Dzūkijos nacionaliniame parke tarp Margionių ir Kapiniškų kaimų esančioje šarmingoje žemapelkėje dr. Onutė Grigaitė pastebėjo gausiai derančius baltos spalvos į pumpotaukšlius panašius grybus. Minėtoje pelkėje augo pumpotaukšliams artima pelkinė vilktabokė (Bovista paludosa). Tai gana neišvaizdus 1–3 cm skersmens rutuliškus ar kriaušės formos trumpu kotu vaisiakūnius turintis grybas. Jaunas būna baltas, o bręstant viršutinis vaisiakūnio sluoksnis (egzoperidis) lopais nusitrina ir pasirodo gelsvai ar žalsvai rudas, blizgantis vidinis vaisiakūnio sluoksnis (endoperidis). Šis grybas auga pavieniui ar grupėmis šarmingose žemapelkėse tarp Drepanocladus cossonii, Tomentypnum nitens samanų. Daugelyje Europos šalių retas ir saugomas. Lietuvoje buvo rastas tik vieną kartą, 1975 m. Telšių rajone.
Čepkelių rezervate Musteikos apylinkėse, prie Karaliaus šulinio, brandžiame pušyne rastos dvi Lietuvai naujos grybų rūšys: plonakotis dyglutėlis ir geltonoji plutpintenė.
Plonakotis dyglutėlis (Hydnellum gracilipes) yra smulkus blyškiai rudai rožinės, violetiniai rudos spalvos grybas. Jo net kelios kepurėlės būna suaugusios kartu ir kiekviena jų turi labai ploną, beveik siūlinį kotą, kuris tęsiasi gilyn į paklotę. Šis grybas sudaro mikorizę su pušimi ir auga šalia išvirtusių pušų kamienų, kurie dažniausiai būna pažeisti gaisro. Virtuoliai užaugę samanomis ir viržiais, o grybas auga apatinėje virtuolio dalyje. Tik pakėlus samanų dangą ar patį virtuolį galima aptikti vaisiakūnį. Šių grybų substratas – tai gaisrų pažeistos pušys, ilgai stovėjusios, vėliau išvirtusios ir pradėjusios irti. Vaisiakūniai pasirodo rugpjūčio mėnesį ir išsilaiko iki lapkričio. Šio grybo buveinė – seni pušynai, ne vieną kartą paveikti gaisro, ilgą laiką augę toje pačioje vietoje. Šios rūšies išnykimą gali lemti kirtimai ir kiti miškotvarkos darbai, tokie kaip dirvožemio purenimas, taip pat ir pažeidimai sunkiomis miško paruošos mašinomis. Plonakotis dyglutėlis retas ir saugomas daugelyje Europos šalių.
Toje pat augavietėje, sename pušyne prie Karaliaus šulinio, rasta iki šiol Lietuvoje neaptikta geltonoji plutpintenė (Stereopsis vitellina). Tai vėduoklės formos trumpu kotu, minkštos odos konsistencijos, balkšvai geltonos spalvos grybas augantis prie išvirtusio pušies kamieno, ant dirvožemio ir medienos sandūros apatinėje kamieno dalyje. Išvirtęs kamienas gausiai apaugęs samanomis, todėl specialiai neieškant grybo vaisiakūnį labai sunku pastebėti. Brandžiuose, ilgą laiką toje pat vietoje augančiuose, pušynuose šių grybų radaviečių galima būtų rasti ir daugiau. Gana retas ir daugelyje Europos šalių saugomas grybas.
Čepkelių rezervate, vietovėje vadinamoje Aukštuoju Grandėliu, sauso kerpinio pušyno saloje rastas šiurkštusis dyglutis (Sarcodon scabrosus). Šio grybo vaisiakūnis sudarytas iš kepurėlės, kurios apačioje yra dygliai ir koto. Jaunų vaisiakūnių kepurėlės iškilios, lygiu paviršiumi, pilkai rudos, su rožiniu atspalviu. Senesni vaisiakūniai tamsesnės rudai raudonos spalvos, kepurėlės paviršius suskilinėja į stambius atsiknojusius žvynus, o koto pagrindas melsvai žalsvas. Šiurkštusis dyglutis auga senuose spygliuočių miškuose ir sudaro mikorizę su pušimi. Nors į jį panašus pušyninis dyglutis (Sarcodon squamosus) gausiai auga kerpiniuose pušynuose, šiurkštusis dyglutis Lietuvoje aptiktas pirmą kartą. Šių grybų sistematinis suskirstymas ir ekologiniai poreikiai yra menkai ištirti ir daugelis jų yra labai reti ir nykstantys visoje Europoje.
