V.Michalovskis. Kryžkelės simbolika

Kryžkelė – tai vieta, kur susikerta ir išsiskiria keliai. Kryžkelė – tai vieta, kur keliautojas turi pasirinkti kryptį, kad tęstų kelionę. Senaisiais laikais, kai kelių ir kryžkelių buvo kur kas mažiau, su šia paslaptinga vieta buvo susiję daug prietarų ir simbolinių vaizdinių.

Senuosius Europos miestus ir mažesnes gyvenvietes jungiantys keliai vingiavo gūdžiomis giriomis, laukais ir kalvomis, netgi labiausiai pažengusiuose kraštuose kelių tinklas nebuvo tankus, kryžkeles dažnai skyrė dideli atstumai, o tai prietaringiems ir žymiai sėslesniems to meto žmonėms kėlė baugią pagarbą ir baimę.

Tam tikri su kryžkelėmis susiję prietarai žinoti dar senovės Graikijoje, nors tikriausiai jie yra atklydę iš kur kas žilesnių laikų. Kadangi kryžkelė – tai simbolinė vieta, į kurią sueina ir iš kurios išeina skirtingi keliai, kurioje galima sutikti iš kitos pusės ateinantį keleivį ir kuri dažnai žymėjo tam tikrų ribų pabaigą ar pradžią, ji buvo suvokiama kaip reikšmingas bet kokios kelionės taškas.

Buvo tikima, kad kelių sankirtoje galima sutikti ne tik nepažįstamų, nežinia kur besišlaistančių bastūnų (o jų anuomet privengta), bet ir kito pasaulio dvasių, kurios, kaip ir žmonės, po vieną ar ištisais būriais keliauja savo reikalais. Graikai kryžkeles siejo su kerų, nakties ir požemių deive Hekate, kuri tradiciškai vaizduojama turinti tris į skirtingas puses nukreiptus veidus. Tikėta, kad tamsiu paros metu Hekatė klaidžioja kryžkelėmis lydima baisių šunų ir mirusių sielų, todėl, norint neužsitraukti jos pykčio ar netgi tikintis sėkmės kelionėje, kryžkelėse buvo statomi jos atvaizdai ir aukojamos aukos. Pasak Sofoklio, mitinis graikų personažas Oidipas nužudė savo tikrą tėvą (kurio nepažinojo) trijų kelių sankryžoje ir taip įvykdė orakulo pranašystę, kad jis bus savo tėvo mirties kaltininkas.

Romėnų medžioklės deivė Diana kartais buvo vadinama Trivijos epitetu, kuris siejamas su trijų kelių sankirta. Kai kuriuose šaltiniuose Trivija minima ir kaip atskira deivė, kurios trys veidai, visai kaip ir Hekatės, žvelgia skirtingomis kryptimis. Kryžkelėse romėnai aukojo kelių dievybėms ir protėvių dvasioms, tačiau panašūs papročiai buvo būdingi ne tik romėnams, bet ir šiauriau gyvenusioms keltų bei germanų gentims. Pastarieji kryžkelėse rengė sueigas ir teismus, matyt, tikėdami ypatingomis tokių vietų galiomis. Senųjų pagoniškų papročių laikėsi ir priėmę krikštą. VII a. frankų vyskupas Audoenas iš Ruano rašė: „Joks krikščionis neturi gaminti [stabų] ar garbinti kryžkelių dievybių, kurios keliuose sutinkamos…“ Šis raginimas aiškiai liudija, kad tam tikro „kryžkelių kulto“ apraiškos puikiai derėjo su tikėjimu Jėzumi ir krikščionių šventaisiais.

Matyt, dėl savo sąsajų su anapusiniu pasauliu viduramžių Anglijoje (ir kituose Europos kraštuose) kryžkelės buvo laikomos „nešvaria vieta“, ten laidoti savižudžiai ir nusikaltėliai. Toks prietaras galėjo susiklostyti ir todėl, kad kryžkelė dažnai suvokta kaip tam tikra „savo pasaulio“, savo kaimo, pažįstamos vietovės ar valdų riba, už kurios stengtasi išguiti „kenksmingus mirusiuosius“. Tai buvo nešventinta, užmiršta ir prakeikta „niekieno žemė“, kur naktimis geriau neužklysti, nes ten blaškosi kelio atgal nerandantys vaiduokliai. XVII a. vokiečių keliautojas Adomas Olearijus rašė, kad Livonijoje nekrikštyti vaikai dažniausiai laidoti prie kryžkelių.

Beje, viduramžių Europoje svarbių kelių sankirtose neretai stovėdavo kartuvės ar buvo pakabinami geležiniai narvai, kuriuose dienų dienas kybojo negyvų nusikaltėlių kūnai. Tai buvo tarsi perspėjimas. Kadangi kryžkelę kerta iš skirtingų pusių atvykstantys žmonės – geresnės vietos tuometinės teisėtvarkos galiai demonstruoti nerasi. Kartais tokiose kryžkelėse mirusiųjų palaikai supdavosi vėjyje, kol visiškai suirdavo, o tai turėjo dar labiau sustiprinti įspūdį. Iškalbingas pavyzdys – senosios Taiberno kartuvės netoli Londono, kurios kadaise stūksojo trijų kelių sankirtoje ir kur buvo vykdomos mirties bausmės nuo XIII a. iki pat XVIII a. pabaigos. Pakartųjų palaikai buvo užkasami netoliese, Taiberno kryžkelės prieigose. Beje, senųjų miestų aikštes, kur buvo vykdomas teisingumas ir vykdavo mugės, taip pat galima įvardinti tam tikromis kryžkelėmis, tačiau su miestų simbolika susijusius vaizdinius šįsyk palikime nuošalyje.

Neretai senosios kryžkelės susidarydavo prie kokio nors reikšmingesnio iš toliau matomo orientyro – vienišo medžio laukuose ar didelio akmens. Kadangi šie objektai liudijo apie šalimais esančią kryžkelę – nenuostabu, kad liaudies sąmonėje ir jie buvo apipinti paslaptimis. Pavyzdžiui, rytų slavai tikėjo, kad kryžkelės medis yra netinkamas nei namui statyti, nei gamintis iš jo kokį nors daiktą. Kryžkelių akmenims taip pat teiktas didelis dėmesys. Buvo pasakojama, kad prie jų galima sužinoti ateitį, burti ir išsakyti slaptus norus tikint, kad jie kada nors išsipildys. Tačiau tuo pat metu kryžkelė buvo laikoma ir nelabųjų jėgų pamėgta vieta, todėl ilgainiui kelių sankirtose pradėti statyti masyvūs pakelių kryžiai ir koplytstulpiai. Šis paprotys žinomas ir Lietuvoje. Dar XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje Smolensko ir jo apylinkių rusai po laidotuvių kryžkelėse degino šiaudus (matyt, norėdami nubaidyti piktąsias dvasias), o kelių sankirtose statė kryžius. Skandinavai tikėjo, kad kryžkelėje, pro kurią neseniai buvo vežamas velionis, galima sužinoti savo ateitį ar išrinktosios vardą. Prie kryžkelių ar pakelės kryžių trumpam stabtelėjęs žmogus galėjo palinkėti sau geros kelionės ir paprašyti dangiškų jėgų apsaugos, tačiau tokiose vietose galiojo ir tam tikri paprotiniai draudimai, kurie buvo siejami su kelių sankirtai būdinga piktųjų jėgų veikla. Šie prietarai daugelyje kraštų buvo panašūs, tai liudija itin seną jų prigimtį. Pavyzdžiui, nevalia imti kryžkelėje rasto pinigo ar kokio nors daikto – jis gali būti „negeras“, nevalia kryžkelėje ilgai ilsėtis, be reikalo stoviniuoti, valgyti ar žiovauti – gali prikibti nelabasis, nevalia kelių sankirtoje skaičiuoti pinigų – paskui jų niekad nebus, ir pan. Visgi, nepaisant gausybės neigiamų prietarų, „žinantys“ žmonės kryžkelėje gali išpešti ir naudos: pagydyti ligą, pašalinti nužiūrėjimą ar padėti sužinoti ateitį.

Simboliniu požiūriu kryžkelė – tai laisvo asmens pasirinkimo vieta, tai dažnai atsispindi senuosiuose pasakojimuose ir tautosakoje. Renesanso laikais labai išpopuliarėjo antikinis alegorinis siužetas apie Heraklį kryžkelėje: jis turi pasirinkti vieną iš dviejų kelių – dorybės arba ydos. Dorybės kelias yra sunkus, tačiau teisingas, o ydos kelias – lengvas ir malonus, bet pražūtingas. Legendinis didvyris, žinoma, pasirenka pirmąjį.

„Heraklio kryžkelėje“ vaizdinys buvo nagrinėjamas daugybės to meto filosofų ir gali būti siejamas su vidine žmogaus kova tarp norų ir pareigos, valios ir kūno, galimybės tinkamai pasirinkti arba nepataisomai suklysti. Šis siužetas (arba jo variantai) nekart įkūnytas XV–XVIII a. tapyboje.

Prieš panašų pasirinkimą kryžkelėje atsiduria ir rusų sakmių karžygys Ilja Muromietis: prijojęs akmenį jis skaito jame užrašus, kad pasukęs į kairę ar dešinę taps turtingas ir gaus dailią žmoną, o jodamas tiesiai – neišvengiamai pražus. Didvyris pasirenka tiesų kelią, tačiau nežūva, o įveikęs didžius pavojus ir visas pagundas įgyja nemirtingą šlovę. Šis pasirinkimo momentas įamžintas žymiajame XIX a. pabaigos rusų dailininko Viktoro Vasnecovo paveiksle „Karžygys kryžkelėje“.

Tačiau kryžkelėje stovinčio žmogaus simbolika išreiškia ne tik paprastą pasirinkimą tarp „gero“ ir „blogo“ kelio. Kelių sankirta ir pati simbolizuoja tam tikrą rimties, stabtelėjimo ir svarstymų tašką, simbolines duris į kažkur, įžengimą į nežinomą, nepažįstamą pasaulį, naujo gyvenimo etapo pradžią. Šioje kryžkelėje galima sutikti tiek išmintingus patarėjus, tiek vienišam keliautojui siųstus pakenkti gaivalus (juk ne veltui sakoma, kad piktoji dvasia mėgsta kelių susikirtimų vietas). Neteisingai pasirinkus galima paklysti ir pražūti, negalinčio pasirinkti laukia ilgas blaškymasis tarp skirtingų kelių, o net ir tinkamai pasirinkus teigiamas rezultatas tampa akivaizdus ne iškart. Taigi, kryžkelė – tam tikro ilgo ir vingiuoto kiekvieno iš mūsų gyvenimo kelio alegorija. Kelio su savais pavojais, pagundomis, savomis iliuzijomis, teisingais patarėjais ir klaidingais pranašais. Visi su kryžkelėmis susiję senieji papročiai, prietarai ir tikėjimai simboline kalba mums pasakoja apie dažnai sunkų ir klystkelių kupiną žmogaus gyvenimą, tačiau, pasirinkęs teisingas nuorodas, atsirinkęs ir išklausęs teisingus patarėjus, vadovaudamasis savo paties valia ir aiškiai išsikeltais tikslais, žmogus, be abejonės, padarys patį teisingiausią sprendimą.