Europos Sąjungos strategų paradoksai: vienais sprendimais atveriami keliai genetiškai modifikuotiems augalams, kurie gamtai ir žmonių sveikatai gali būti pražūtingi, o kitais sprendimais įvedami griežti žalinimo reikalavimai, dėl kurių mažės ir brangs produkcijos gamyba. Žalinimo reikalavimai įsigalios kitais metais, tačiau jau šiemet pasėlius deklaruoti besiruošiantiems ūkininkams neramu, nes išskirti ekologiniu požiūriu svarbias vietoves bus ne taip paprasta. O sankcijos už žalinimo klaidas itin griežtos – galima netekti mažiausiai trečdalio visų išmokų. Tačiau ko vertas žalinimas, jei viename lauke ūkininkas puoselės aplinką tausojančią gamybą, o kaimynas į dirvą bers genetiškai modifikuotas kultūrų sėklas.
Leido auginti genetiškai modifikuotus kukurūzus
Ne vienas ūkininkas, gilindamasis į tai, ko iš jo bus reikalaujama, kad atitiktų naujus Europos Sąjungos bendrosios žemės ūkio politikos reikalavimus, jaučiasi keistai dėl Briuselyje gimstančių labai prieštaringų sprendimų. Daugelis sutinka, kad intensyvinant žemdirbystę ir nepaisant tvaraus ūkininkavimo principų galima patekti į aklavietę. Todėl žalinimo politikos galima būtų nepeikti ir jai nesipriešinti. Tik ar aplinką tausojanti žemės ūkio produkcijos gamyba – vienintelis tikslas, verčiant mūsų žemdirbius gaminti kuo mažiau žemės ūkio produkcijos? Juk korporacijoms brukant genetiškai modifikuotus organizmus argumentuojama, kad esą be biotechnologijų pažangos neišmaitinsime pasaulyje daugėjančių burnų.
Neseniai Europos Komisija, patvirtinusi naujus žalinimo reikalavimus, nusprendė leisti auginti dar vieną genetiškai modifikuotų kukurūzų veislę 1507 (sukurtą JAV kompanijos „Pioneer“), nors 19 iš 28 ES valstybių narių balsavo „prieš“, 4 susilaikė, o „už“ tebuvo 5 šalys narės. Nauja genetiškai modifikuotų kukurūzų veislė atspari gliufosinatui – ES toksišku pripažintam herbicidui, kurį bus uždrausta naudoti po 2017 m.
„Tokia demokratija Europos Sąjungoje! Daugybė gyventojų pasisako prieš genetiškai modifikuotus organizmus, tačiau jų nuomonė – nieko verta, – rėžė Kupiškio rajono ūkininkas Zigmantas Aleksandravičius. – Kaip augintojas būčiau suinteresuotas auginti genetiškai modifikuotus rapsus, kurie būtų atsparūs šalčiams ir kenkėjams, tačiau kaip žmogus jaučiu atsakomybę. Juk kol kas niekas neatsakė, kokios bus genetiškai modifikuotų organizmų pasekmės ir aplinkai, ir gyvajai gamtai, ir žmogui.“
Nuo 1998 m. ES komerciniais tikslais leista auginti genetiškai modifikuotus kukurūzus „MON 810“. 2012 m. šių kukurūzų daugiausia buvo auginama Ispanijoje (apie 116 tūkst. ha), Portugalijoje (daugiau kaip 9 tūkst. ha), mažiau – Čekijoje, Rumunijoje ir Slovakijoje. 2010 m. ES buvo leista auginti ir pramoniniu būdu perdirbti genetiškai modifikuotas bulves „Amflora“. Tačiau po metų jų atsisakyta. ES teisme buvo panaikintas EK sprendimas leisti auginti ir parduoti šias bulves, kurias sukūrė Vokietijos chemijos koncernas „Basf“. O maistui ir pašarams ES leidžiami 49 genetiškai modifikuoti organizmai (27 kukurūzų, 8 medvilnės, 7 sojų pupelių, 3 aliejinių rapsų, 1 cukrinių runkelių, 1 bulvių veislės ir 3 mikroorganizmų rūšys).
Žalinimo baubas
Lietuva laikosi atsargumo politikos dėl genetiškai modifikuotų organizmų auginimo. O naujų žalinimo reikalavimų, kuriuos įvykdžius bus mažiau išauginama produkcijos, ES paramą gauti norintys žemdirbiai privalės paisyti nuo 2015 m.
Kitais metais žemdirbiai, dirbantys daugiau kaip 15 ha, privalės turėti dviejų rūšių pasėlius ir ariamuose laukuose išskirti 5 proc. ekologiškai svarbių vietovių. O dirbantieji daugiau kaip 30 ha žemės privalės sėti mažiausiai trijų rūšių pasėlius ir išskirti 5 proc. ekologiškai svarbių vietovių.
Pasak Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM) Išmokų už plotus skyriaus vyriausiojo specialisto Skirmanto Ramoškos, vieną hektarą ekologiškai svarbios vietovės gali atstoti 1 ha pūdymo, šlapynės, miško sodinukų ir agromiškininkystės arba 3,3 ha trumpos rotacijos želdinių, azotą kaupiančių augalų (žirnių, pupų, lubinų, liucernų, sojų ir pan.), tarpinių arba žaliosios dangos pasėlių. Pavyzdžiui, jei ūkininkas dirba 100 ha, jis privalės palikti pūdymuoti 5 ha arba užsėti 16,5 ha trumpos rotacijos želdinių, azotą kaupiančių augalų, tarpinių arba žaliosios dangos pasėlių.
Tiems, kurie turi 10 ha ariamos žemės, žalinimo reikalavimų laikytis neprivaloma. O iš dirbančiųjų 10–15 ha ariamos žemės bus reikalaujama auginti dviejų rūšių pasėlius (pvz., rapsus ir kviečius arba žieminius ir vasarinius kviečius).
S.Ramoška ramino, kad nereikia pūsti burbulo dėl žalinimo, nes naujus reikalavimus esą bus nesudėtinga įgyvendinti. Teisus ar ne ŽŪM atstovas, žemdirbiai įvertins kitais metais, kai deklaruojant pasėlius turės teisingai nurodyti ekologiškai svarbias vietoves. Tačiau jau dabar aišku, kad kitais metais bus mažiau išauginta produkcijos. O vėliau – dar mažiau, nes ekologiškai svarbios vietoves turės užimti 7 proc. ariamos žemės.
Kas suskaičiuos medžius laukuose?
Ekologiškai svarbioms vietovėms gali būti priskirti ir kraštovaizdžio elementai: medžiai, medžių giraitės, tvenkiniai, melioracijos grioviai ir pan. Taip žemdirbiai išvengtų gamybos nuostolių. Tačiau išskirti reikiamą kiekį kraštovaizdžio elementų bus nelengva. ŽŪM nurodo, kad 1 ha ekologiškai svarbios vietovės gali atstoti 0,1–0,67 ha gyvatvorių, medžių, jų grupių ir eilių, tvenkinių, griovių, apsaugos juostų, pakraščių.
Mažesni ūkiai gali atsipirkti kraštovaizdžio elementais, tačiau dideliems prekinės gamybos ūkiams „žalinimo žaidimas“ su kraštovaizdžio elementais gali brangiai kainuoti. Netinkamai suskaičiavus medžius, jų eiles ir kt., ūkis gali netekti iki 30 proc. ir net daugiau visų gaunamų išmokų.
„Iš tikrųjų kraštovaizdžio elementus būtų sudėtinga išskirti, įbraižyti deklaruojant, kontroliuoti. Reikėtų suskaičiuoti pavienius medžius ir jų eiles visoje Lietuvos ariamoje žemėje. Ar tai įmanoma? Jei blogai bus išskirti tam tikri medžiai, Europos Komisija gali pasakyti, kad ekologiškai svarbios vietovės blogai išskirtos visoje šalyje. Tada neišvengtume didelių finansinių sankcijų. Taigi toks žalinimo reikalavimų įvykdymas gali būti žalingas, o ne naudingas“, – žavėtis kraštovaizdžio elementais nepatarė ŽŪM atsovas.
Be to, pasak S.Ramoškos, dideliuose ūkiuose suskaičiavus visus kraštovaizdžio elementus būtų tik 1 proc. ekologiškai svarbių vietovių. Tad dar 4 proc. ariamos žemės tektų palikti pūdymuoti ar užsėti ankštinėmis kultūromis.
Pūdymas neišgelbės
Kaip ir daugelis Lietuvos žemdirbių, Šiaulių krašto ūkininkų sąjungos pirmininkas Raimundas Juknevičius įsitikinęs, kad Lietuva, palyginti su kitomis ES šalimis, yra pakankamai „žalia“. Todėl, anot jo, žalinimo reikalavimų mūsų šalies žemdirbiams nereikėtų taikyti. „Manau, mums nereikėtų palikti žemės pūdymuoti, nes laukuose pakankamai pavienių medžių, medžių giraičių, melioracijos griovių ir pan. Tik bėda ta, kad techniškai labai sudėtinga tokius plotus apskaičiuoti. O ES to reikalauja. Tad būsime priversti palikti pūdymus ir mažiau auginti. Vadinasi, patirsime nuostolių ir būsime ne tokie konkurencingi“, – samprotavo ūkininkas.
R.Juknevičius pastebėjo, kad pūdymas tinka ne visoms dirvoms. „Tuose kraštuose, kur aktyvi dirvos erozija, juodasis pūdymas nerekomenduojamas. Kaip tada ūkininkams įvykdyti žalinimo reikalavimus?“ – retoriškai klausė nemažai naujų prievolių spragų matantis ūkininkas.
Praverstų valstietiška išmintis
Ekologinė žemdirbystė turi didžiulius neišnaudotus rezervus, tad mažiausiai dar šimtą metų galėsime ekologiškai ūkininkauti ir tikrai nesusižavėsime genetiškai modifikuotomis kultūromis. Nors dabar ekologiškai ūkininkaujantieji šiek tiek stabtelėjo, ateityje jų bus daugiau. Ir atsakingose institucijose, kur priimami svarbūs sprendimai, yra protingų ir išmintingų žmonių, kuriais galima pasitikėti. Manau, kad pakaks išminties, kad nebūtų padaryta lemtingų klaidų. O žalinimo politiką siūlyčiau vertinti laisviau ir kūrybiškiau, kad nereikėtų laukuose skaičiuoti pavienių medžių. Čia visiems praverstų valstietiška išmintis.
