V. Juozapaitis. Kas iš socialdemokratų pavogė šaukštelį?

Kartą vienas bičiulis apsilankė draugo namuose, kur buvo pavaišintas puodeliu kavos. Kitą rytą tas bičiulis sulaukė draugo skambučio, kuriuo jis buvo įtartas pasisavinęs sidabrinį šaukštelį cukrui maišyti. Suglumęs draugas prisiekė visais šventaisiais, kad to šaukštelio neėmė, į ką bičiulis atsakė, kad taip, šaukštelis po kiek laiko atsirado, bet įtarimas tai liko…

Ši istorija būtų juokinga, jeigu nebūtų graudi. O graudi ji todėl, kad kaip du vandens lašai panaši į nuotykį, kurio herojumi tapo „vienintelė“ Lietuvoje žmogumi besirūpinanti socialdemokratų partija, desperatiškai  ieškanti „sidabrinį šaukštelį“ nugvelbusių kaltininkų. Keisčiausia, kad šiuo atveju nokautuoti „bičiulių“ partijos ideologai, netgi pamiršę tradicinį ir patikrintą priešą – konservatorius, užsipuolė kitą istorijos veikėją – sociologus, iki šiol laikytus draugais…

Būtų suprantama, jeigu tokią minčių seką pademonstruotų liberalsąjūdiečiai, savo (ne)laimei pasikvietę vienos lažybų bendrovės savininką tapti partijos veidu: jeigu lošti, lai lošti… Beje, šiuo atveju kolegų sėkmę priimu kaip taktinę pergalę, ateityje, tikiu, padėsiančią laimėti ir strateginį karą. Belieka palinkėti sveiko proto dešinumą propaguojantiems politiniams kaimynams neperžengti žmogiškojo padorumo ribos, už kurios prasideda dvasinė bedugnė.

Deja, ties tokiu pavojumi atsidūrė kairieji apologetai, garsiai deklaruotą rūpestį žmogumi susiaurinę iki vieno asmens, taip iki pat proceso pabaigos ir neapsisprendusio dėl savo norų. Susidarė įspūdis, kad socialdemokratai savo politinį kairumą taip pat susiaurino iki „ėjimo į kairę“ sąvokos, kuri padorioje visuomenėje, išpažįstančioje dvasinių vertybių viršenybę, yra paprasčiausiai netoleruotina.

Tačiau liūdniausia šioje istorijoje yra kaltės permetimas „veidrodėliui“, kuris iki šiol įvardindavęs tik vieną gražuolę – LSDP. Kita vertus, toks tiesmukiškas viešas priekaištas nepriklausomoms (?) agentūroms ir įstaigoms kelia abejonių tokių santykių skaidrumu: apkaltinti pavogę „sidabrinį šaukštelį“, sociologai turėtų bent atsiriboti nuo tokių sąmokslo teorijų. O ką jeigu tas „šaukštelis“, vis dėlto, neatsirado…? Tai ar draugas netikras, ar bičiulis nepatikimas?

Kita vertus, apkaltinti lažybų bendrovę dėl neginčijamai stipresnės komandos laimėjimo tai tas pat, kas prognozuoti sniego pūgą vidury vasaros. Taip, atsitinka ir tokių anomalijų. Tačiau tai yra gamtos stichijos jėga, prieš kurią bet kokios žmogaus pastangos yra bevaisės. Tuo tarpu rinkimai – tai ne kas kita, kaip visuomenės sveiko proto ir padorumo santykio egzaminas, kuris šį kartą išlaikytas teigiamai.

Tačiau, ar tą egzaminą išlaikė socialdemokratų partija – parodys labai netolima ateitis. Jeigu, žinoma, ji nesuaižės iš vidaus ir netaps vienos savo koalicinių kaimynų tradicijų tęsėja, kuri, nusirašiusi Palangos pliažo gelbėtojų tarnybos trumpąjį pagalbos telefono numerį 1509, paskelbė „giniruojančios ekanomikos“ erą, o savo vertybių išraiška pasirinko vieno asmens gelbėtojo nuo teisingumo funkciją.

Beje, šis fenomenas, ko gero, ateityje bus aprašomas mokslininkų – psichoterapeutų kaip Stokholmo sindromo Vilniaus-Kėdainių fenomenas, kuomet paimti įkaitais nekalti žmonės tampa jų protų ir sielų užvaldytojo garbintojais. Žinoma, viską būtų galima nurašyti politinei konjunktūrai ir gebėjimui prisitaikyti sudėtingose situacijose Lietuvos labui… Bet kaip paaiškinti Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo bei kultūros ministrų dalyvavimą grupinėse politinėse orgijose, kur jų tiesioginis šeimininkas su pasimėgavimu ciniškai  tyčiojasi iš Lietuvos valstybės pareigūnų, valstybinės kalbos, tautinių tradicijų?… Tačiau baisiausia, kad tose „razborkėse“, pavadintose rinkimine kampanija, dalyvauja moksleiviai, jų tėvai, mokytojai… O ministrai ploja katučių ir pritariamai šaiposi patys iš savęs…

Ne veltui tautosakoje  populiari patarlė: pasakyk kas tavo draugas, pasakysiu kas tu… Tad, ar neištiks socialdemokratų darsyk tos juokingos istorijos dalyvių likimas, ar neteks aiškintis dėl neva dingusio šaukštelio? Tik šįsyk situacija bus jau kita: iš partnerių į draugus pakeltas bičiulis pasirodys ne tik pats paėmęs tą pasidabruotą daiktelį, bet ir be jokios sąžinės graužaties viešai apkaltins „vyresnį brolį“ bendradarbiavus… Skęstantis, deja, niekada negalvoja apie savo gelbėtoją, o gelbėtojas, neįvertinęs savo galimybių ir laiku nesutramdęs nelaimėlio, pasmerktas žūčiai.

Tad Lietuvos politiniame gyvenime istorinis lūžis jau įvyko: žmonės vienareikšmiai ir kategoriškai pasirinko šviesą, skaidrumą, padorumą. Belieka savo svarų žodį tarti valstybės vairą laikančiai politinei jėgai, iš kurios atsakomybės laukia ne tik tirpstantis socialdemokratų elektoratas, bet ir kiekvienas Lietuvos pilietis, kuris nori gyventi saugioje ir garbingoje valstybėje.

Šioje vietoje reikėtų pacituoti Seimo ir/ar Vyriausybės nario priesaikos tekstą, kuriame visos šios banalios mintys surašytos juodu ant balto ir belieka jas įgyvendinti… Tačiau, jau ne kartą patyręs politinių „džiazmenų“ talentą įstatymus interpretuoti pagal savo poreikį ir išsilavinimo cenzą, palieku tai kiekvieno politiko, atsiprašau, sąžinei. Kuri, beje, galioja ir jį renkantiems Lietuvos Respublikos piliečiams.

Taigi kartą mintyse apkaltinę savo bičiulį dėl pradingusio, o vėliau atsiradusio šaukštelio, verčiau atsiprašykime dėl savo  minčių nuodėmingumo nei kurkime keršto planus savo tuštybei pademonstruoti. Beje, pats didžiausias kerštas priešui – tapti jo draugu. Žinoma, su sąlyga, jeigu tas sidabrinis šaukštelis iš tiesų atsirado…

Autorius yra Seimo TS-LKD frakcijos narys, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, profesorius