natūraliai plaukiojančių salų perteklinės augalijos šienavimas.
Natūralių pievų priežiūros dabai vykdomi kasmet šienaujant pievas, perteklinę augaliją džiovinant, grėbiant, rulonuojant ir išvežant. Be to, rezervato darbuotojai atlieka aplinkos monitoringo programas, kurių metu stebimi augalijos, gyvūnijos bei ekosistemų pokyčiai.
Šie duomenys leidžia tiksliai įvertinti gamtotvarkos priemonių veiksmingumą ir priimti mokslu pagrįstus sprendimus, labiausiai tinkamus išsaugoti nepakitusias ekosistemas ateities kartoms.
Didelės sėkmės sulaukta taikant aplinkai draugišką sprendimą – paežerės pievose ganant vietos ūkininkų galvijus.
Natūralus ganymas ne tik palaiko ekosistemos pusiausvyrą, bet ir prisideda prie nykstančių rūšių išsaugojimo – atviros pievos tampa tinkama buveine įvairioms paukščių rūšims, pavyzdžiui, meldinėms nendrinukėms, kurių populiacijos išlikusios tik keturiose Europos šalyse.
Šis bendradarbiavimas su vietos ūkininkais padeda veiksmingai išlaikyti pievų biologinę įvairovę ir suderinti gamtinės vietovės išsaugojimo bei vietos bendruomenių interesus.
Rezervate taip pat labai svarbu nuolat pjauti ir išvežti nendres – vis labiau įsigalinčios nendrės išgarina daug vandens, todėl šlapynės sausėja ir apauga krūmais bei medžiais, keičia buveinių ekologinę būklę ir rūšis.
Nendrių pjovimas yra būtinas darbas siekiant išsaugoti atviras buveines, gyvybiškai svarbias įvairiems retiems augalams ir gyvūnams. Šioje veikloje aktyviai dalyvauja vietos verslininkai – nupjautos nendrės panaudojamos nendrinių stogų gamybai, taip skatinant tvarų išteklių naudojimą ir stiprinant ryšius su verslu.
Žuvinto pelkė ir ežeras – natūralios gamtos ir laukinių paukščių karalija. Seklus ežeras nusėtas švendrynų salelių. Žuvintas – viena svarbiausių vietų retųjų rūšių paukščiams, kitiems gyvūnams, grybams ir augalams, čia radusiems savo namus, ar tūkstantiniams migruojančių sparnuočių pulkams.
Parengta pagal Dzūkijos-Suvalkijos saugomų teritorijų direkcijos pranešimą
