S. Jegelevičius. Nepaskelbtas Lenkijos karas Lietuvai (1918 – 1920)

Šiemet minime Vilniaus ir jo apylinkių atgavimo 75-mečio sukaktį. Ta proga skelbiame doc. dr. Sigito Jegelevičiaus (1938-2014) rašinį apie Suvalkų sutarties pasirašymo aplinkybes ir Lenkijos okupacines užmačias Lietuvos atžvilgiu.

Siekdami keisti Lietuvos įvaizdį Vakaruose, lietuvių diplomatai sutiko dalyvauti tarptautinėje konferencijoje Bulduriuose (Latvija), kur turėjo būti svarstomas Baltijos valstybių ir Lenkijos sąjungos klausimas [Buldurių konferencija arba Rygos konferencija – Estijos, Latvijos, Lenkijos, Ukrainos, Lietuvos ir Suomijos atstovų konferencija, įvykusi 1920 m. rugpjūčio 6 d. – rugsėjo 6 d. Bulduriuose (Bulduri, dab. Jūrmalos dalis), – Alkas.lt pastaba]. Lietuva sutiko įsijungti į šią sąjungą, jeigu Lenkija pripažins Lietuvos ir Rusijos sutartimi nustatytas Lietuvos sienas Rytuose, kitaip tariant – jeigu pripažins Rytų Lietuvą su Vilniumi Lietuvos valstybei. Šioje konferencijoje Latvija ir Estija pareiškė Lietuvai moralinę paramą ginče su Sovietais dėl Vilniaus.

Tik rugpjūčio 6 d. pavyko Kaune pasirašyti konvenciją dėl Sovietų kariuomenės išvedimo iš Lietuvos teritorijos trimis etapais. Steigiamasis Seimas ratifikavo liepos 12 d. Lietuvos – Sovietų Rusijos taikos sutartį. Taip Lietuva lyg ir išsprendė santykių su Sovietų Rusija teisinius aspektus.

Rugpjūčio viduryje įvyko vadinamas Vyslos stebuklas – iš Vakarų gavusi materialinės paramos ir sutelkusi jėgas Lenkijos kariuomenė Varšuvos prieigose sumušė Raudonosios armijos junginius ir nubloškė į Rytus. Prasidėjo Raudonosios armijos traukimasis. Vyslos stebuklas išgelbėjo ne tik Lenkijos, bet ir Lietuvos nepriklausomybę. Tai kiek paspartino Sovietų kariuomenės išėjimą iš Lietuvos teritorijos. Rugpjūčio 26 d. Sovietai apleido Vilnių. Į sostinę tą dieną vėl įžengė Lietuvos kariuomenė. Buvo siekiama atgauti kitas Lietuvos teritorijas. Vakariniame Nemuno krante Lietuvos kariuomenė iki tol buvo užėmusi Pietų Suvalkiją su Seinais ir Suvalkais, pasiekusi Augustavą. Pradėję puolimą prieš Sovietus, lenkai čia lietuvius laikė su sovietais bendradarbiaujančiais priešais ir stūmė juos į šiaurę.

Rugpjūčio 26 d. į Kauną atvyko neaukšto rango lenkų kariškių delegacija, neturinti įgaliojimų derėtis politiniais klausimais. Delegacija galėjusi aiškintis tik lenkų – lietuvių karinės konvencijos sudarymo bei lietuvių dalyvavimo kare su Sovietų Rusija klausimus. Lenkų delegacija pareikalavo, kad Lietuvos vyriausybė suteiktų laisvę Lenkijos kariuomenės judėjimui per sutartimi su Sovietų Rusija Lietuvai pripažintas teritorijas – Vilniaus bei Gardino kraštą, užleistų Vilnių karo veiksmams prieš Sovietus, perduotų Lenkijos dispozicijon Gardino – Vilniaus – Daugpilio ir Gardino – Lydos – Molodečno geležinkelius, laikytųsi neutraliteto, nedelsiant pasitrauktų iš Pietų Suvalkijos. Reikalauta, kad Lietuvos kariuomenė pietuose būtų dislokuota pagal Raudonosios armijos užimamą liniją ir jos nepraleistų į Lenkijos kariuomenės užnugarį. Santarvės valstybės buvo labai suinteresuotos taikiai likviduoti lietuvių – lenkų konfliktą ir sudaryti susitarimą dėl Lenkijos kariuomenės praleidimo per Lietuvą, persekiojant besitraukiančią Raudonąją armiją. Lietuviai pirmiausia kėlė aiškių sienų nustatymo klausimą. Lenkų delegacija, nors ir neturinti įgaliojimų, tvirtino, kad Lenkija pasirengusi taikiai išspręsti teritorinius ginčus, bet, atsižvelgdama į gyventojų norus (?!), nesutinkanti su Maskvoje pasirašyta taikos sutartimi numatytomis Lietuvos sienomis. Abejotinas atrodo kai kurių lietuvių istorikų teiginys, kad lenkų delegacijos siūlytas planas reiškė, jog Lenkija linkusi nesikėsinti į Lietuvos faktiškai valdomą teritoriją su Vilniumi. Karinės konvencijos klausimas atkrito, negalint spręsti teritorinių klausimų. Kita vertus, Lietuva nebuvo suinteresuota vėl kariauti su Sovietų Rusija. Dar tebevykstant deryboms Kaune, Lenkijos kariuomenė vėl pradėjo kovos veiksmus Pietų Suvalkijoje. Derybos nutrūko Lietuvos kariškių iniciatyva, nors diplomatai buvo linkę derėtis toliau. Derybose nebuvo pasiekta jokių rezultatų. Nepaskelbtas Lietuvai karas tęsėsi. Panašu, kad Santarvės valstybių vyriausybėse nebuvo vieningo požiūrio į Lietuvos kariuomenės veiksmus Pietų Suvalkijoje.

Santarvininkams spaudžiant, rugsėjo 14 d. Kalvarijoje prasidėjo paliaubų derybos, bet jos greitai nutrūko dėl Lenkijos nenoro atsižvelgti į lietuvių siekį sutelkti savo valstybėje visas etnines žemes. Atnaujinę puolimą, lenkai po kelių dienų vėl užėmė Seinus ir veržėsi gilyn į Lietuvą, vakariniame Nemuno krante užimdami Kapčiamiestį, Veisėjus, o Vilniaus kryptyje – Druskininkus, Varėnos geležinkelio stotį. Tautų Sąjungos Taryba rugsėjo 20 d. paskelbė rezoliuciją, kuria abi šalys buvo įpareigotos sustabdyti karo veiksmus. Lenkija nenorėjo sutikti su šios rezoliucijos nuostatomis ir jos kariuomenė veržėsi gilyn į Lietuvą. Lietuvos ir Lenkijos užsienio reikalų ministrai keitėsi notomis. To meto teritoriniai praradimai Lietuvai ir jos kariuomenei buvo tikra katastrofa. Lietuviai Pietų Suvalkijoje buvo sutelkę 2/3 savo pajėgų, apnuogindami Vilnių ir visą Rytų Lietuvą.

Santarvės valstybių spaudžiama Lenkija vėl sutiko derėtis, ir rugsėjo 30 d. Suvalkuose prasidėjo derybos dėl kovos veiksmų sustabdymo. Lietuvių delegacijos poziciją derybose iš dalies gali paaiškinti Lietuvos ministrų kabineto rugsėjo 27 d. nutarimas dėl derybų Suvalkuose: „Lietuvos delegatai gali sutikti nustatant demarkacinę liniją tarp Lietuvos ir Lenkijos kariuomenių su vadinamosios trečios zonos linija kaip maximum nusileidimo“ (pagal Č.Laurinavičių). Pagal Lietuvos – Sovietų Rusijos rugpjūčio 6 d. konvenciją, trečioji zona apėmė pietinę Lietuvos teritoriją su Gardino ir Lydos miestais. Taigi lietuvių derybininkams buvo leista sutikti su Gardino ir Lydos netektimi – jų atskyrimu demarkacijos linija. Vykstant deryboms, Lenkijos kariuomenė tebepuolė Vilniaus kryptimi – vyko mūšiai dėl Varėnos geležinkelio stoties. Spalio pradžioje Rytų Lietuvoje jau nebebuvo Sovietų kariuomenės, todėl Lietuvos derybininkams buvo nurodyta pasiekti, kad susitarime būtų įrašyta, jog, sudarius paliaubas tarp Lenkijos ir Sovietų Rusijos, lenkai nedelsiant atsitraukia už 1919 m. gruodžio 8 d. linijos. Lietuviams šito pasiekti nepavyko. Lietuva visgi tikėjosi, kad Tautų Sąjunga privers Lenkiją išvesti kariuomenę iš Lietuvos teritorijos, kurią apibrėžė Maskvos sutartis tarp Lietuvos ir Sovietų Rusijos. Spalio 5 d. Rygoje buvo pasirašytas lenkų ir Sovietų įsipareigojimas spalio 8 d. pasirašyti preliminarinį susitarimą. Tapo aišku, kad Sovietai užleidžia lenkams per Vileiką ir Dysną koridorių iki Latvijos sienos ir Rytų Lietuva atsiduria Lenkijos apsuptyje.

Lenkijos kariuomenė tebepuolė Vilniaus kryptini ir vykstant deryboms. Tuo metu Lietuvos užsienio reikalų ministras lankėsi Vakarų valstybių sostinėse. Jis ypač aktyviai veikė Prancūzijoje, kuri buvo bene nuosekliausia Lenkijos sąjungininkė. Paryžiuje ministras aiškino prancūzų diplomatams padėtį Lietuvos ir Lenkijos konflikte, ieškodamas paramos, kad Lenkija pripažintų Lietuvos sienas. Gavo pažadų paspausti lenkus, kad jie pripažintų Vilnių Lietuvai, bet kartu išgirdo siūlymą Lietuvai atsisakyti Gardino ir Suvalkų. Prancūzijos diplomatijos ir lietuvių diplomatų pastangomis Didžiosios Britanijos diplomatijos vadovybė pasiuntė notą Lenkijai, kurioje reikalauta sustabdyti lenkų puolimą. J. Purickiui buvo pranešta, jog vyresnybės nurodymu prancūzų ir anglų diplomatai lankėsi Lenkijos užsienio reikalų ministerijoje ir ten jiems teigiamai atsakyta tiek dėl derybų, tiek ir dėl Vilniaus pripažinimo Lietuvai. Tautų Sąjungos Taryba sudarė Karinę kontrolės komisiją tirti ir spręsti ginčus tarp Lietuvos ir Lenkijos. Paryžiuje Lietuvos diplomatijos vadovas kėlė ir Lietuvos sienų klausimą. Aktyvi J. Purickio veikla Paryžiuje davė akivaizdžių rezultatų, tarp jų ir Lenkijos politikų sutikimą pradėti derybas Suvalkuose (anot A.Gaigalaitės).

Suvalkuose spalio 7 d. buvo pasirašytas susitarimas, kuris lietuvių istoriografijoje tradiciškai vadinamas tiesiog Suvalkų sutartimi, siekiant daugiau sureikšminti šį dokumentą. Taip šis dokumentas įvardintas ir naujausiame dokumentų rinkinyje. Lietuvos atstovas Berne tik 1922 m. sausio 19 d. Tautų Sąjungoje įregistravo šio susitarimo tekstą, pavadintą „Lietuvos ir Lenkijos Respublikų sutartis dėl laikinojo modus vivendi ligi bus galutinai sureguliuoti šių dviejų valstybių santykiai, pasirašytoji Suvalkuose, 1920 metų spalių 7 dieną“. Tuomet tekstas ir buvo paskelbtas Tautų Sąjungos oficialiame sutarčių leidinyje. Tai buvo susitarimas dėl paliaubų, kuris turėjo įsigalioti spalio 10 d. 12 valandą. Suvalkų susitarimas buvo karinio, bet ne politinio pobūdžio, nors neišvengiamai įgavo ir politinio reikšmingumo. Lenkų istorikas P.Lossovskis mano, kad Lenkijai derybos Suvalkuose buvo reikalingos tik laiką vilkinti, kol bus sutelktos karinės pajėgos ir pasiruošta užgrobti Vilnių. Kita vertus, Santarvės valstybėms buvo pademonstruota Lenkijos gera valia, pastangos konfliktą sureguliuoti derybomis.

Suvalkų susitarimu buvo nubrėžta tokia demarkacijos linija: vakariniame Nemuno krante – pagal G. Kerzono (G. Curson) liniją, o rytiniame krante – nuo Gravės upelio ir Merkinės plento sankirtos beveik tiesia linija pro Varėną (Varėnos geležinkelio stotis liko lenkų rankose) iki Bastūnų geležinkelio stoties. Lietuviai derybose siūlė demarkacijos liniją brėžti net už Ašmenos, bet J. Pilsudskis savo derybininkams neleido demarkacijos liniją brėžti toliau Bastūnų. Kuo paaiškintinas toks Lenkijos valstybės vadovo užsispyrimas? Į šį klausimą atsako 1920 m. spalio 8-9 d. įvykiai.

Suvalkų susitarimas buvo tiek trapus, kad buvo sulaužytas dar jam neįsigaliojus. Tenka pritarti nuomonei, kad lietuvių istoriografijoje reikalingas detalesnis Suvalkų susitarimo ir jo aplinkos tyrimas.

J. Pilsudskis dar 1920 m. rugsėjo viduryje numatė užgrobti Vilnių, okupuojant ne tik Rytų Lietuvą, bet kiek galint didesnį Lietuvos valstybės plotą. Atviros agresijos imtis nesiryžo, vengdamas erzinti Santarvės valstybes, mėginančias ieškoti sutarimo šiame regione. Tam buvo sumanytas iš Lietuvos kilusių lenkų kariškių maištas. Ieškota generolų, kurie prisiimtų maištininko vaidmenį. Keli jų atsisakė pasiūlymo imtis negarbingo žygio – veltis į politinę avantiūrą. Maištininkų vadu sutiko būti iš Rytų Lietuvos kilęs gen. L. Želigovskis, išgavęs valstybės vadovo įsakymą žodžiu. Maištininkų pasitarimai vyko spalio 1-2 d. Gardine ir Lydoje, vadovaujant pačiam J. Pilsudskiui. Vilnių užimti turėjo sukilusi 1-oji lietuvių-baltarusių divizija, kurioje kilminiai Lietuvos gyventojai sudarė tik nežymią dalį karių. Vadams buvo pasakyta, kad puolimui divizija įsakymo raštu negausianti. L. Želigovskio žinioje buvo 14 000 karių. Jam paremti prie Lietuvos sienų buvo sutelkta dar apie 80 000 karių, t.y. 4 kartus daugiau, nei Lietuva turėjo kariuomenės (V.Lesčius). Maištininku apsišaukęs generolas dvi brigadas pulti Lietuvai sutelkė Varanavo – Benekainių rajone, o pagalbinę rinktinę – Eišiškių apylinkėse. Štai ir aiškėja, kodėl J. Pilsudskis reikalavo, kad demarkacijos linija būtų nubrėžta tik iki Bastūnų. Lenkams užėmus Varėnos geležinkelio stotį, lietuviams buvo sukliudyta Vilniaus priedangai operatyviai permesti savo pajėgas iš kairiojo Nemuno kranto.

Varėnos apylinkėse lenkų išpuoliai vyko ir Suvalkų derybų metu. Spalio 6 d. didelės Lenkijos kariuomenės pajėgos puolė lietuvių sargybas į rytus nuo Eišiškių ir užėmė kelias gyvenvietes, taip užimdami patogesnes pozicijas lemiamam puolimui. Prasidėjo Lenkijos valstybės vadovo J.Pilsudskio organizuota želigovskiada, pasibaigusi Vilniaus ir Rytų Lietuvos okupacija bei sužlugdžiusi bet kokias pastangas normalizuoti Lietuvos – Lenkijos santykius ir susitarti dėl šias valstybes skiriančios sienos. Santarvės misijų atstovai mėgino gen. L. Želigovskį sulaikyti nuo žygio į Lietuvą, bet jų pastangos buvo bevaisės. Spalio 7 d. kai kurie karininkai atsisakė būti maištininkais. Apie tai buvo pranešta J.Pilsudskiui. Šis pavedė gen. V. Sikorskiui išaiškinti karininkams, kad tai politinis manevras, daromas su valstybės vadovo žinia. Spalio 8 d. ankstų rytą abi 1-osios lietuvių-baltarusių divizijos brigados pradėjo puolimą Vilniaus link. Buvo palaužtas neskaitlingų lietuvių pajėgų pasipriešinimas. Lenkų puolimas lietuviams buvo didelė staigmena (santarvininkų karinių misijų atstovai su lietuviais nepasidalijo turima informacija apie rengiamą lenkų žygį). Spalio 9 d., lenkų pajėgoms priartėjus prie Vilniaus, į lenkų vadavietę atvyko prancūzų misijos vadovo plk. K. Reboulio adjutantas, siūlydamas susilaikyti nuo Vilniaus užėmimo, bet maištininkų vadas nesutiko. Lenkai spalio 9 d. užgrobė Vilnių ir tęsė puolimą į Lietuvos gilumą.

J. Pilsudskis nesiryžo okupuotą Vilnių ir Rytų Lietuvos vietoves iš karto atvirai inkorporuoti į Lenkijos valstybės sudėtį. Pridengdamas okupacijos faktą, gen. L. Želigovskis Vilniuje paskelbė „Vidurinės Lietuvos“ laikinosios vyriausybės sudarymą, o toji vyriausybė paskelbė deklaraciją, atmetančią Lietuvos – Sovietų Rusijos 1920 m. liepos 12 d. sutartį. Santarvės misijų atstovai priekaištavo gen. L. Želigovskiui užėmus Vilnių, kai Lenkija yra pasirašiusi Suvalkų susitarimą. Generolas Santarvės valstybių misijas išprašė iš Vilniaus.

Lenkai, turėdami didelę karinių pajėgų persvarą, plačiu frontu veržėsi į Lietuvos gilumą, surengdami kavalerijos proveržius į gilų lietuvių užnugarį. Lapkričio 17-22 d. stabdomose kautynėse ir kontrpuolime Širvintų ir Giedraičių rajonuose Lietuvos kariuomenei pavyko sustabdyti lenkų puolimą ir atblokšti šiek tiek atgal.

Lenkijos kariuomenės naujos invazijos į Lietuvą dienomis J. Purickis ir kiti lietuvių diplomatai Vakarų sostinėse įrodinėjo, kad Varšuva tik prisidengė maištininku generolu, o iš esmės Vilnius buvo Lenkijos karinių pajėgų okupuotas. Lietuvių diplomatų žygiai Vakarų sostinėse davė tam tikrų rezultatų. Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos atstovai Varšuvoje spalio 12 d. padarė demaršą Lenkijos vyriausybei dėl Vilniaus užgrobimo. Lenkijos atstovui Tautų Sąjungoje spalio 14 d. įteikta Tautų Sąjungos Tarybos nota. Joje pabrėžta, kad Vilniaus užgrobimu Lenkija pažeidė įsipareigojimą taikiai spręsti visus ginčus su Lietuva. Varšuvos buvo klausiama, kokią teisę ji turėjo sulaužyti tik ką pasirašytą Suvalkų susitarimą. Lenkijos kariuomenei veržiantis gilyn į Lietuvą, J. Purickis Tautų Sąjungos Tarybos komisijos prašė geležinkelio tarp Lenkijos ir Rytų Lietuvos stotyse įvesti tarptautinę kontrolę ir stebėti, kad gen. L.Želigovskio daliniams nebūtų siunčiami pastiprinimai, tiekiama ginkluotė, amunicja, maistas. Taip pat prašyta patikrinti maištininko generolo dalinių lietuviškumo mitą. Didžiojoje Britanijoje, kur irgi buvo paskleisti pramanai apie Lietuvą, ministras J. Purickis taip pat aiškino: jeigu nebus organizuota tarptautinė kontrolė, tai lenkai galį užimti visą Lietuvą. Londone ministras taip pat išgirdo ir patarimų Lietuvai kokia nors forma jungtis su Lenkija. Siūlyta Vilniaus klausimą spręsti plebiscitu. Paaiškėjo, kad Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministra G. Kerzonas netikįs Lietuvos ir kitų Baltijos kraštų nepriklausomybe. Kita vertus, premjeras Loidas Džordžas (Lloyd George) laikėsi nuomonės, kad „Lenkijos valstybė turi laikytis tų sienų, kurios yra nustatytos Paryžiaus taikos konferencijos, jos ne istorinės, o etnografinės. Pasmerkė L. Želigovskio smurto veiksmus prieš Lietuvą, bet Lietuvos užsienio reikalų ministrui pagalbos siūlė ieškoti ir bylą spręsti Tautų Sąjungoje. Jis irgi siūlė Vilniaus krašto priklausomybės klausimą spręsti plebiscito keliu. Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas pagyrė Lenkiją už atlaikymą bolševizmo pavojaus Europos civilizacijai. Abejojo, ar pavyks atstatyti Suvalkų sutarties nutarimus, bet pažadėjo remti kiekvieną Tautų Sąjungos sprendimą, koks jis bebūtų” (A.Gaigalaitė).

Lietuvos diplomatijai pavyko pasiekti, kad Tautų Sąjungoje ir Vakarų didžiųjų valstybių sostinėse ši Lenkijos karinė avantiūra būtų pasmerkta. Lietuvos diplomatai Vakaruose kaltino Lenkiją ne tik sulaužius Suvalkų susitarimą, bet ir neįvykdžius Tautų Sąjungai duotų įsipareigojimų. Kita vertus, Vakarų valstybės nesiėmė jokių konkrečių žygių pažaboti agresorių. Tautų Sąjunga neturėjo realios jėgos. Svarsčiusi Rytų Lietuvos okupacijos bylą ir išmėginusi įvairias priemones, Tautų Sąjunga 1921 m. pasiūlė Lenkijai ir Lietuvai tiesiogines derybas, vadovaujant Belgijos užsienio reikalų ministrui Pauliui Hymansui. Sužlugdžius P. Hymanso parengto antrojo abiejų valstybių susitarimo projekto priėmimą, Lietuva ir toliau nesutiko normalizuoti santykių su Lenkija pastarosios sąlygomis, reikalaudama, kad ši įvykdytų Suvalkų susitarimo nuostatas, tačiau niekas to negirdėjo Vakaruose, juolab Lenkijoje.

Lenkijos nepaskelbto Lietuvai 1918-1920 m. karo rezultatas: Rytų Lietuva su Vilniumi buvo okupuota, o po dviejų metų Lenkijos aneksuota.