Dauguma Lietuvos gyventojų yra girdėję, kad kaimiškosios vietovės (vienkiemiai, kaimiškosios gyvenvietės, mažieji miesteliai) sudaro 97 proc. mūsų valstybės teritorijos, tačiau tik retas iš jų susimąsto, ką tai reiškia ir kokios jų perspektyvos postindustrinėje visuomenėje.
Dabartiniu metu, kai du trečdaliai gyventojų yra susikimšę miestuose, užimančiuose likusius 3 proc. teritorijos, užmiesčio vietovių vaidmuo vis mažiau juos domina. Įsitikinę, kad yra tie, kurie lemia valstybės raidą, plėtoja jos kultūrą, formuoja politinius sprendimus, jie juda uždaroje, į stačiakampes „dėžes“ išdalintoje erdvėje įprastiniais maršrutais: butas – darbovietė – parduotuvė – kirpykla ir t.t. Kartais palydi vaikus į darželius ir mokyklas, kartais užsuka į kavinę, retkarčiais – į teatrą. Savaitgaliais užplūsta prekybos ir pramogų centrus ir tempdami pirkinių krepšius grįžta į savo daugiabučius, laiptinėje tik formaliai pasisveikindami su kaimynais, gyvenančiais už pusmetrio. Jie dažniausiai beveik nieko apie tuos kaimynus nežino ir vengia bet kokio artimesnio bendravimo. Trinkteli durys, skambteli užraktai. Tik kartais prisimena, kad prieš dešimtį ar dvidešimt metų gyveno nedideliame miestelyje, pažinojo visus ne mažesniu kaip 5 km spinduliu ir dažnokai su jais pasišnekėdavo. Gerai žinojo, kaip kaimynai gyvena, surasdavo bendrų temų ir reikalų: pasitardavo, pasiguosdavo, aptardavo gyvenimo pokyčius. Pasiaiškindavo, ko iš valdžios galima sulaukti. Dabar – viskas kitaip. Dabar jie – lyg ir tos valdžios mechanizmo dalis.
Kartą su studentais pabandėme aptarti, kokių keturių profesijų atstovai buvo ir yra labiausiai reikalingi. Gali šių profesijų poreikis įvairiais laikotarpiais keistis, tačiau niekada nebus taip, kad be jų apsieitume. Klausimas pasirodė esąs ne iš lengvųjų. Nors tarp auditorijoje sėdėjusių buvo nemaža dalis atvykusių iš atokesnių, žemo urbanizacijos lygio vietovių, bet ir pastarieji sunkokai prisiminė, kad be žemdirbių visuomenės gyvenimas bent kol kas – neįsivaizduojamas: bandelės ant prekybos centro lentynų savaime „neauga“. Paminėjo gydytojus, mokytojus, net „graborius“, o apie maitintojus susivokė vėliausiai. Apie tai, kad planuotų po studijų sugrįžti į gimtąsias vietas, net kalbos nebuvo. Girdi, ten nebūtų ką veikti. Kalbėjo apie didmiesčius ir emigraciją. Užklausus, o kas valstybę maitins, miglotai sumurmėdavo: „Kas nors atsiras…“ Kas turėtų atsirasti, nesusimąstė. Atseit, kažkaip savaime viskas išsispręs.
Naujausiuose Žemės ūkio ministerijos strateginiuose dokumentuose 2014-2020 metams matome keturis veiklos prioritetus: gyvulininkystės skatinimas, melioracija, maisto kokybė ir sauga, bioenergetika. Planuojama, kaip padidės ariamų žemių plotas, grūdinių ir kitų kultūrų derlius, galvijų kiekis, primilžiai ir mėsos produktų asortimentas. Tokia planavimo logika – suprantama: pagal dabartinę centrinių valdymo institucijų struktūrą šiai ministerijai prisikirtas tik agrarinio sektoriaus administravimas. „Kaimo plėtra“ atrodo lyg nenatūraliai prilipdyta ir, aišku, daugiausiai besiremianti tik į tą patį agrarinį sektorių, į pirminės žemės ūkio produkcijos gamybą. Kitose, žymiai geriau išsivysčiusiose valstybėse, panašių ministerijų funkcijos labiau išplėtotos. Apie tai liudija ir jų nauji pavadinimai. Lietuvoje prieš keletą metų taip pat buvo norėta keisti ir ministerijos funkcijas, ir pavadinimą, tačiau apsiribojus pašnekėjimu apie viziją „nuo lauko iki stalo“ jokių permainų neįvyko.
Tačiau ir ariamų žemių plotas, ir melioracijos sistemų atnaujinimas bei plėtra, ir grūdų derliai bei primilžiai, pagaliau ir ta dar nelabai suvokta bioenergetikos plėtotė yra tik žmogaus veiklos pasekmė, t.y. antriniai rodikliai. Modernioji strateginio valdymo teorija skatina remtis tikrai ne antriniais rodikliais, o į visų šiame sektoriuje vykstančių procesų pirminį šaltinį – žmogiškuosius veiksnius. Naujose strategijose pirmiausiai turėtume matyti visumą, o ne atskiras dalis: augalininkystę, gyvulininkystę, miškininkystę ir pan. Toji visuma – tai šiuolaikinė kaimiškųjų vietovių vizija, jų ateities vaizdas, sistemingai atnaujinama struktūra.
Šios vizijos centre yra žmogus, suvokiamas kaip ypatingai aukštos kvalifikacijos specialistas, atviras naujovėms ir pats jas kuriantis, šioje veikloje radęs savo pašaukimą, ugdantis savo kūrybinius gebėjimus ir nuolat jais besiremiantis, patenkintas tiek veiklos turiniu, tiek atlyginimu už darbą. Žmogus, gyvenantis erdvioje šiuolaikinėje sodyboje, betarpiškoje gražios gamtos apsuptyje, saugus šiandien ir ramus dėl savo ir savo vaikų ateities. Nedirbantis po 14-16 valandų per parą bei turintis galimybę pasinaudoti normaliomis bent mėnesio trukmės atostogomis, reguliariai besilankantis kultūros įstaigose: parodose, premjeriniuose spektakliuose, koncertuose ir pan. Dirbantis sveikoje aplinkoje, besinaudojantis moderniomis, gamtai draugiškomis technologijomis.
Nėra jokių objektyvių kliūčių įgyvendinti šią viziją. Nereikia tam nei milijardinių investicijų, nei milžiniškų paketų naujų teisės aktų ir reglamentų. Reikia tik kito požiūrio į žmogų ir į jo aplinką. Reikia suvokti, kad modernioji vadyba pirmiausiai yra orientuota į žmogaus bazinių socialinių poreikių patenkinimą, į žmogaus ir gamtos vienovės principą, į demokratinę savivaldą. Tada nereikės ir tokios armijos kontrolierių ir baudėjų, prižiūrėtojų ir „konsultantų“, atkirs būtinybė išlaikyti daugybę įvairiausių „agentūrų“ ir „departamentų“, tarpininkų – supirkėjų ir perpardavinėtojų. Žmogus paprasčiausiai žinos, ką ir kaip jis turi kasdien atlikti, kas turi jį pakeisti, kokią informaciją palikti po darbo dienos. Žinos, kaip bus atsiskaityta už jo darbą. Matys ateities perspektyvas.
Modernioji kaimo vizija suvokia šias vietoves ne tik kaip išimtinai agrarinio sektoriaus veiklos erdvę. Jose turi funkcionuoti optimaliai veikianti socialinių paslaugų (švietimo, sveikatos apsaugos, relaksacijos, buitinio aptarnavimo, gyventojų saugumo ir kt.) sistema. Jau dabar pirminėje žemės ūkio gamyboje net Lietuvoje dalyvauja tik 8 proc. darbingų valstybės gyventojų. Labiau išsivysčiusiose valstybėse ši dalis dar mažesnė, nors ar verta ją ir mums mažinti, verta gerai pagalvoti. Nereikia mechaniškai periminėti visko, ką pamatome kitose valstybėse, nes tikrai ne viskas reiškia pažangą ir gerovę. Gal būt tie 8 proc. žemdirbių mūsų klimato sąlygomis yra net kiek per mažai, gal 10 ar net 12 proc. leistų daug racionaliau organizuoti visą agrarinio sektoriaus veiklą.
Likusiems beveik devyniems dešimtadaliams užmiesčio gyventojų turi būti sukurta galimybė pasirinkti kitas valstybei labai reikalingas ir jų profesinius interesus atitinkančias darbo vietas. Nemaža jų dirbs jau minėtose socialines paslaugas teikiančiose institucijose, aptarnaus gyvenviečių infrastruktūrą ir jas su kitomis vietovėmis jungiančias komunikacijas, užtikrins nenutrūkstamą energijos tiekimą iš atsinaujinančių šaltinių. Pagaliau laikas susivokti, kad postindustrinė visuomenė sąlygoja ir tam tikrą užmiesčių urbanizaciją. Išsivysčiusiose valstybėse jau dabar jokia retenybė yra užmiesčio vietovėse veikiančios pramonės įmonės (ne tik perdirbančios agrarinio sektoriaus produkciją), konstravimo biurai, mokslinio tyrimo įstaigos, meninės kūrybos laboratorijos. Nebėra jokio reikalo kurti naujus industrinius megapolius arba be saiko plėsti jau esančius. Pramonės, statybų, logistikos ir kiti objektai turi būti tolygiai ir racionaliai išdėstyti visoje valstybės teritorijoje. Tai ir reikš darnios subalansuotos regioninės politikos įgyvendinimą, optimalų visų vietinių išteklių panaudojimą.
Ar racionaliai plėtojamas valstybės ūkis, jei investicijos koncentruojamos tik aplink vieną transporto magistralę „Vilnius-Kaunas-Klaipėda“, be jokių skaičiavimų nutarus, kad kitos vietovės yra neperspektyvios? Tokio anaiptol nestrategiško planavimo pasekmes jau matome: Panevėžys berods jau prarado didmiesčio statusą, t.y. jame nebėra 100 tūkst. gyventojų. Prie tokios pat ribos artėja ir Šiauliai, o visa Šiaurės Lietuva tampa niekaip ir nuosmukio neišlipančia ir vis didesnės šalpos reikalaujančia „problemine teritorija“. Čia dėl hiperemigracijos didžiausi žmogiškųjų išteklių nuostoliai, čia daugiausia ištuštėjusių gyvenviečių, uždarytų mokyklų, sveikatos priežiūros ir kultūros centrų, bankrutavusių smulkaus ir vidutinio verslo įmonių, tuščių, be tikro šeimininko likusių, vietinių ir užklydusių vandalų niokojamų gyvenamųjų namų ir ūkinių pastatų. Čia nebeįmanoma pritraukti naujų investicijų, genda neprižiūrimi infrastruktūros objektai.
Į žmonių bazinius socialinius poreikius orientuota antropologinė strateginio valdymo metodologija turi kuo greičiau pakeisti visiškai susikompromitavusią, perdėm biurokratizuotą redukcionistinę planavimo sistemą, besiorientuojančią į dabartinius antrinius ūkinius rodiklius ir mechaniškai perkeliančią jų dinamiką į ateitį.
Tokia metodologija veda tik į aklavietę, į vis didesnį tarpusavio nepasitikėjimą, augantį visuomenės ir valdžios struktūrų susipriešinimą, į likusių gamtos, infrastruktūros ir žmonių išteklių iššvaistymą. Ši metodologija jau įgramzdino valstybę į milijardines skolas, sukėlė didžiulę ir vis didėjančią turtinę nelygybę, sąlygojo niekuo nepateisinamą socialinę, kultūrinę ir net politinę atskirtį. Tokios metodologijos būtina kuo greičiau atsisakyti.
Bet ar tai suvokia dabartinė valdančioji grupuotė, kurios patarėjų daugumą sudaro technokratinio mąstymo asmenys? Kol kas matome tik priešingas tendencijas: vis labiau nykstant Lietuvos žmogiškiesiems ištekliams, valdytojų korpusas vis dar gausėja. Gausėja ir išlaidos šio vis prasčiau funkcionuojančio korpuso aptarnavimui.
Autorius yra periodinio mokslo darbų leidinio „Kaimo raidos kryptys žinių visuomenėje“ vyriausiasis redaktorius
