Lenkijos valstybė egzistuoja jau daugiau kaip vienuolika amžių. Tokioje ilgoje istorijoje telpa ir galybės bei sėkmės viršūnės, ir silpnumo bei nuosmukio slėniai, ir net nebūties duobės. Bet tiek stiprybės, tiek valstybės sunykimo metais lenkai buvo valstybininkų tauta. Ypač tai rodo jų sugebėjimas valstybiškai mąstyti net tada, kai Lenkijos valstybės nėra – du 19-ojo amžiaus sukilimai, „Armija Krajova“ veikla II pasaulinio karo metais. Ir visais laikais buvo tiesioginis ryšys tarp Lenkijos valstybės ir lenkų tautos: tauta mąsto valstybiškai, valstybė elgiasi nacionalistiškai.
Manau, didžioji dalis lenkų supranta, kad jų tautos likimą ir išlikimą lemia tautinės valstybės stiprumas; Lenkijos valstybės veikėjai supranta, kad jų valstybės stiprumas remiasi tautiškumu ir politinės tautos nacionaliniu vienalytiškumu (Lenkija – viena iš tų Europos valstybių, kuriose tautinės mažumos turi mažiausią lyginamąjį svorį tarp visų gyventojų). Būtent todėl Lenkijoje nacionalizmas net šiuolaikinėmis sąlygomis išlieka svarbus tautos savimonės bruožas ir valstybinės politikos (viešos ir slaptos) dalis.
Daugelis lenkų iki šiol dvejopai vertina teritorinius Lenkijos valstybės pokyčius, įvykusius po II pasaulinio karo. Teritorijos išplėtimas į Vakarus karą pralaimėjusios Vokietijos sąskaita traktuojamas kaip teisėta ir teisinga kompensacija už milžiniškus Lenkijos nuostolius ir žiaurias okupantų padarytas skriaudas lenkų tautai. Rytinių prieškarinės Lenkijos teritorijų netekimas priimamas kaip neteisybė, kaip nepanaikintas neteisėto Ribentropo-Molotovo pakto padarinys, kuris atskyrė dalį lenkų tautos nuo jos valstybės. Natūralu, kad daugybė piliečių, būdami tikri savo valstybės patriotai ir savo tautos nacionalistai, svajoja, kaip atitaisyti šį, jų požiūriu, „laikiną istorinį nesusipratimą“. Lenkijoje veikia daugybė visuomeninių organizacijų, kurių galutinis tikslas yra Lenkijos galybės sukūrimas, praplečiant dabartines valstybės sienas ir gausinant dabartinę lenkų tautą kaip šios valstybės stiprybės pagrindą.
Valstybės politikai didesniu ar mažesniu mastu tarnauja tam pačiam tikslui. Valstybinės politikos atvirumo laipsnis, priemonės ir jų įgyvendinimo tempas varijuoja priklausomai nuo aplinkybių, galimybių ir tarptautinės politikos momento, bet tikslai visada lieka tie patys. Pvz., lenkų diplomatai pasiekė pergalę, kai Lietuvos Respublikos ir Lenkijos Respublikos draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutartyje išvengė Vilniaus krašto okupacijos pripažinimo; pasiūlė tiesioginę piniginę paramą tėvams, kurie savo vaikus nukreipia į lenkiškas mokyklas Lietuvoje; įstatymas dėl lenko kortos institucionalizavo dalies lenkų tautos narių – užsienio valstybių piliečių ryšius su Lenkijos valstybe, tuo padidindamas į rytus nuo Lenkijos gyvenančių tautiečių atsparumą asimiliacijai, suformuodamas faktiškai Lenkijai ištikimų asmenų sluoksnį bei galimybę, susiklosčius palankioms aplinkybėms, pasitelkti tuos asmenis įgyvendinant Lenkijos politiką jų gyvenamose teritorijose. Tiesą pasakius, su pavydu galiu konstatuoti, kad šitaip pasireiškia strateginis lenkų valstybininkų mąstymas, kurio lietuvių politikams galėčiau nuoširdžiai palinkėti. Paminėti dalykai yra viešų valstybinių veiksmų pavyzdžiai.
Kyla klausimas, kodėl nemažai mūsų politikų reguliariai imasi įgyvendinti tiek Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA), tiek ir Lenkijos politikų reikalavimus, kurie, mano vertinimu, radikaliai kertasi su esminiais, gyvybiniais lietuvių tautos ir Lietuvos Respublikos interesais. Manau, tai atsitinka dėl slaptų Lenkijos politikų ir pareigūnų veiksmų. Įsivaizduokime, kalbasi aukštas (arba labai aukštas) Lietuvos pareigūnas (arba pareigūnė) su kolega iš Lenkijos apie svarbų infrastruktūrinį projektą.
Šis sako, pvz., „mes galėtume paspartinti, pagerinti, gausiau finansuoti, jau pradėti projektuoti, išpirkti žemę, paremti jūsų projektą ES ir t.t., bet tik po to, kai jūs leisite lenkams Lietuvoje pavardes rašyti, kaip jie nori, geriau finansuosite lenkiškas mokyklas, leisite naudoti lenkiškus gyvenviečių ir gatvių pavadinimus ir patenkinsite kitus LLRA reikalavimus“. Tokios kalbos neprotokoluojamos. Bet rezultatus mes kartkartėmis pamatome. Tokia politika yra efektyvi. Ir tas efektyvumas didės, didėjant Lenkijos įtakai Europos Sąjungos struktūrose. Ši įtaka taip pat panaudojama siekiant minėtų tikslų.
Pabaigoje – apie priežastis, kodėl šiuo metu būtent Lietuva yra patraukliausias ir labiausiai spaudžiamas aptariamų siekių objektas. Iš tų valstybių, kuriose yra didesnės kompaktiškai gyvenančių lenkų mažumos, Ukraina yra pernelyg didelė, Baltarusija turi užnugarį (Rusiją), Latvija nuo Lenkijos yra už kelių šimtų kilometrų, tad joms pretenzijas reikšti nėra realistiška. Bent jau kol kas. O Lietuva? Ilga bendro valstybingumo istorija; didelė lenkų tautinė bendrija, kurioje neišnyko noras gyventi lenkų valdomoje valstybėje ir kurios didelė dalis yra lojalesnė ne Lietuvos, o Lenkijos valstybei; bendra siena; lietuvių tautinis nesusipratimas ir laipsniškas savos valstybės galių naikinimas… Ir, svarbiausia, Lietuvos politinio ir intelektualinio elito strateginio mąstymo trūkumas, provincialumas bei vidinis nusiteikimas parsiduoti.
Taigi vadinamasis „nepakeliamos tautinių mažumų priespaudos“ klausimas turi du šaltinius. Vidinis – tai LLRA politikų poreikis išsilaikyti valdžioje, kad galėtų toliau siekti anksčiau aptartų tikslų. Išorinis – Lenkijos valstybės ir lenkų tautos stiprinimo ir plėtros siekis. Bet greičiausiai abu šiuos šaltinius maitina viena srovė. Ar tik nebus ji vienos prigimties su putiniška „rusų pasaulio“ koncepcija?
Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ specialų leidinį
„Redakcinės kolegijos tribūna“
Geras straipsnis. Tos dvi slavų valstybės, lenkija ir rusija, vienodai godžiai gviešiasi svetimų žemių, tik, priklausomai nuo istorinių aplinkybių, skiriasi metodai.
Jei Lietuvos žemė bus be kliūčių pardavinėjama užsieniečiams, tai vienas jų metodų bus didelių žemės plotų supirkinėjimas.
Nelabai supratamas yra Rudžio tikslas dėstytyti lenkų požiūrį dėl dabartinės Lenkijos teritorijų lenkiškumo ir tą jų požiūrį vadinant valstybiniu, o ne imperiniu mąstymu. Taigi išeitų, kad, tarsi, autorius sutinka su imprinėmis Lenkijos viešai reiškiamomis užmačiomis dėl teritorijų, tarp jų ir dėl Vilniaus. Juolab, kad tos dabar Lenkija esančios teritorijos yra prūsiškos, jotvingiškos ir lietuviškos, o Augustavo, Suvalkų lenkiškumas atsirado užgrobus juos iš Lietuvos ir nei po karo, nei po 1990 metų neatidavus jų Lietuvai.
Taigi autoriui pilsudskinio tipo valstybininkai yra kaip ir prie širdies, jis net pavydi jo lenkams. Tad slidi Rudžio pozicija teritorijų lenkiškumo atžvilgiu, kaip ir valdžioje esančių …
Suvalkų ir Augustavo lietuviškumo, deja, nebuvo jau 1918 m. anei 1900 m. Tos žemės jau buvo sulenkėjusios.
1918 metais Suvalkų ir Augustavo sulenkėjimas dar nebuvo giliau etninis, jis buvo paviršinis ir tarpukariu jiems būnant Lietuva būtų atgijęs, kaip, pvz., atgijo Kowno, nors ir dabar aršesnių Lenkijos lenkų laikomas Lenkija tik pagal juos yra gyvenamas laikinai ne lenkų.
Na kokias tu pasakas seki? Pačių lenkų 1912 sudarytas žemėlapis rodo ką kitą. Vilniuje lenkų tik 30,9 proc. Suvalkų valsčiuje – 66,8, Augustavo – 49,1. Vilniaus krašte, neskaitant Vilniaus miesto, neviršija 12 proc. vidutiniškai nesiekia 10 proc. Taigi, lenkų kliedesiai apie lenkišką Vilniaus kraštą yra kliedesiai iš tiesų. Šito lenkų sudaryto žemėlapio jie patys nenori prisiminti. Bet jis yra teisingas. Jis teisingai vaizduoja lenkų skaičių Lietuvoje, vadinasi, teisingas lenkų skaičius ir Augustavo ir Suvalkų valsčiuose ir miestuose.
Mano tikslas dėstyti lenkų požiūrį, kuris išsireiškia ir kaip Lenkijos valstybės požiūris, yra atkreipti dėmesį į tai, kaip reikalus mato LENKAI, nes jei mes matome tik savo požiūrį, tai negalime prognozuoti kitoniškai mastančių veiksmų. Galiu tą mastymą pavadinti ir IMPERINIU – tai nieko nepakeis. O pavydžiu dėl to, kad, mano nuomone, lietuviams apskritai, o valdžioje esantiems tautiečiams – ypatingai trūksta būtent valstybinio mastymo, kuris suteiktų galimybę pakelti akis nuo kasdienių rūpesčių, asmeninio pelno bei smulkių provincinių intrigėlių ir pažvelgti į platesnį horizontą, pamodeliuoti savo valstybės ateitį. Valstybės elitas to negali nedaryti! Jei nedaro – tai anoks ir elitas. O jei daro, tai man kyla mintis, kad jis nebemato perspektyvoje laisvos Lietuvos valstybės, o tik kaip provinciją Lenkijos sudėtyje.
Nekritiškas (negrindžiamas istorijos, kalbotyros, politikos, kitais faktais ) Lenkijos lenkų pažiūrio į Lietuvos valstybę dėstymas vargu ar būtų tikslingas apskritai. Juk viską mums apie juos pasako: “Wilno naša”… Ir apskritai savo jaunimui yra įkalę, kad išvis jokios Lietuvos valstybės nebuvo ir nėra, kad Kowno, Wilno, Grodno ir t.t. yra Lenkija tik dabar laikinai gyvenama ne lenkų.
Apie tai, kad bet kokie dialogai su Lenkija yra bergždi sakė dar Oskaras Milašius. Ir tai visu 100 procentų patvirtina dabartis. Reikia galų gale suprasti, kad Lietuva, laikydamasi artimesnių santykių su Lenkija pozicijos, neturi perspektyvų išlikti. Lietuva Lenkijai rūpėjo ir terūpi tik tiek, kad iš jos darytų Lenkiją. Tokia ji Lietuvos atžvilgiu buvo istoriniais laikais, tokia yra dabar ir liks ateityje. Trumpai sakant, Lenkija nebuvo Lietuvai reikalinga niekada ir nėra reikalinga šiandien. Būdama ES šalimi, ji negali kliudyti Lietuvai, Baltijos šalims susisiekti su kitomis ES šalimis. Taigi, su Lenkija šalta kaiminystė be jokių ypatingesnių santykių ir taškas.
Gi mūsų “valstybės elitas”, tematantis Lietuvos valstybę tik kaip “provinciją Lenkijos sudėtyje”, be jokių gręžiojimųsi į šalis yra trauktinas už kalnieriaus į lietuviškos dienos šviesą… Paprasčiausiai reikalinga juos iš “valstybės elito” ginti lauk… Tik taip darydami, galėsime būti tikri, kad iš Lenkijos nesulauksime 1938 metų ultimatumo.
Bepigu lenkams veikti Lietuvoje, kada tokioje mažoje Valstybėje, neatsiranda blaiviau (nors blaiviau) mąstančio politiko valdžių viršunėlėje. Toks ir aplink save suformuotų drąsesnių politikų ratą, tiesiai šviesiai galinčių pasakyti Lenkijai visą TIESĄ, ką apie juos manome MES.
Dabar, kada šešėlyje likęs, bet vis ištraukiamas į politinę areną Sąjūdžio pirmininkas, jausdamas nemeilę lietuviams, neišrinkus jo PREZIDENTU ir naudodamasis praeities {jau praeities} nuopelnais, savo išsireiškimais keikia tautiškai mąstančius, nusiteikusius Lietuvos piliečius.