Niekaip nepasakytum, kad šiam vyrui – jau 60, nors jo profesijos žmonės, vis matuodamiesi kitų gyvenimus, rizikuoja labiau pavargti ir įgyti daugiau raukšlių. Bet Rimantas Bagdzevičius žaliu vėjavaikiu tarsi niekada ir nebuvo: jo povyza visada ramiai brandi, balsas – sodrus, įtikinamas, galbūt todėl dažnai skambantis valstybinių švenčių iškilmėse. Tačiau žinomas aktorius negyvena praeitimi, jos neidealizuoja. Ir šiandien jis gerai jaučiasi, nes geba kantrai laukti kaip gėlininkas, o brautis prie tikslo nors ir aplinkkeliais – kaip diplomatas.
Pagarba mieliau nei šlovė
Klausimas: Rimantai, 60-metis žinomam aktoriui – taip pat išbandymas. Juk jis labiau matomas, priekabiau vertinamas. Jūsų, matau, tai nevargina. Atrodo, net niekur neskubate?Rimantas Bagdzevičius: Kaip matote, ne. Ir kur man skubėti? Savo ugnį, vandenį ir vario triūbas jau praėjau. Visi savaip pereina tuos išbandymus, kad ir kur pasuktų. Ir teatre tie trys dalykai – pinigai, valdžia, šlovė – neapeinami. Gal tik Lietuvoje aktoriui tai nėra taip pavojinga, juk pinigai čia nėra dideli, jau nekalbant apie valdžią.
Kl: O varinės triūbos jam gaudžia labai trumpai, kaskart iš naujo reikia to gaudimo nusipelnyti… Regis, skeptiškai žvelgiate į šlovę. Kas jums yra svarbiau?
R.B.: Pagarba. Sakyčiau, anksčiau jos aktoriui tekdavo daugiau. Tos pagarbos bet kuriam kultūros žmogui daugiau buvo likę dar nuo prieškario laikų. Net keliaudami su spektakliais po šalies provinciją, kaimų kultūros namus, tą pagarbą anuomet jusdavome. Kildavo toks nuoširdus, džiugus sujudimas – teatras atvažiavo! Galbūt mes buvome pervertinti (sovietmečiu juk galėjome būti laikomi ir ideologinio fronto darbuotojais), o dabar aktorius nuvertintas, taip pat ir valdžios: anksčiau ir už pasirodymus kaimo kultūros namuose būdavo mokama.
Kl: Tačiau šiandien teatras yra nepigus malonumas, už kurį turi pats susimokėti. Tačiau ar pastebite nūnai pagyvėjimą, žiūrovų pagausėjimą?
R.B.: Taip, ir tai džiugina, nors paprastam žmogui kultūringai gyventi nepigu. Visus dabar kamuoja galvos skausmas dėl pinigų, Manona visus lenkia prie žemės… Mažai kas iš mūsų šaunaus kurso (1976 m. baigiau Lietuvos valstybinę konservatoriją) dar dirba teatre.
Tačiau neidealizuoju praeities, tad nelabai noriu apie ją kalbėti. Pirmiausia tai buvo darbas. Manau, per tuos visus savo metus teatre įgijau profesionalumo. Ir pats labiausiai vertinu šį bruožą, jei kalbėsime apie kolegas ar kitus asmenis. Juk galima daug dirbti, plušėti, tačiau taip ir netapti profesionalu, ką dabar neretai matau. Tas nekantrumas raškyti vaisius nelaukiant, kol šie subręs…
Bet ką aš čia: žmogaus psichologija, troškimai, paklydimai visais laikais tokie patys. Ir mes manėme, kad, atėję į teatrą, visus senius iššluosime.
Kl: Sovietmečiu ir taip drąsiai?
R.B.: Mums buvo jauku ir drąsu kartu, mat visas kursas gavo paskyrimą į Akademinį Kauno dramos teatrą. Valentinas Masalskis, Algimantas Pociūnas, Remigijus Sabulis, Jūratė Onaitytė… Tik neseniai lankiausi Kaune, smagu buvo su kai kuriais susitikti: 10 metų kartu dirbome. Buvo ir labai smagių dalykų. Per Moters dienos minėjimą inscenizuodavome daineles, jų pagrindu užsimezgė aktorių humoro grupė „Šlipsas“. Kiekvienas kūrėme savo personažą…
Kl: Koks buvo jūsiškis?
R.B.: Toks intelektualas plačiakelnis. Mus pastebėjo Vytautas Kernagis ir pakvietė į Palangos festivalį, kur tapome tikromis žvaigždėmis. Su pasirodymais važinėjome po Lietuvą: mums, jauniems, tai buvo nemaža finansinė parama.
Kl: Regis, buvote rengiami Muzikiniam teatrui?
R.B.: Taip, tą mūsų 1976m. laidos kursą surinko puiki pedagogė Vlada Mikštaitė.
Kl: Bagzdevičiaus baritonas galbūt galėjo papuoši ne tik mūsų operetę, bet ir operą.
R.B.: Nebedainuoju net ir šiaip. Jau per vėlu: mane kvietė mokytis dainavimo, bet dainininko karjera neišdegė, dėl to neišgyvenu. O baigėme mokslus jau vedami režisierės Algės Savickaitės. Tik dabar suvokiu jos pastabas, pasakymus, ypač apie teatro etiką. A.Savickaitė turėjo gerą akį, gebėjo įžvelgti, nuspėti kiekvieno studento ateitį ir skatindavo drąsiau tuo keliu judėti.
Eilių nerašantis poetas
Kl: Kartą išsidavėte, kad esate neatsiskleidęs poetas. O atrodote labai racionalus žmogus.
R.B.: Tikrai racionalus poetas – nerašantis eilių (juokiasi ). Tačiau skaityti eiles tenka dažnai. Darau tai ne tik garsiai, viešai. Lietuvoje yra labai geros poezijos, kurią mėgstu, puikių poetų, kuriuos labai gerbiu, pavyzdžiui, Rimvydą Stankevičių, neseniai išleidusį dar vieną poezijos knygą.
O aš su bičiuliais savo literatūrines ambicijas išguldydavau laikraštėlyje „Versmė – ne esmė“, kurį leidome Konservatorijoje. Jis buvo rankraštinis, vienintelis jo egzempliorius eidavo per rankas. Vargu ar išliko bet vienas jo numeris.
Kl: Su teatro paveldu dar prasčiau: juk vaidmenų negali nei eksponuoti, nei susidėti į stalčių. Ar nesapnuojate scenos, buvusių savo vaidmenų?
R.B.: Nesapnuoju, nekaupiu jokių atsiminimų, iškarpų iš laikraščių, neturiu vaidintų spektaklių vaizdo įrašų. Ne gėda pasirašyti po visu tuo, kas buvo, tačiau nei atgal grįžti, nei gręžiotis nesinori. Su malonumu prisimenu tik ryškias asmenybes, kurias teko sutikti. Esu grynakraujis vilnietis, bet tas kaunietiškas periodas, pažintis ir darbas su Jonu Vaitkumi (o tai buvo geriausi šio režisieriaus metai) man buvo svarbūs.
Į Vilnių iš Kauno grįžti privertė šeiminės aplinkybės. Čia pasiprašiau pas Rimą Tuminą. Vėl puikių 10 metų: spektakliai „Dvigubas nepastovumas“, „Čia nebus mirties“… Nekukliai pastebėsiu, kad jaučiuosi prisidėjęs ir prie Mažojo teatro kūrimo. R.Tuminui šlovė, kad jis pastatė naują teatrą su savu stogu – toks yra vienintelis Lietuvoje per 20 nepriklausomybės metų. Kai pagaliau gavome namus, buvau iš jų ir išėjęs, garsiai trenkęs durimis… Kodėl? Kai kaunietį aktorių Viktorą Šinkariuką išbarė kažkoks direktorius, anas jam atrėžė: „Jūsų, direktorių, esu matęs tiek ir tiek, o Šinkariukas tėra vienas.“
Tačiau mūsų teatro bendruomenė maža, vienas kitą visi pažįstame, atlyžę vėl grįžtame prie to paties – ugnies, vandens ir varinių triūbų . Netrukus man atsivėrė Lietuvos nacionalinio dramos teatro durys.
Kl: Valstybės šventėse, kur lengva nuslysti į pompastiką, iš tribūnų kalbėdamas gebate tinkamai sudėlioti akcentus, išlaikyti natūralią intonaciją. Gal ugnies, t. y. valdžios, alsavimas greta jus įkvepia? Ar tai – tik profesionalumas?
R.B.: Ne tik. Reikia tikėti tuo, ką darai.
Kl: Vadinasi, tikite mūsų valstybe, jos ateitimi?
R.B.: Mėginu nedaryti to, kuo netikiu. Tribūnoje esu ne kaip aktorius, o kaip pilietis. Man kuo toliau, tuo svarbiau būti piliečiu. Manau, kad kiekvienas bręsdamas galop privalo juo tapti. Mane šiandien intriguoja toks personažas kaip Julijus Cezaris. Yra Viljamo Šekspyro (William Shakespeare), Bernardo Šou (Bernardo Shaw) pjesės apie šią sudėtingą istorinę asmenybę, galop Thorntono Vailderio (Thornt Wilder) „Kovo idos“, tačiau ją matau kiek kitaip.
Kl: Ar jums, atleiskite, negresia politiko karjera?
R.B.: Norėčiau likti savo vietoje – suvaidinti Gajų Julijų Cezarį. Deja, kartas tenka imtis nelabai įtikinamų personažų. O politikoje iškilių, patikimų asmenybių dar nematyti.
Kl: Gal verta palaukti kliaujantis jaunąja karta?
R.B.: Jei sakai, kad tiki ateitimi ir neblefuoji, turi tikėti ir jaunais žmonėmis.
Kl: Gal sakote tai kaip daugiavaikis tėvas, kuriam nera kur dėtis, o tik pasikliauti tuo, ką pasėjo?
R.B.: Manau, kad dabar tik jaunimas gali kažką pakeisti. Artimiausi 10 metų tai parodys. Mūsų karta pernelyg pririšta prie tradicijų, įpročių, vieną koją mes visi dar velkame praeityje, negalime jos paleisti.
Sodininkas intrigantas
Kl: Jūsų karta patyrė smarkų virsmą.
R.B.: Aš pats stebiuosi, kaip tas kompiuteris, žmogaus galva, atlaiko tokius perkrovimus. Per 40 metų viskas taip apsivertė… Kai kurie mano bendraamžiai, tiesa, neatlaikė, sudegė ar perdegė, o kai kam ir širdis sustojo. Juk su kompiuteriu yra susijęs ir šis motoras.
Kl: Šnekate čia kaip stebėtojas, o ne kaip aktorius, visa išgyvenantis vidumi.
R.B.: Kodėl gi, įdomu stebėti ir tai, kas vyksta ne tik išorėje, bet ir viduje. Kažkas ten dar burbuliuoja, galbūt išplauks kokie nors failai.
Kl: Žmonės jumis pasitiki? Esate išrinktas AGATA, Lietuvos gretutinių teisių asociacijos tarybos pirmininku.
R.B.: Tai visuomeninės pareigos. Buvau ir LRT komiteto narys, ir labai gaila, kad tada nepavyko uždaryti „1 Baltijskij kanal“ televizijos, o dabar tai padaryti sudėtinga.
Džiaugiuosi, kad manimi iki šiol pasitiki. Geroji mano pusė yra gebėjimas derėtis: tai daryti galiu ilgai, turiu kantrybės, gebu išklausyti, palaukti, bet taip, kad geras reikalas nenunyktų. Laukiu kaip gėlininkas, o veikiu kaip intrigantas: galiu aplenkti kliūtis iš kitos pusės ir kitu keliu pasiekti rezultatą.
Kl: Intrigų menas padeda auginti gėrį?
R.B.: Kodėl gi ne? Visi kalbame apie demokratiją, tačiau nesinori ir netvarkos, mulkinimo. Gerai, kad Teatro sąjunga atkuto. Aktoriui šiandien – ne pyragai. Taip, ir „Domino“ teatrą žaidžia talentingi aktoriai, nes nori ne tik dirbti, bet ir užsidirbti. Todėl žaidžia ir su televizija, bent taip siekia pareikšti apie save. Tai pavojingi žaidimai, televizija stipriai pagadina žmones, nors jauniems be jos prasimušti sunku. Kas jiems belieka? Labai svarbu, kad aktoriai būtų kažkam reikalingi. Tai nėra narcizo kompleksas. Anksčiau aktorius rūpėjo režisieriui, o dabar tarp jų – panaudos santykiai, ne žmogiški, bičiuliški.
Kl: Regis, kalbate apie sutartis, kai teatras samdo aktorių vienam spektakliui?
R.B.: Taip ir pas mus įsivyrauja sistema, kurios Vakarai, Europa jau atsikando, o dabar alpsta nuo mūsų spektaklių. Ten jau senokai atsisakyta repertuarinio teatro, pastovių trupių: susibėga visiškai svetimi, nepažįstami žmonės vienam projektui, kažką sulipdo… Teko matyti – nieko gera.
Kl: Bet ir pas mus projektai keičia spektaklius. O politika dažnai tiesiogiai perkeliama į teatro sceną.
R.B.: Taip paprasčiau, mažiau reikia kankintis, mažiau įdėti savęs. Erzina tas paviršutiniškumas, neprofesionalumas, pabosta socialiai angažuoti vaidinimai. Bet supranti, kad dirbti vis dėlto reikia, juk dar tik 60… Juolab kad atsirado geras jausmas, vidinė laisvė – ne kaip anarchija, o atsakinga laisvė. Tačiau joje, tiesa, daugiau liūdnumo.
