Talpusis latvių kultūros aruodas

Ar žinote, koks Latvijos miestas buvo Rygai rimtu konkurentu varžantis dėl 2014 m. Europos kultūros sostinės titulo? Šį miestą broliai latviai vadina savo šalies širdimi, o Rygą – galva.

90 km nuo šios esantis nedidukas Cėsis (nesutinku su kai kur sutinkama forma Cėsys, – tai jums ne Pasvalys, kirčiuoja pirmą skiemenį) laikomas latviškiausiu respublikos miestu, o mums jis pasirodė nepaprastai kultūringas nepaisant mažumo: ne dydis šiame reikale svarbu!

Mažas, bet didžiai kultūringas

Taip, Cėsis (teturi vos daugiau nei 118 tūkst. miestelėnų, iš kurių net 15 tūkst. yra latviai. ir dėl šio miesto tikrai verta sukarti dar 90 km nuo Latvijos sostinės į šiauryčius, juolab kad vyksite per įstabaus grožio Gaujos nacionalinio parko teritoriją. O jei pataikysite į Cėsio menų ar muzikos festivalį arba į miesto dienas (šie renginiai vasaromis čia vyksta kasmet), visos kalbos apie aprusėjusius latvius, išparduotą rusams Latviją bei tiktai jos sostinėje sutelktą kultūrą ištirps lyg pernykštis sniegas.

Išlipę Cėsyje iš automobilio, netekome amo, mat pakliuvome tiesiai į Viduramžius, ir dar miesto turgaus dieną! Į senamiesčio į aikštę priešais šv.Janio bažnyčią puikiąja Rygos gatve neskubriai rinkosi miestelėnai, svečiai ir šiaip žiopliai. Ginklais žvangėjo riterių būrys, ant kojūkų svyrinėjo juokdariai, oriai žygiavo amatininkų gildijų atstovai, tipeno išsipuošusios ponios, lydimos tarnaičių ir vaikų, išmaldos kaulijo dailiai skarmaluoti elgetos. Nusimetę storus kailinius, krievų (tai latviai vadina rusus, mat senovėje daugiausia reikalų turėjo su kaimynų krivičų gentimis) pirkliai ilsėjosi pavėsyje. Matėme net viduramžių kaimietę, atkakusią į turgų su vištomis garde, o šalia kartuvių orus vaikštinėjo budelis su profesionalo drabužiais… Norėjosi atsiprašyti, kad nesame tinkamai apsirengę – vilkime šortus tokią iškilmingą dieną. Buvo justi, kad tai ne Holivudas: Latvijoje labai populiarūs gyvosios istorijos klubai, subūrę išradingą jaunimą, kurie istoriją siekia pažinti ne tik iš knygų bet ir siela bei kūnu. Tad miesto dieną Cėsyje viduramžiai atgijo visu gražumu!

Senovės Vendeno istorija

Tiesa, šio krašto senbuvių vendų papročiai bei apranga čia demonstruojama nebuvo. Dėl vendų kilmės istorikai ir šiandien ginčijasi, mat kronikose apie ją įrašų veik nebuvę. Spėjama, kad tai buvo arba ugrofinų, arba vakarų slavų, o gal ir baltų gentis, gyvenusi prie Ventos upės dabartinėje Latvijos teritorijoje. Vendai pasižymėjo taikumu, juos stumdė ir lyviai, ir karingi kuršiai. Tokie romuoliai pasmerkti asimiliuotis ir išnykti. Ir kai į vendų žemes įsibrovė Kalavijuočių ordinas, taip ir nutiko. Iš jam nesipriešinusių ir romiai apsikrikštijusių vendų paliko tik vardas: čia įkurtą Livonijos rezidenciją vokiečiai pavadino Vendenu: daug vėliau jis tapo Cėsiu.

Miestas prasidėjo nuo 18 m aukščio Riekstu (lietuviškai Riešutų), kalvos, kur stovėjo medinė vendų pilis. Ant kalvos priešais Riekstu piliavietę vokiečiai pastatė savo mūrinę pilį, kuri iki pat XVI a. buvo Livonijos ordino forpostas bei rezidencija lyvių ir vendų žemėse. Pirmasis Livonijos ordino magistras Hermanis Balke šią pilį savo rezidencija pasirinko. Tai buvo galingiausias Baltijos valstybėse ordino įsitvirtinimas. Lietuviai ne kartą rengė žygius į Vendeną, o 1261 m. žygiui vadovavo kunigaikščiai Mindaugas ir Treniota.

XV a. Priimtas į Hanzos prekybos sąjungą Vendenas suklestėjo: čia buvo įsteigtos Didžioji ir Mažoji amatininkų gildijos, atsidarė mokyklos, miestas net gavo teisę pinigų kalyklai steigti. Nuo 1561 metų priklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei, vėliau – Abiejų Tautų Respublikai, tačiau 1577 m. Rusijos caras Ivanas Rūstusis, siaubdamas Livonijos žemes, atėjo iki Vendeno. Apie 100 pilies gynėjų, kad nepatektų gyvi kraugerio icaro nelaisvėn, susisprogdino viename iš bokštų.

1671 и 1686 m. miestą niokojo gaisrai, 1703 m. jis smarkia nukentėjo Šiaurės karo metu nuo rusų. Cesio tvirtovė buvo sugriauta veik iki pamatų, jos gynėjai išžudyti arba išsivežti vergovėn.

Antras gyvenimas ir šviesi

Sunykęs miestas ėmė atsigauti tik 1777 m., kai jį ėmė valdyti grafas Carlas Georgas Sieversas. Kalavijuočių pilies Sugriautų rytinių įtvirtinimų vietoje jis pastatė rūmus (šiandien miesto dailės ir istorijos muziejus su parodų sale). 1878m. ėmė veikti grafo alaus darykla. Šiandien Cėsio alaus darykla yra moderniausia Baltijos šalyse (joje galima apsilankyti), „Cesu“ prekybos ženklo alus garsu Latvijoje. Mums labai įtiko pagal 400 metų senumo receptūrą pagaminto alaus skonis.

O 1812 m. buvo įkurtas rūmų parkas su tvenkiniu šiandien vadinamas Maja (Gegužio) vardu. Tokiu mielai pasipuoštų ir bet kuri Europos sostinė. yra nuostabi, labai meniškai sutvarkyta gėlynai sutvarkyti labai meniškai ir kruopščiai, tvenkinį puošia juodosios gulbės. Cėsis giminiuojasi su mūsų Rokiškiu, ir šio dvaro tvenkinyje jau berods trečius metus gyvena juodųjų gulbių pora – Lita ir Latas.

Rūsčiu, lakonišku grožiu mus pakerėjo didinga šv.Janio bažnyčia s varžytis su ja gali nebent žymiosios senosios Rygos kirchės, o Lietuvoje neturime nieko panašaus. Nuo 65 m aukščio varpinės su 15 m stogo smaile matyti vaizdingos Cėsio apylinkės 50 km atstumu. Įdomu, kad akmeninis šv.Janio bažnyčios slenkstis yra lygiai 100 m aukštyje virš jūros lygio.

1284 m. bažnyčia buvo pašventinta ir gavo šv.Jono baptisto vardą, o vėliau iškilaus Livonijo ordino šventiko Valterio fon Pletenbergo (Walterio von Plettenbergo) pastangomis tapo Reformacijos centru Livonijoje. Po Livonijos karo, plintant kontrreformacijai, 1582 m. karalius Steponas Batoras atidavė šią bažnyčią katalikams.

Bet nieko nėra amžino po saule. Dabar ši liuteronų šventovė neretai tampa koncertų sale su puikia akustika, 1000 sėdimų vietų. Čia vyksta vargonų ir chorinės muzikos koncertai, tarptautiniai festivaliai, o mes apžiūrėjome dailės parodą, juolab kad tai buvo vėsiausia vieta visame mieste. Bičiuliai, pasirinkę ekskursiją po pilį, užginčijo, kad vėsiausia yra pilyje kur jie, lydimi viduramžių vienuole apsirengusios gidės, su žvakutėmis rankose romantiškai klaidžiojo užkaborius.

Tačiau visur Cėsyje buvo justi broliu latvių širdies šiluma bei nemeluotas svetingumas. O miesto užeigos bei užkandinės paliko mus palaimingai vypsančiais iš sotaus gerumo. Pilkieji žirniai su rūkytais lašinukais, maizes zupė (duonos sriuba) su plakta grietinėle bei štruceris su aguonomis… Jausmas, lyg Europos kulinarinės kultūros sostinė parsikėlė į tavo skrandį! Taip, šiemet Ryga diriguoja Europos kultūrai. Tačiau ypač smagu Latvijos provincijoje – be rėksminguos reklamos, be tarptautinės pompastikos – aptikti tokius kultūros klodus bei aruodus.