Č. Iškauskas. Ar kilus pavojui sulauktume „Dienos D“?

NN eskadrilės, numušusios 273 vokiečių lėktuvus, pavadinimas su Nemunu susijęs tik tiek, kad Alytuje ir Antanave, prie Pilviškių, bazavosi prancūzų valdomi rusiški lėktuvai JAK – 1, JAK – 3 ir JAK – 9, o tas Nemuno priedėlis 1944-ųjų lapkritį prigijo tik po sėkmingo upės forsavimo Baltarusijoje vasarą. Pasakojama, kad Antanavo dvaro pastatuose ir spirito varykloje buvo įsikūręs iš Alytaus po dviejų mėnesių operacijų perkeltas prancūzų eskadrilės padalinys. Tiesa, lėktuvai buvo laikomi ne dvaro teritorijoje. Jos vienas numuštas lėktuvas esą ir dabar skendi kitame Šešupės krante esančiame Žiūrių ežerėlyje. Filme nėra nei lietuvių aktorių, nei kitų tautiečių kūrybinėje komandoje, tad tiek tų ir sąsajų.

Bet alytiškiai iki šiol pažymi šį įvykį. Prieš dvejus metus čia atidengtas paminklinis akmuo, skirtas eskadrilei, kuriame lietuvių ir prancūzų kalbomis įrašyta: „1944 metų vasarą prancūzų pulkas bazavosi Alytaus aerodrome, iš kurio Prancūzijos lakūnai rusų naikintuvais oro mūšiuose kovėsi su vokiečių bombonešiais ir persekiojo besitraukiančią kariuomenę. Alytuje prancūzų lakūnai beveik du mėnesius vykdė karines operacijas prieš fašistinę Vokietiją“. Laikraštyje „Alytaus naujienos“ skelbiama išsami informacija apie tokius minėjimus, nepamirštant pridurti, kad tai buvo „Lietuvos teritorijos vadavimas“…

Bet, kaip rašė poetas, ne apie didvyrius daina. Birželio 6 d. pažymime kur kas svarbesnę datą – vadinamojo Antrojo fronto atidarymą kare prieš nacistinę Vokietiją. Kitaip ji dar vadinama „Diena D“ (tai išsilaipinimo Normandijoje kodinis pavadinimas, turbūt kilęs iš angliškojo Dead day ir reiškiantis „lemiamą dieną“) arba „Overlord“ („Viešpats“). 1944 m. birželio 6 d. Anglijos, JAV ir Kanados kariuomenės išsilaipino Normandijoje (šiaurės vakarų Prancūzija), o rugpjūčio 15 d. JAV kariuomenė – pietų Prancūzijoje. Tai buvo didžiausias karų istorijoje desantas. Šeši tūkstančiai laivų atgabeno 4 armijas – 37 pėstininkų ir 10 tankų divizijų, iš oro desantą pridengė 11 tūkst. lėktuvų. Vokiečiams tai buvo netikėta, nors nuo pat II pasaulinio karo pradžios nacių žvalgyba žinojo, kaip vyksta sąjungininkų derybos.

Antrojo fronto sukūrimas reiškė, kad Vokietijos pralaimėjimas neišvengiamas. Tai paskatino reicho gelbėtojus galvoti apie imperijos likimą. Nedidelė karininkų grupė, norėjusi išgelbėti Vokietiją, parengė eilinį A. Hitlerio nuvertimo planą. 1944 m. liepos 20 d. pulkininkas Klausas von Staufenbergas (Claus von Stauffenberg) fiurerio būstinėje padėjo bombą. Ji sprogo, bet A. Hitleris eilinį kartą liko gyvas, o kitą naktį, lygiai pirmą valandą, grafas su dviem bendrininkais buvo sušaudytas.

Iš tiesų, Antrojo fronto atidarymas buvo smarkiai pavėlavęs. Derybos vyko nuo pat 1939 m. rugsėjo 3 d., kai Didžioji Britanija ir Prancūzija paskelbė Vokietijai karą, atsakant į nacių įsiveržimą į Lenkiją. Iki 1940-ųjų pavasario vyko vadinamasis „Keistasis karas“, kai Prancūzijos armija ir išsilaipinęs anglų ekspedicinis korpusas bei Vokietijos kariuomenė, vengdama pradėti karą dviem frontais, apšaudė viena kitą ir nesiėmė jokių aktyvių veiksmų. O iš tikrųjų Berlynas, užmigdęs sovietus, rengė Barbarosos planą.

Pirmas didesnis mūšis įvyko toli nuo Europos – prie Argentinos krantų. Jis vadinamas La Platos mūšiu, kuriame 1939-ųjų gruodžio 13 d. vokiečiai prarado karinį kreiserį, prieš tai sunaikinusį 9 britų laivus. Derybų poreikis atsirado naciams įžengus į Paryžių ir beveik metus bombarduojant britų salas. Nuo 1941-ųjų gegužės Vakarų fronte vėl buvo gana tylu. Vokiečiai permetė savo kariuomenę į Rytus, vis dar retkarčiais rengdama antskrydžius virš Londono ir vadinamąjį povandeninį karą „vilkų gaujos“ principu: povandeninis laivas netikėtai atakuodavo karavaną Atlanto vandenyne, Baltijos, Šiaurės ir kitose jūrose.

Karo prieš SSRS pradžia paskatino J. Staliną kviestis pagalbą iš Vakarų. 1942 – aisiais jis pakvietė JAV pasiuntinį Harį Loidą Hopkinsą (Harry Loyd Hopkins) (mirusį 1946 m. pradžioje nuo prieš 7 m. prasidėjusio skrandžio vėžio) į naujo filmo „Volga Volga“ peržiūrą. Jo kopiją J. Stalinas padovanojo prezidentui Franklinui Ruzeveltui, kuris nesuprato, kodėl būtent šį filmą gavo dovanų. Tik vėliau, vertėjui išvertus filmo dainos apie garlaivį „Sevriuga“ tekstą, JAV vadovas atsitokėjo: taip subtiliai J. Stalinas priekaištavo Vašingtonui dėl lėtos laivo ir pagalbos SSRS eigos… Tada įsakė užversti sąjungininkus „tušonka“ – troškintos mėsos konservais, kuriuos kirsdami sovietų kariai juokais irgi ėmė vadinti „antruoju frontu“…

Taip atsirado kitas Antrojo fronto sinonimas – vadinamas lendlizas (angl. lend-lease – skolintis ir nuomoti), kuris SSRS kariuomenei tapo nemaža paspirtimi. Ši programa prasidėjo 1941 m. kovo 11 d. F. Ruzveltui pasirašius karinės paramos Didžiajai Britanijai, SSRS, Prancūzijai ir Kinijai programą – 18 mėnesių praėjus nuo II pasaulinio karo pradžios ir devyniems – nuo JAV karo paskelbimo nacistinei Vokietijai 1941 – ųjų gruodį (beje, taip užsibaigė 1931 m. paskelbta Amerikos nesikišimo ir neutralumo politika; ji neatšaukta iki šiol).

Iš viso antinacistinės koalicijos narėms JAV išdalijo, paskolino arba išnuomojo vertybių už 50,1 mlrd. JAV dolerių (2007 m. kainomis tai sudarytų apie 700 mlrd. dol.). Daugiausiai – maždaug du trečdaliai šios materialinės paramos suteikta Didžiajai Britanijai. SSRS lendlizu gavo beveik 15 tūkst. lėktuvų, daugiau kaip 7 tūkst. tankų, daug šaunamųjų ginklų, 105 priešpovandeninius laivus, beveik 4,5 mln. tonų maisto, 107 mln. t. medvilnės, 50 tūkst. t. odos, 15 417 001 porą batų ir t.t.

Tačiau J. Stalinas laukė Antrojo fronto. O ir be jo sovietai pasiekė persilaužimą kare – laimėjo Stalingrado, Kursko mūšius, ir tik po pastarojo praėjus savaitei sąjungininkai išsilaipino Sicilijoje. Iš esmės, kaip akademiko Aleksandras Čiubariano 2010 m. redaguotoje „Enciklopedijoje“ pateiktame straipsnyje „Antrasis frontas“ rašo rusų istorikas Michailas Miagkovas, tai ir buvo tikroji šio fronto atidarymo diena.

Betgi Kremlius vėlgi laukė efektyvesnių Vakarų sąjungininkų veiksmų. Trijų šalių vadovai dar 1942 m. gegužę – birželį buvo sutarę Antrąjį frontą atidaryti tais pačiais metais, bet Vakarų lyderiai nutarė jį atidėti: lėmė vėliau pasitvirtinusi baimė, kad sovietai neapsiribos reichstago paėmimu. Tiktai Teherano konferencijoje (beje, čia lyderių sprendimo laukė ir minėta NN eskadrilė) 1943 m. pabaigoje, kai J. Stalinas pažadėjo kitų metų pavasarį surengti lemiamą puolimą, generolas Dvightas Eisenhoveris (Dwight Eisenhower) ir feldmaršalas Bernardas Montgomeris amerikiečių ir britų vadovų buvo įpareigoti išsilaipinti tuo pat metu Prancūzijoje. Bet M. Miagkovas rašo, kad per dvejus delsimo metus sovietinė kariuomenė neteko daugiau kaip 5 mln. žmonių, ir kaltė dėl to iš dalies gula ant sąjungininkų pečių…

Bet „Diena D“ atėjo. Tegul ir smarkiai pavėluotai, bet galų gale, kaip Raudonoji armija jau buvo kažkur prie Vislos ar Rytų Prūsijoje, Vakarai iškėlė vėliavas Normandijoje. Laikraščio „XXI amžius“ apžvalgininkas Petras Katinas dar 60-ųjų išsilaipinimo metinių proga rašė, kad sąjungininkų pajėgų puolimas tikrai buvo per lėtas, ir tai leido J. Stalinui užgrobti Vidurio ir Rytų Europą. Galbūt jis būtų pažadinęs ir lietuvių ryžtingesnę kovą prieš okupantus, o rezistenciją ne tik dėti tuščias viltis į būsimų išvaduotojų pažadus, bet ir išvengti milžiniškų sovietinio teroro aukų.

P. Katinas jau prieš 10 metų pastebėjo, kad Europai ir JAV minint istorinę „D“ dieną, tai yra anglų ir amerikiečių išsilaipinimo Normandijoje 60-ąsias metines, per tuos dešimtmečius padėtis pasaulyje labai pasikeitė. Subyrėjo blogio imperija – SSRS. Vakarų Europa, turinti būti amžinai dėkinga amerikiečiams, apsaugojusiems ją nuo sovietinės grėsmės, dabar aiškiai nuolaidžiauja Maskvai. Tai ypač matoma Prancūzijoje ir Vokietijoje, rašė autorius. Stengiamasi visokiais būdais supriešinti Europą ir JAV. Aišku, visa tai vyksta ne be Maskvos rankos. Todėl visiškai negalima atmesti naujojo Miuncheno, Jaltos ar Potsdamo pavojaus, nes ES vadovai, sprendžiant iš paskutiniųjų įvykių, vis labiau nusileidžia Maskvos kaprizams, įžvelgė P. Katinas.

Mums belieka pridurti retoriškai klausia: ar dabartinė situacija kuo nors pasikeitė? Ar Rusijos agresija prieš Ukrainą ir realios grėsmės Lietuvai kaip nors paskatino Vakarus numatyti „Dieną D“? Ar būtų nedelsiant atidarytas Antrasis frontas, jei iškiltų tikras pavojus mūsų saugumui? O gal prireiktų ilgų penkerių metų? Galų gale – ar nerizikuojame vien pasikliaudami deklaratyviu 5-uoju NATO įstatų straipsniu?