„Universitetas neturėtų rengti tik siauros srities specialistų. Jo užduotis – plataus akiračio ir, svarbiausia, gebantys komunikuoti profesionalai ir piliečiai. Tik savo veiklos srityse dirbantys ir tarpusavyje nekomunikuojantys specialistai yra praeitis, nes atviroje visuomenėje viskas ir vis glaudžiau siejasi tarpusavyje“, – teigia Kauno technologijos universiteto (KTU) Filosofijos ir psichologijos katedros vedėjas Nerijus Čepulis.
Filosofijos ekspertas džiaugiasi, kad, siekiant jaunimui atverti plačius mąstymo ir veiklos horizontus, Lietuvos aukštosios mokyklos stengiasi studentams pasiūlyti kuo daugiau tarpdisciplininių studijų programų, po vieno fakulteto stogu nebijoma apjungti skirtingų mokslo sričių, kalbama apie universitetų jungimosi poreikį.
Tačiau filosofas pripažįsta, kad skubančią ir greitų rezultatų siekiančią visuomenę vis sunkiau įtikinti humanitarinių mokslų, menų svarbumu ir būtinumu siekiant įgyti gebėjimą mąstyti racionaliai, strategiškai, kritiškai. N. Čepulis pabrėžia, kad su mažėjančiu humanitarinių mokslų populiarumu tampriai susijęs ir žmonių nenoras skaityti.
„Skaityti nustojęs žmogus praranda labai daug, drįsčiau teigti – praranda savarankiškumą. Medijų filosofai kone vienbalsiai pripažįsta, kad, praradus gebėjimą analitiškai suprasti parašytą tekstą, nunyksta arba taip ir nesusiformuoja racionali, nuosekli ir istorinė mąstysena“, – perspėja KTU filosofas.
N. Čepulis pasidalino mintimis apie šiandienos universitetų vietą visuomenėje, jų užduotis, tikslus besikeičiančiame pasaulyje, technologinių ir humanitarinių, socialinių mokslų sąveiką bei „Dvylikos kėdžių“ personažą Kisą Vorobjaninovą.
Tikslas – universalus išsilavinimas
Klausimas: Šiuolaikiniame pasaulyje vykstantys pokyčiai neišvengiamai palietė ir universitetus. Ryškėja polinkis aukštosioms mokykloms jungtis. Lietuvoje iki 2022-ųjų siekiama sujungti Kauno universitetus. Ar tai bandymas taupyti lėšas, ar siekis koncentruoti skirtingų mokslo sričių potencialą siūlant studentams daugiau galimybių?
Nerijus Čepulis: Viena vertus, šie pokyčiai mūsų šalyje yra padiktuoti mažėjančio studentų skaičiaus, kurį įtakoja mažėjantis gimstamumas, emigracija. Ne paskutinėje vietoje ir finansiniai klausimai. Kita vertus, žvelgiant iš šių dienų pozicijos, jungimasis, visomis prasmėmis, yra pozityvus žingsnis.
Industrinėje XVIII-XIX a. Europos visuomenėje jautėsi susiskaldymas tarp įvairių sričių specialistų. Tarpusavio atskirtis tapo tokia didelė, kad jie ne tik darbiniame, bet ir kasdieniniame gyvenime labai atitolo. Bet XX a., kurį galėtume vadinti elektros medijų amžiumi, ypač antrojoje jo pusėje, sparčiai vystantis informacinėms technologijoms sustiprėjo tendencija sietis, apsijungti ir kurti bendrą, visuotinį informacijos ir komunikacijos tinklą.
Tik savo veiklos srityse dirbantys ir tarpusavyje nekomunikuojantys specialistai tampa atgyvena, nes atviroje visuomenėje viskas ir vis glaudžiau siejasi tarpusavyje. Vis daugiau randame tarpininkaujančių veiklos sričių, kurios ima prilygti ir net nustelbti gamybos sferą, dominavusią industriniame laikotarpyje. Tai „minkštoji“ paslaugų arba, kaip aš ją vadinu, medijavimo sfera. Pavyzdžiui, kino pramonėje, žiniasklaidoje kartu dirba technikai, menininkai, elektrikai, psichologai, vadybininkai, filosofai ir kitų sričių specialistai.
Kitas gajus šių laikų veiksnys yra pokyčių greitis, socialinis lakumas. Šiandienos žmogus turi gebėti mokytis visą gyvenimą. Mokytis vis iš naujo ir reikalui esant, o tai atsitinka vis dažniau, net persikvalifikuoti. Iš profesionalo šiandien reikalaujama ir gylio (siaura, gerai išlavinta specializacija), ir platumo (lankstus gebėjimas keistis).
Pastaroji aplinkybė yra ir iššūkis, ir paskata kurti kuo daugiau tarpdisciplininių sąsajų mokymo įstaigų, ypač universitetų, viduje ir jungtis profiliuotoms mokymo įstaigoms į bendresnius darinius.
Prisiminkime, kad ir lotynų kalbos būdvardis „universus“ reiškia „visas, visuminis, visuotinis“. Beje, šio žodžio pirminė reikšmė labiau dinaminė nei statiška. „Uni-versus“ paraidžiui reiškia „tapimas viena“, kitaip sakant, sąsajų kūrimas.
Universitetas – ne amatų mokykla
Klausimas: Kaip, reaguodamas į besikeičiančius visuomenės poreikius, kinta Kauno technologijos universitetas?
N.Č.: Vienas svarbiausių dabar vykdomos Universiteto Atsinaujinimo programos žingsnių yra fakultetų stambinimas. Iš 14 jų liko 9. Taip siekiama, kad vieno fakulteto ribose atsirastų ne tik skirtingų mokslo krypčių, bet ir sričių, pavyzdžiui, Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakultetas. Šios aplinkybės sudaro galimybę bendradarbiauti skirtingų sričių mokslininkams. Glaudesnio bendradarbiavimo siekiama visuose Universiteto fakultetuose, padaliniuose, kad jie nebūtų lyg atskiros, izoliuotos „karalystės“.
Vykstantį atsinaujinimą matau kaip kūrybingą medijuojančią strategiją kurti universalų, lankstų ir daug sričių apimantį universitetą. Medialumas yra įmanomas tik tada, jei tarp skirtingų sričių yra „minkštos“, greitos sąsajos, t.y. kai informatikas, elektromechanikas, humanitaras, menininkas, sociologas, psichologas ar ekonomistas turi galimybes veikti kartu.
Klausimas: Yra skeptiškai šias permainas vertinančių žmonių, kurie sako, kad humanitarinių, socialinių mokslų ir menų technologiniam universitetui apskritai nereikia.
N.Č.: Aišku, yra žmonių, kurie KTU vis dar norėtų matyti tik kaip technologinį universitetą. Tačiau jei šių mokslų nebūtų, paneigtumėme universiteto esmę. Jis taptų aukštąją amatų mokykla, ruošiančia siauros srities specialistus. Jei norime suteikti studentui universitetinį, t.y. universalų, įvairiapusišką išsilavinimą, būtinos platesnės nei tik mokančios amato studijos.
Kalbant apie humanitarinių, socialinių mokslų svarbą universitetui, kaip pavyzdį norisi pateikti šiuo metu geriausią pagal QS pasaulinį universitetų reitingą esantį Masačiusetso technologijos institutą (MIT). Štai jame yra stambus „Humanities, Arts, and Social Sciences“ (Humanitarinių, socialinių mokslų ir menų) padalinys.
Kai kuriuose Skandinavijos šalių universitetuose, pavyzdžiui, odontologijos studentams pusė studijų modulių nėra tiesiogiai susiję su specialybe. Jie mokosi sociologijos, etikos, filosofijos, visuomenės sveikatos praktikos ir kitų dalykų. Universitetai siekia ruošti ne siauros srities specialistus, o plataus akiračio ir, svarbiausia, gebančius komunikuoti profesionalus ir piliečius.
Neskaitymo kaina – parastas savarankiškumas
Klausimas: „Kultūriniai dalykai – šaunu ir gerai, bet tai – tik laisvalaikio užsiėmimas. Jie nekuria pridėtinės vertės, nėra ekonomikos variklis. Šiuo metu svarbiausia ant kojų pastatyti šalies ekonomiką, o vėliau bus galima ir knygą namie paskaityti“, – taip Jums prieštarautų kai kurie gamybos įmonių vadovai, kurie iš universitetų tikisi technologų, inžinierių.
N.Č.: Be abejo, knygas galima ir pačiam namie paskaityti. Bet motyvacija tai daryti vis mažėja.
Peršasi dvi šios situacijos išdavos. Viena vertus, būtų galima tiesiog konstatuoti, kad skaitymas jau yra praeitis ir numoti į tai ranka. Kita vertus, derėtų susirūpinti, nes skaitymas vis tik yra tiesiog gyvybiškai būtinas, nors tam tikros šiandien susiklosčiusios aplinkybės tai slopina ir stumia už kasdienės praktikos ribų.
Esu tikras, kad viena iš priežasčių, kodėl žmonės vis mažiau skaito, yra greitėjančio gyvenimo tempo šalutinis efektas. Sakau šalutinis, nes nemanau, kad greitėjimas, o kartu ir elektroninė komunikacija, yra blogis savaime. Bet ar negalėtume neskaitymo situacijos palyginti su greito maisto vartojimu? Iš pradžių tai džiugina, vėliau tampa sveikatos sutrikimo problema.
Todėl šiandieninėje skubančioje ir greitų rezultatų siekiančioje visuomenėje kažkas turi kalbėti apie knygų skaitymo prasmę. Tai viena iš humanitaro ir socialinių mokslų atstovo misijų. Pavyzdžiui, prieš trejus metus KTU atsirado nauja Medijų filosofijos bakalauro programa. Čia ruošiami plataus „uni-versitetinio“ akiračio medijų profesionalai.
Studijų tikslas – tirti visuotinį medijų spektrą: nuo primityvių įrankių iki balsinės kalbos, nuo alfabetinio rašto (skaitymo) iki kompiuterijos, tinklaveikos ir genų inžinerijos. Medijų filosofijos absolventai ir bus tais žmonėmis, kurie analizuos teigiamus ir neigiamus medijų padarinius, poveikį ir dalinsis savo žiniomis su visuomene.
Klausimas: Kodėl skaitymas toks svarbus? Juk informaciją galime gauti ir kitais kanalais – televizija, internetas, pokalbiai.
N.Č.: Skaityti nustojęs žmogus praranda labai daug, drįsčiau teigti – praranda savarankiškumą. Medijų filosofai kone vienbalsiai pripažįsta, kad, praradus gebėjimą analitiškai suprasti parašytą tekstą, nunyksta arba taip ir nesusiformuoja racionali, nuosekli ir istorinė mąstysena.
Neskaitanti būtybė ištirpsta momentiniame „čia ir dabar“. Toks žmogus sunkiai geba mokytis iš savo klaidų, nes neturi praeities sąmonės ir sunkiai save projektuoja į ateitį. Jis tampa įsakymus vykdančiu ir už tai užmokestį gaunančiu automatu, neturinčiu strategavimo gebėjimų. Atrodo, kad Vakarų pasaulį netrukus gali ištikti lyderių krizė. Jei ne, tada lyderiais bus tie, kurie visų pirma gebės skaityti, kitaip sakant strategiškai mąstyti.
Humanitariniai mokslai tampa nebepopuliarūs, o su jais tiesiogiai susijęs skaitymas ir rašymas tampa reta savybe. Net ir išmokę sudėti raides į žodžius ir sakinius, žmonės, tam tikra prasme, yra nemokantys skaityti ir rašyti. Geriausiu atveju, jie populiariame naujienų portale permeta akimis pavadinimus ir paveikslėlius, perskaito tekstus, kuriuose iš karto duodami atsakymai ir nereikia jokios dėmesio koncentracijos. Bet tai nereiškia, kad jie moka skaityti.
Sudėtingi tekstai – proto mankšta
Klausimas: Pajuokaujant, jei kiekvieną savaitę perskaitysiu po dvi grožinės literatūros knygas, aš įgysiu gebėjimų žvelgti plačiau, mąstyti strategiškai?
N.Č.: Apie skaitymą kalbu ne tik kaip apie tam tikros informacijos pasisavinimą, bet kaip apie psichofiziologinį procesą, kuriame dalyvauja kūnas, akys, smegenys ir tekstas. Skaitymas net tokiu mechanišku požiūriu lavina koncentraciją, sąmonės veiklos nuoseklumą, asociacijų mechanizmą. Dar kitaip tariant, gebėjimą mąstyti kritiškai, analitiškai, dialektiškai, gebėjimą suprasti, interpretuoti, daryti išvadas, prognozuoti.
Juk ir verslui svarbu numatyti, kokie produktai ar paslaugos bus reikalingi artimoje ir tolimesnėje ateityje. Taip pat kalbame apie darbuotojų kolektyvo suvaldymą, jo potencialo išnaudojimą. Gebėjimą mąstyti racionaliai kaip tik ir teikia humanitariniai bei socialiniai mokslai. Tarkime, I. Kanto ﾄGrynojo proto kritika” yra puiki galvos smegenų mankšta. O jos nauda akivaizdi – imuniteto stiprinimas ir tvirtesni raumenys.
Kitaip tariant, „sunkus“ skaitymas vertingas ne tik dėl tam tikros informacijos gavimo, bet ir dėl praktikos. Kuomet perskaitęs puslapį suvoki, kad nieko nesupratai, skaitai iš naujo. Ir kai po penkto karto pagaliau perkandi išdėstytą mintį – su tavo smegenimis jau yra kažkas atsitikę.
Deja, to, ką dabar sakau, paversti reklama yra neįmanoma, nes tai skambėtų juokingai. Juk reklama dažniausiai sako: „Šiandien suvalgai tabletę, o rytoj jautiesi gerai“. Sunku kalbėti apie naudingą veiklą, kuri neduoda greitų rezultatų. Skaitymas – tai investicija, kuri „atsiperka“, bet ne iš karto. Kas galėtų paliudyti, kad taip yra? Tik tas, kuris tikrai yra perskaitęs „Grynojo proto kritiką“ ar kurį nors kitą sunkų tekstą nuo pradžios iki galo, lėtai ir susikaupęs.
Klausimas: Jei pinigų pakanka, kam tuomet dar vargti gilinantis į sudėtingus tekstus?
N.Č.: Į galvą iš karto šauna ištrauka iš vieno garsaus romano: „Kisa, o kam jums pinigai? Juk Jūs neturite fantazijos“. Norėdami uždirbti žmonės darbe praleidžia tiek daug laiko, kad dažnai net neturi laiko išradingai pinigų išleisti.
Nueiti savaitgalį į barą ir visus pavaišinti gėrimu nėra labai išradinga. Slidinėjimas, lauko tenisas, golfas – taip pat ne fantazijos viršūnė. Fantazija yra susijusi su horizontų atvirumu, su vidine žmogaus kultūra. Galbūt čia būtų galima prabilti ir apie vartojimo kultūrą.
Tai glaudžiai siejasi su mano jau išsakytomis mintimis: kas bebūtum – inžinierius, verslininkas ar odontologas, jei nori dalyvauti inovacijos procese gamybos ar paslaugų sferoje, turi būti kūrybiškas, generuoti idėjas, gebėti prognozuoti, bendrauti ir vadovauti kolektyvui. Tik vadybos žinių ar amato išmanymo tam neužtenka. Tai dar vienas įrodymas, kaip svarbu, kad technologijos, amatai, humanistika, sociologija ir menai eitų išvien ir vienas kitą papildytų.
