Birželio 5 d. Kaune prie Taikos pr. buvo atidengtas paminklas Vyčio kryžiaus kavalieriui, Lietuvos savanoriui, aklųjų ir kurčiųjų švietimo pradininkui, lietuviškosios brailio abėcėlės sudarytojui Pranui Dauniui (1900–1962). P. Daunio atminimas buvo įamžintas natūralaus dydžio bronzine skulptūra (skulptorius Jonas Gencevičius).
Paminklą pašventino Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius. Paminklo atidengimo iškilmėse dalyvavo Prano Daunio artimieji, Katalikiškojo Prano Daunio fondo prezidentas monsinjoras Juozapas Antanavičius, LR Seimo narė Rasa Juknevičienė, krašto apsaugos viceministras Marijus Velička, Kauno m. savivaldybės tarybos narė Loreta Kudarienė, mero patarėjas Zenonas Abramavičius, Kauno Prano Daunio aklųjų ir silpnaregių ugdymo centro vadovai ir darbuotojai, Lietuvos šaulių sąjungos atstovai, Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos ir Kauno sąjūdžio atstovai, Krašto apsaugos savanorių pajėgų Dariaus ir Girėno 2-osios rinktinės atstovai ir kiti kauniečiai.
Pranas Daunys buvo Lietuvos kariuomenės savanoris. Kovose dėl Tėvynės laisvės ir nepriklausomybės jis buvo sužeistas, neteko regėjimo ir iš dalies klausos. Pačioje jaunystėje ištiktas sunkaus likimo smūgio P. Daunys nepalūžo. Jis mokėsi Rygos aklųjų institute, išmoko aklųjų rašto ir užsienio kalbų, skambinti fortepijonu, domėjosi aklųjų švietimu bei aklųjų globa įvairiose pasaulio šalyse. Grįžęs į Lietuvą 1926 m. su bendraminčiais įkūrė Lietuvos aklųjų sąjungą, įsteigė Kauno aklųjų institutą, sukūrė lietuvišką Brailio abėcėlę, dirbo Institute muzikos mokytoju, parašė 3 knygas, kūrė eilėraščius, muziką, skelbė straipsnius tuometinėje Lietuvos spaudoje.
Pranas Daunys už nuopelnus Tėvynei 1928 m. gegužės 15 d. Lietuvos Respublikos Prezidento Antano Smetonos buvo apdovanotas Pirmos rūšies trečiojo laipsnio Vyčio Kryžiaus ordinu, taip pat – Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių ir Lietuvos nepriklausomybės medaliais. Tai pirmasis Lietuvos neregys, apdovanotas šiais valstybės apdovanojimais. Tačiau sovietmečiu jis patyrė pažeminimą, persekiojimą ir skurdą.
Dalyvavau paminklo atidarymo iškilmėse. Daunys buvo sužeistas į galvą kovose dėl Vilniaus su lenkais prie Širvintų. Paminklas nėra pakeltas ant testamento tam, kad aklieji ir silpnaregiai galėtų “matyti” Daunį jį čiupinėdami. Labai puikus skulptoriaus J. Gencevičiaus darbas: veidas gyvas, rūbų klostės išraiškingos ir labai smagiai nuteikė pasakymas, kad “palikau svarko skverne linkėjimą Brailio raštu neregiams ir tikiuosi,kad kiekvienas, jį išmanantis. galės perskaityti”. Kariai savanoriai stovėjo garbės sargyboje, iššovė tris pagarbos salves. Kalbėtojai gražiai kalbėjo apie sektiną atsidavimą Lietuvai, jos gerovės kūrimą, nepaisant bet kokios negalios. Žmonių buvo daug, visi šventiškai pasipuošę, prie paminklo padėtos gėlės, išreikšta padėka organizacijoms ir žmonėms už paramą ir geranorišką pagalbą, įgyvendinant paminklo pastatymo darbus. Ketinama gal perėją po “aklųjų” sankryžą siūlyti vadinti J. Daunio vardu. Smagu.
Gražus komentaras. Ačiū 🙂