Z. Vaišvila. Apie Eduardą Ševarnadzę ir tarybinę tikrovę. Norintiems mąstyti

Žinia apie Eduardo Ševarnadzės mirtį atsiliepė ir Lietuvoje. Šių dienų tarptautinių aktualijų fone labai svarbu ir prisiminti šį žmogų, ir deramai įvertinti jo indėlį tarptautinėje politikoje, Gruzijoje. Būtina suprasti, kad nieko nėra paprasto, o gyvenimas daug sudėtingesnis, nei bandoma jį perteikti ideologiniais šablonais.

Bent jau mus, Atgimimo kartą, tarybinis laikotarpis grūdino ir pratino atsargiai žiūrėti į ideologinius aiškintojus. Būdami laisvi nuo Vakarų ideologijų, kurios daugiau ar mažiau priklausė ir nuo politinės konjunktūros, mes buvome laisvi patys vertinti ir ideologiją, ir faktus. Todėl mes, išeiviai iš dabar visapusiškai ideologiškai, bet ne dalykiškai niekinamo „sovietmečio“, sugebėjome ir patys atgimti, ir pasiekti Lietuvos Nepriklausomybę. Šių dienų ideologizuoti liberalios demokratijos ir kitų Vakarietiškų „vertybių“ šabloniniai paaiškinimai suvokti tai nepadės. Šių aiškinimų ir tikslas kitas – maskuoti šių dienų problemas ir mūsų valdžios bei Europos Sąjungos dirbtinai vykdomą globalizaciją, mūsų išvalstybinimą. Nepretenduoju į visažinius, tik kviečiu skaitytojus mąstyti ir suprasti, kad norintiems spekuliuoti įvykiais ir faktais visada tam bus galimybės, jei mes, juos girdintys, nesigilinsime į tai, kas mums sakoma, nemąstysime patys ir nepasakysime demagogams – gana.

Palyginkime dviejų atkurtos Nepriklausomos Gruzijos Prezidentų likimus ir peripetijas. Pirmasis – Zviadas Gamsachurdija, disidentas, išaugintas vieno garsiausių Gruzijos XX a. rašytojų Konstantino Gamsachurdijos šeimoje. Pasirinkęs filologo, vertėjo ir literatūros kritiko kelią, jis tapo disidentu, pagarsėjusiu žmogaus teisių gynimu ir sulaukusiu tarybinio saugumo represijų. Z. Gamsachurdiją išrinko pirmuoju Gruzijos Respublikos prezidentu (1991–1992) po Tarybų Sąjungos griūties.

Eduardas Ševardnadzė  – tarybinis politinis veikėjas, baigęs Gruzijos KP CK Partinę mokyklą ir Kutaisio valstybinį pedagoginį institutą, komjaunimo funkcionierius ir kompartijos funkcionierius, pasiekęs Gruzijos TSR vidaus reikalų ministro ir kompartijos pirmojo sekretoriaus postų aukštumas, 1985 m. kaip vienas artimiausių M. Gorbačiovo paskelbto persitvarkymo bendražygių tapęs TSRS užsienio reikalų ministru ir TSKP politinio biuro nariu, 1990 m. – TSRS Prezidentinės tarybos nariu. Pasaulis E. Ševarnadzę atsimins ir vertins, visų pirma, už viešumo ir tarptautinės įtampos mažinimo politiką, Tarybinės armijos išvedimą iš Afganistano 1989 m. Ir be abejo, už Berlyno sienos sugriovimą. Mes, Lietuvos žmonės, neturime teisės pamiršti E. Ševarnadzės, kuris kruvinojo sausio įvykių Vilniuje išvakarėse 1990 m. gruodyje ne tik viešai paskelbė, kad Tarybų Sąjungoje viršų ima reakcingos jėgos, bet ir atsistatydino iš TSRS užsienio reikalų ministro pareigų. Tai buvo neregėtas įvykis tarybinėje santvarkoje. Tačiau mažai kas atkreipė dėmesį, kad E. Ševarnadzė tada ir išstojo iš TSKP. Neliko kariauti savo „mažųjų partinių karų“ kompartijos struktūrose. Manau, tam įtakos turėjo ir generolo Radionovo pėstininkų kruvinieji kastuvėliai 1989 m. balandyje Tbilisyje. Tiesa, 1991 m. lapkrityje, žlugus pučui Maskvoje, M. Gorbačiovo kvietimu pora mėnesių jis buvo TSRS tarptautinių santykių ministru – iki TSRS žlugimo.

Vienareikšmiškai vertinti vėlesnę E. Ševaranadzės veiklą Gruzijoje sunku. Ji prieštaringa. 1991–1992 m. sandūroje jis organizavo Prezidento Z. Gamsachurdijos nuvertimą ir faktiškai sustabdė pilietinį karą, tapo Gruzijos parlamento pirmininku ir valstybės gynimo tarybos pirmininku. Neatsakytais liko ir klausimai dėl netrukus įvykusios paslaptingos Z. Gamsachurdijos mirties. 1995 m. ir 2000 m. Gruzija išrinko E. Ševarnadzę Prezidentu. 2003 m. lapkrityje po parlamento rinkimų prasidėjus visuomenės neramumams, jis atsistatydino iš Respublikos Prezidento pareigų, nors, jo nuomone, Rožių revoliucija, atvedusi į valdžią Michailą Saakašvilį, buvo neteisėta. Atsistatydino ir į politiką nebesivėlė, nes suprato, kad ramybė tautai yra svarbiau. Ne visi politikai tokie supratingi, ypač paragavusieji aukščiausiųjų postų „skonio”. Lietuvoje matėme kitą pavyzdį – Pakaunės  savanorių maištą po 1992 m. spalio 25 d. Seimo rinkimų.

M. Saakašvilis tikrai turėjo ką keisti Gruzijos valstybėje. Gruzijoje, kurios tuometinis biudžetas buvo graudžiai mažas, jo pirmtakas tikrai nesusitvarkė. Nenorėjo ar nesugebėjo? Nežinau. Tačiau faktas, kad Prezidentui artimi žmonės „teisėtai“ turėjo išskirtinę teisę kažkelintą cigarečių konteinerį įvežti į Gruziją be mokesčių, tikrai nepapuošė jo biografijos. Lygiai taip pat nepuošia ir su korupcija „kovojančios“ mūsų Prezidentės jos „toleruojamos“ energetinių projektų „konsultacinės“ išlaidos, kurios yra panašaus dydžio kaip tuometinis Gruzijos biudžetas, Snoro ir Ūkio banko lėšų švaistymai ar pasisavinimai administravimo pretekstais. Panašios mūsų valstybės ir valdžioje esančiųjų požiūriu į santykius su Rusija – visada atsiranda vadų, kurie pagrįstai ar ne, bet vidinėje politinėje kovoje naudoja antirusišką kortą.

Tačiau tiems, kurie ir toliau nori matyti mūsų visuomenę susipriešinusią ir nuolat pakurstomą vienų prieš kitus, ypač spekuliuojant taip vadinama KGB korta, priminsiu kai kuriuos faktus. Šie faktai negali nepriversti mąstyti, jei į juos žiūrėsi nešališkai, o faktų neatrinksi selektyviai, vertinsi jų visumą. Beje, 1989 m. balandyje Gruzijos TSR KGB archyvus išgrobstė į juos įsiveržusi minia.

Prezidento Z. Gamsachurdijos vadovaujama Gruzija 1991 m. rugpjūtyje pirmoji oficialiai parėmė Maskvoje perversmą organizavusį GKČP. Taip, ta pati Gruzija, kuri po Lietuvos buvo antroji TSRS respublika, dar 1991 m. balandžio 9 d. paskelbusi Nepriklausomybę! Tarybinių laikų disidento ir pirmojo Prezidento vadovaujama Gruzija atsistojo į vieną gretą su tarybine Azerbaidžano TSR ir Baltarusijos TSR valdžiomis – kitų rėmėjų GKČP nesulaukė. Beje, GKČP likimą nulėmė ir tai, kad TSRS gynybos ministro pavaduotojui V. Varenikovui nepavyko įtikinti Ukrainos TSR AT Pirmininką L. Kravčiuką paremti pučistus.

1990 m. vasaryje Prezidentas V. Havelas, lankydamasis Maskvoje, Čekoslovakijos ambasadoje surengė priėmimą TSRS disidentams. Z. Gamsachurdiją, tuomet buvusį namų arešte, tarybų valdžia išleido į šį priėmimą. Nuo tada Z.Gamsachurdija pradėjo savo rinkiminę Gruzijos Prezidento kampaniją. Tačiau koks skirtingas šių dviejų disidentų likimas – milijonieriaus sūnaus V. Havelo, visą gyvenimą likusio ištikimu moraliai politikai ir tikrosioms, o ne deklaruojamoms pseudodemokratinėms vertybėms, ir Z. Gamsachurdijos, „išvaliusio“ Gruziją nuo kultūros elito ir Gruzijos vardu 1991 m. rugpjūtyje pripažinusio Maskvos pučistus. Ši paralelė tokia ryški, kad jos negalima nematyti. Nebent, būdamas suinteresuotu, nenorėsi to matyti. Tik tokie suinteresuotieji, paslėpę savo biografijos puslapius, kaip mūsų Prezidentė, gali pasiūlyti viešai skelbti specialiai mums atrinktus ir į Maskvą neišvežtus KGB archyvus. Pjaukitės tarpusavyje, o mes valdysime Lietuvą! Įsikišime tik tada, kai dėl neapsižiūrėjimo bus paskelbtos pavardės, kurių skelbti nevalia. Prezidentės D. Grybauskaitės viešo užsipuolimo sulaukė net B. Burauskaitė, kurios vadovaujamas LGGRTC paskelbė, jog buvęs Lietuvos kriminalinės policijos vadas Algirdas Matonis iki pat Maskvos pučo pabaigos – 1991 rugpjūčio galo dirbo KGB. Aš ne už archyvų įslaptinimą, tačiau prieš žemiausių aistrų kaitinimą internete. Jei p. Dalios Grybauskaitės ir Vytauto Landsbergio ketinimai yra tikri ir nuoširdūs, pradžiai jie turėtų pasirūpinti 1991 m. rudenį iš Lietuvos TSR KGB rūmų pavogtų archyvų grąžinimu valstybei. Šiai vagystei bent jau moralinės senaties negali būti.

Mūsų Vydūnas, 14-metis vaikinas savo valia ir savarankišku gilinimusi į žinias sugebėjęs ne tik įveikti tuo metu nepagydomą atvirą tuberkuliozės formą, bet ir palikti mums neįkainojamą patirtį bei pastebėjimus, sakė: „Vergas apie laisvę svajoja, bet jo svajonės niekuomet neatitiks tikrenybės. Iš vergovės paleistas, jis toli dar nėra laisvas. Ir visi aiškinimai, kad laisvė yra, jos jam nesuteiks. Laisvė pasiekiama tik žmogaus kitimu…“ Po referendumo Tautos valia ir valdžios nesusivokimo būti drauge su Tauta, o ne kovoti su ja, pravartu prisiminti V. Havelo 1984 m. straipsnį „Politika ir sąžinė“: „Sistema, ideologija ir aparatas atėmė iš žmogaus – tiek valdančiojo, tiek ir pavadinio – sąžinę, natūralų mąstymą ir natūralią kalbą, o drauge ir konkretų jo žmogiškumą. Valstybės primena mašinas, žmonės tampa statistiniais rinkėjais, gamintojais, pirkėjais, pacientais, turistais arba kareiviais. Gėris ir blogis – šios natūraliojo pasaulio kategorijos, vadinasi, praeities atgyvenos – politikoje praranda realią prasmę. Vieninteliu metodu tampa tikslas, o vieninteliu matu – objektyviai patikrinama ir matematiškai apskaičiuojama sėkmė. Valdžia aprioriškai yra nekalta, kadangi auga ne iš to pasaulio, kuriame žodis „kaltė“ dar turi prasmę.“ Skaitydamas šias mintis, negaliu nepadėkoti Lietuvos banko ir Prezidentės pirmojo rinkimų štabo vadovui V. Vasiliauskui dėl jo viešo prisipažinimo, kad sąžinė ir moralė yra ne šiuolaikinio pasaulio dimensijos.

Žiūrint į tai, kas šiuo metu vyksta tarp Vakarų ir Rytų draskomoje Ukrainoje, pravartu tęsti šias V. Havelo mintis: „Tačiau tobuliausią pavidalą tokia beasmenė valdžia įgauna totalitarinėse sistemose.… kaip tik Europa – Vakarų Europa suteikė, o dažnai tiesiog įteigė pasauliui visa, kuo šiandien ta valdžia remiasi: pradedant nuo Naujųjų laikų mokslu, racionalizmu, scientizmu, pramonės revoliucija, ir apskritai revoliucija, kaip abstrakcijos fanatizmu, ir baigiant natūraliojo pasaulio internavimu vonios kambaryje, pirkinio kultu, atomine bomba ar marksizmu. O dabar Europa, demokratinė Vakarų Europa, pati apstulbusi stovi prieš tokio dviprasmiško eksporto pasekmes.“  V. Havelas šokiruojančiai apibendrina, tačiau pasako žiaurią tiesą, kuri šiandien, t.y. po 30 metų, subujojo Ukrainos įvykiuose. Prancūzijos valdžia tęsia „Mistralio“ laivų gamybą Rusijai ir jau pradėjo 400 Rusijos desantininkų apmokymą juos eksploatuoti. Vokietijos valdžia „nemato“ įmonės, tęsiančios Rusijos kariškių apmokymus. 1984 m. parašytos V. Havelo įžvalgos šiurpina savo tikslumu: “Neatsikračiau įspūdžio, kad Vakarų kultūrai labiau nei SS 20 raketos gresia pati Vakarų kultūra. O kai vienas kairuolis prancūzų studentas su nuoširdžiu užsidegimu pasakė, kad Gulagas buvęs duoklė socializmo idealams, o Solženicinas tėra asmeniškai įskaudintas žmogus, mane apėmė gili nostalgija. Ar Europa jau iš tiesų nebegali nieko pasimokyti iš savo pačios istorijos? Ar šis mielas vaikinas iš tiesų nesupranta, kad pats įtaigiausias „visuomenės gerovės“ projektas paliudys savo nežmoniškumą tą akimirką, kai pareikalaus bent vienos nesavanoriškos mirties, ir ar nesupras to anksčiau, nei jį patį nugalabys kokioje nors katorgoje netoli Tulūzos?“

1991 m. Karolio Didžiojo tarptautinį apdovanojimą už kovą prieš totalitarizmą Vokietijos Acheno miestiečiai skyrė Čekoslovakijos Prezidentui Vaclavui Havelui –  disidentui ir kovos su komunizmu simboliui. Europa pripažino ir įvertino V.Havelo gyvenimo šūkį  „Tiesa ir meilė turi nugalėti melą ir neapykantą“, įgyvendintą Čekoslovakijos Aksominės revoliucijos metu.

Antrą kartą Lietuvos Prezidente išrinkta D. Grybauskaitė Karolio Didžiojo apdovanojimui buvo nominuota 2013 m. Labai norėtųsi, kad ji vadovautųsi šiais V. Havelo žodžiais, o ne vos nekasdieniais karo šūkiais. Karas ir jo eskalavimas – tai kelias į pražūtį, pati pigiausia ir primityviausia pseudopatriotizmo apraiška.

Nevalia užmiršti ir pagrindinio a.a. E. Ševarnadzės veiklos rezultato – Vokietijos suvienijimo. Tai buvo esminis jo ir M. Gorbačiovo žingsnis į šaltojo karo, ne kartą balansavusio ties branduolinės katastrofos pasauliui riba, pabaigą. Vertinant politiką kaip taikos, o ne karo siekį, tikiuosi, mūsų Prezidentė nebekartos tokių klaidų kaip atsisakymas vykti į Prahą pagerbti JAV ir Rusijos susitarimo dėl esminio nusiginklavimo pasirašymo. Kas ragina Lietuvos vadovę ES vardu skelbti ir skelbti Rusijai ultimatumus?

Mūsų Prezidentė savo apsilankymu Prahoje pagerbė paskutiniąją a.a. V. Havelo kelionę, gilinosi į jo mintis. Todėl labai norėtųsi bent kiek sąžiningesnės ir santūresnės mūsų Prezidentės nuomonės. V. Havelas buvo ir 2009 m. premijos „Die Quadriga“, skirtos Vokietijos suvienijimui, laureatas. Premija, pavadinta keturių žirgų skulptūros, vainikuojančios Brandenburgo vartus Berlyne, garbei, nuo 2003 m. spalio 3 d. skiriama žinomoms asmenybėms ir organizacijoms, kurios „savo perspektyvų vizija, drąsa ir atsakingumu vedė į priekį Vokietiją ir visą Europą“. 2011 m. šią premiją naujoji Europa buvo nutarusi skirti tuometiniam Rusijos premjerui Vladimirui Putinui, kuris, sakoma žiuri paaiškinamajame rašte, „vertas atskiro skyriaus istorijos knygoje“, „kaip Petras Pirmasis nužymi ateities gaires“. Šios premijos skyrimo V. Putinui nesustabdė masiniai protestai. Jį sustabdė tuo metu dar gyvas V. Havelas, pareiškęs dėl tokio sprendimo atsisakantis jam skirtos šios premijos.

Mūsų Prezidentės ryžtingumo ir principingumo norėtųsi ne abstrakčiuose Rusijos užsipuolimuose, o konkrečiuose veiksmuose. Dar neužmiršome, kaip Austrija neišdavė Lietuvai Sausio 13-osios „didvyrių“ grupės vado M. Golovatovo, o grąžino jį Rusijai. Tuomet Austrija pasižadėjo pakeisti savo susitarimus su ES dėl ieškomų asmenų išdavimo. Prezidentė paskyrė Loretą Zakarevičienę naująja Lietuvos ambasadore Austrijoje. Ar ši diplomatinė užduotis dar yra mūsų Prezidentės ir ambasados Austrijoje darbotvarkėje?