Rugpjūčio 12 d. netekome garsaus XX a. 6-8 dešimtmečių Lietuvos režisieriaus ir pedagogo Henriko Vancevičiaus.
H. Vancevičius gimė 1924 m. sausio 2 d. Kaune. Kartu su grupe aktorių baigęs režisūros mokslus Maskvos A. Lunačiarskio teatro meno institute (GITIS), jis 1959–1966 metais buvo Kauno dramos teatro, 1966–1989-aisiais – Lietuvos akademinio (dabar – nacionalinio) dramos teatro vyriausiasis režisierius, sukūrė spektaklių kituose Lietuvos teatruose, dėstė Lietuvos konservatorijoje (dabar – Muzikos ir teatro akademija).
H. Vancevičius daug dėmesio skyrė nacionalinės lietuvių dramaturgijos interpretacijoms. 1957 m. Kaune pastatęs spektaklį „Herkus Mantas“, režisierius prabilo apie Lietuvą, lietuvybę, tautos likimą; jo dėka teatro scenoje įsitvirtino dramaturgai Juozas Grušas ir Kazys Saja, debiutavo Justinas Marcinkevičius, jis statė Balio Sruogos, Jono Avyžiaus, Vytauto Bubnio kūrinių inscenizacijas. Istorijoje išliko ir jo pastatyti klasikiniai bei šiuolaikiniai spektakliai – Antono Čechovo „Trys seserys“, F. Garsijos (Federico Garcia Lorca’os) „Bernardos Albos namai“, V. Šekspyro (Williamo Shakespeare’o) „Antonijus ir Kleopatra“, J. Steinbecko (Johno Steinbecko) „Pelės ir žmonės“.
Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, be daugelio kitų spektaklių, H. Vancevičius pastatė J. P. Sartrero (Jeano Paulio Sartre’o) „Altonos atsiskyrėlius“, garsiąją Justino Marcinkevičiaus trilogiją „Mindaugas“, „Katedra“, „Mažvydas“ (dar 1978-aisiais kartu su Mažvydu teatro žiūrovai skandavo „Lie-tu-va“!), Fiodoro Dostojevskio „Stepančikovo dvarą“, Henriko Ibseno „Juną Gabrielį Borkmaną“, „Laukinę antį“, Vinco Krėvės „Skirgailą“, kuriuose spindėjo Vaivos Mainelytės, Marijos Rasteikaitės, Regimanto Adomaičio, Audrio Chadaravičiaus, Henriko Kurausko, Laimono Noreikos, Arno Roseno, Vytauto Tomkaus ir kitų aktorių talentas.
Henrikas Vancevičius buvo „žodžio“ teatro šalininkas, ieškojo dramos teksto prasmės, siekė, kad sakinys turėtų ir potekstę, ir prasmę, ir intonaciją. Repetuodamas su aktoriais, režisierius skatino suvokti, kokie jų tikslai, ko jie apskritai įžengia į sceną, ko siekia. Dar XX a. septintajame dešimtmetyje jis pradėjo ieškoti naujų išraiškos priemonių ir formų, tačiau jas derino su psichologinio, realistinio teatro principais.
Šviesaus atminimo poetas Justinas Marcinkevičius apie režisierių yra sakęs: „Henrikas Vancevičius myli literatūrą ir aktorių. Ką padarysi, nors šiandien tai ir nelabai madinga teatro koncepcija, tačiau ji amžina. Užtat geriausiuose jo spektakliuose režisieriaus lyg ir nematyti“.
Henrikas Vancevičius bus pašarvotas Lietuvos nacionalinio dramos teatro Didžiojoje scenoje. Atsisveikinimas su velioniu – rugpjūčio 13 d. nuo 15 iki 20 val. ir rugpjūčio 14 d. nuo 10 iki 12 val. Karstas išnešamas rugpjūčio 14 d. 12 val. Laidotuvės vyks Antakalnio kapinėse, Menininkų kalnelyje.
Susiję straipsniai:
- D. Vaiškūnienė. Žmogus sukėlęs vėją teatro padangėje (video)
- Aktoriui, režisieriui V.Masalskiui įteiktas aukščiausias Kultūros ministerijos apdovanojimas
- Netyla aistros dėl Romeo Kastelučio spektaklio (video)
- Linas Zubė: Lėlininkas turi būti trečias brolis
- Ramusis užsispyrėlis Ramūnas Cicėnas
- Norvegų dramaturgas Arne Lygre viešės Nacionaliniame dramos teatre
- H.Vancevičius: „Mano teatras – žmogaus dvasios gyvenimo teatras“
- Skelbiamas Dalios Tamulevičiūtės premijos konkursas
- Garsus aktorius Vsevolodas Šilovskij: R.Tumino festivaliui analogų nėra
