Tikriausiai kiekvienas žino, kas yra šachmatai. Jau prieš kelis šimtmečius buvo iškelta versija, kad šio neįprastai intelektualaus ir daugybę amžių populiarumo vis neprarandančio stalo žaidimo „protėvis“ gimė kažkur senovės Persijoje ar Indijoje, o europiečiai jį perėmė iš arabų. Savo pergalingą žygį po Europą šachmatai pradėjo iš Viduržemio jūros baseino pirmojo tūkstantmečio antroje pusėje ir netrukus paplito visuose kraštuose. Kaip ir pats žaidimas, europietiškoji šachmatų istorija be galo įdomi ir kupina paslapčių, tačiau čia pasistengsime nušviesti ne istorinius šachmatų kelius, bet galimus simbolinius šio žaidimo aspektus.

Viduramžiais neabejota, kad toks paslaptingas ir mįslingos simbolikos kupinas žaidimas galėjo būti perimtas tik iš Rytų, nors jo autorystė neretai priskirta seniesiems graikų filosofams ar antikinių legendų personažams. Dažniausiai ne itin įmantrios arabiško šachmatų pirmtako šatrandžo figūrėlės Europoje ilgainiui virto smarkiai detalizuotomis prabangių šachmatų figūromis, kurios buvo gaminamos iš kaulo, stiklo, netgi brangakmenių. Žinoma, mažiau pasiturintiems to meto visuomenės sluoksniams skirti rinkiniai buvo moliniai ir mediniai, tačiau žaidimo populiarumo priežastimis tikriausiai reikėtų laikyti šachmatų simboliką ir jos suderinamumą su to meto gyvensena bei pasaulėžiūra.

Iš esmės pradinis šachmatų figūrų išdėstymas lentoje ne tiek atspindėjo viduramžių kariaunų išdėstymą mūšio lauke, kiek buvo tam tikras sumažintas, supaprastintas feodalinio pasaulio modelis. Šis ant languotos lentos sukurtas pasaulis siūlė savąją hierarchiją, tam tikrą tvarką, potencialą ir pasirinkimo galimybę. Daugiau ar mažiau tradiciniai angliški šachmatų figūrų pavadinimai (nepaisant tų pavadinimų ir jų prasmių įvairovės kitose šalyse) buvo simboliškai susieti su socialinėmis to meto grupėmis – kariais, dvasininkais, valstiečiais, ir netgi kartkartėmis koreguojamos taisyklės tik pagyvino žaidimą, bet mažai paveikė bendrąją šachmatuose atsispindinčią viduramžiškos hierarchijos sanklodą. Tad panagrinėkime tradicines šachmatų figūras, jų pavadinimus ir simboliką.

Paprastai išgirdę žodį „pėstininkas“ įsivaizduojame pačią mažiausią šachmatų figūrą, kurios judėjimo galimybės labai ribotos, o vaizduotė piešia ne itin vertingą priekinių linijų karį. Tiesa, Vokietijoje iki pat mūsų dienų pėstininkas vadinamas valstiečiu (Bauer), todėl kadaise šios figūros galėjo simbolizuoti ietimis, kuokomis ir kitais neįmantriais ginklais apsiginklavusią valstietiją, kurią feodalai vesdavo į mūšį. Kadangi viduramžiais buvo įprasta viskam suteikti simbolines prasmes, atsirado bandymų kiekvieną pėstininką priskirti už jo stovinčiai figūrai ir susieti jį su tam tikra gyvenimo veikla ar amatu. Pavyzdžiui, prieš žirgus (riterius) stovintys pėstininkai simbolizavo kalvius, prieš bokštą – žemdirbius, prieš karalių – prekeivius ir pan. Angliškas šachmatų pėstininko pavadinimas pawn kildinamas iš senojo prancūziško pėsčią karį reiškiančio žodžio ir gali būti giminiškas ispaniškajam peon („neturintis arklio“, „beturtis“).

Senoviniame Karolio Didžiojo šachmatų rinkinyje¹ pėstininkai vaizduoti kaip kariai su skydu ir kalaviju rankose, o Luiso salos šachmatų rinkinio² pėstininkai nėra antropomorfinės figūros (visos kitos figūros – antropomorfinės) ir veikiau, kaip pažymėjo vienas tyrinėtojas, primena pasienio akmenis arba riboženklius, kuriuos stumdant žaidimo metu buvo kuriama užimtos teritorijos regimybė. Visai kaip viduramžiškoje to meto realybėje. Per šachmatų dvikovas (ypač žaidimo pradžioje) pėstininkų gretos formuodavo tam tikras gynybos ir puolimo linijas, o žaidimui įsibėgėjus dažnai subyrėdavo į atskirus vyresnių figūrų palaikomus „karių“ būrelius. Scenarijus be galo artimas daugeliui viduramžiškų kautynių scenarijų.

Šiuolaikinė šachmatų bokšto figūra vizualiai primena dantytą senovinės pilies kuorą, nors azijietiškas šios figūros prototipas buvo kovos vežimas. Angliškas figūros pavadinimas rook kilo iš persiško žodžio rokh ir reiškė žirgų traukiamą karo vežimą arba šaulių bokštelį ant kautis išmokytų dramblių nugaros. Matyt, todėl šiai figūrai suteiktas ir gana didelis mobilumas šachmatų lentoje. Europoje karo vežimas virto pilies bokštu tikriausiai dėl žodinio sąskambio, nes persiškas figūros pavadinimas skamba panašiai kaip itališkas žodis rocca, tai yra „pilis“, „tvirtovė“.

Vėliau figūra daugelyje kalbų pradėta vadinti tiesiog bokštu (isp. torre, vok. Turm, ol. toren). Tiesa, neretai šachmatų bokštas simboliškai lyginamas ne su tvirtovės mūru, bet su senaisiais apgulties bokštais, kurie buvo naudojami šturmuojant tvirtoves. Plačiąja prasme ši žaidimo figūra gali simbolizuoti ne tik apgulties bokštus, bet ir kitus inžinerinius to meto įrengimus – bombardas, katapultas, vartų taranus.

Šachmatų bokštui apibūdinti rusai turi savo pavadinimą – ладья, kuris reiškia mobilų upių ir jūrų laivą, panašų į garsiuosius vikingų laivus – drakarus. Kadaise tokiais laivais keliaudavo pirkliai ir kariai, o jie patys buvo idealiai pritaikyti tiek taikos, tiek karo sąlygoms.

Ši figūra aptinkama Europos heraldikoje, tačiau čia ji dažniausiai vaizduota į šonus lenktais liežuvėliais. Toks herbas simbolizavo gerą jo pradininko žaidimą šachmatais ar pasižymėjimą kovoje – tiek puolant pilis, tiek jas ginant. Lenkiškoje heraldinėje tradicijoje yra žinomas herbas Roch, kuriame pavaizduotas šachmatų bokštas. Pasak romantinės legendos, tokį herbą kadaise gavo vienas lenkų riteris, laimėjęs partiją prieš patį kunigaikštį bokšto ėjimu. Pagal senąją tradiciją Karolio Didžiojo šachmatuose bokštas pavaizduotas kaip trijų žirgų traukiamas kovos vežimas su ginkluotu kariu jame, o Luiso salos rinkinyje bokštą atitinka ilgais skydais ir kalavijais ginkluotų karių figūros, kurios tapatinamos su legendiniais skandinavų berserkais³. Šiuolaikinėse šachmatų taisyklėse bokštas – antra pagal galingumą figūra po valdovės ir trečia pagal reikšmę figūra po valdovės ir karaliaus.

Šachmatų žirgas tradiciškai įkūnijo riteriją, todėl anglų, italų ir prancūzų kalbose įvardijamas riterį arba ginkluotą raitelį reiškiančiu žodžiu (angl. knight, it. cavallo, pranc. cavalier). Vokiečių ir lenkų tradicijoje ši figūra vadinama šokliu, o lietuvių ir rusų kalbose – tiesiog žirgu. Tiek Karolio Didžiojo, tiek Luiso salos šachmatų rinkiniuose žirgą vaizduoja raitos, ietimis ir kalavijais ginkluotos karių figūros. Žirgo figūros taktika šachmatų lentoje primena manevringą viduramžių kavalerijos taktiką mūšio lauke – keliais šuoliais atsidurti priešo gretose ar užnugaryje, išsklaidyti jo gynybą ir, esant reikalui, žaibiškai atsitraukti.

Šachmatų rikis įvairiose kalbose įvardijamas skirtingai, tačiau arčiausiai ištakų, ko gero, yra rusiškas jo pavadinimas – „dramblys“ (слон), nes būtent tokiu pavadinimu šioji figūra buvo žinoma azijietiškuose žaidimo pirmtakuose. Kadangi arabiškas rikio prototipas išsiskyrė dviem dramblio iltis imituojančiais suapvalintais išsikišimais, kurie europiečiams galėjo priminti skeltą juokdario kepurę. Prancūzijoje ši figūra gavo bepročio arba juokdario pavadinimą. Anglijoje (ir kai kuriose kitose šalyse) stilizuotos dramblio iltys pavirto į dvasininko mitrą, todėl figūra pradėta vadinti vyskupu (bi-shop). Tokia figūros evoliucija ir jos pritaikymas tuometinei Europai neturėtų stebinti – greičiau būtų keista, jei šiame mažame feodalinį pasaulį atkartojančiame modelyje nebūtų atsiradę vietos tais laikais be galo įtakingai ir reikšmingai dvasininkijai. Nors pagal šiuolaikines taisykles vyskupo (rikio) ir riterio (žirgo) galia laikoma maždaug lygia, dvasininko figūra stovi arčiau valdovų poros ir, ko gero, hierarchiškai yra kiek aukštesnė.

Tiesa, šachmatų rikis ne visur Europoje sietas su dvasininkija. Lenkijoje ši figūra turi savo pavadinimą – „žygūnas“ (goniec). Vokietijoje rikis anksčiau vadintas pasiuntiniu, vėliau – bėgiku (Läufer). Laki viduramžių vaizduotė rikį taip pat sutapatino su karališkuoju vėliavnešiu ir apibrėžė kaip „ištikimiausią“ šachmatų figūrą, nes ji niekuomet negali pakeisti savo judėjimo takelio spalvos⁴. Tačiau čia tikriausiai neapsieita ir be paprasčiausio žodžių sąskambio, kai rytietiškas al-fil („dramblys“) virto itališku alfiere („vėliavnešys“). Neoficialus rikio pavadinimas Rusijoje – офицер („karininkas“). Galbūt ir Lietuvoje rikis pavadintas rikiu dėl sąsajų su kariškomis tradicijomis?

Taigi, „dramblys“, „beprotis“, „juokdarys“, „vyskupas“, „žygūnas“, „pasiuntinys“, „vėliavnešys“, „karo vadas“ – ar ne per daug mįslių ir simbolinių prasmių priskirta šiai paslaptingai žaidimo figūrai? Palikime tai spręsti šachmatų istorijos specialistams.

Luiso salos šachmatų rikis vaizduojamas kaip soste sėdintis, lenktą dvasininko lazdą laikantis vyskupas, o Karolio Didžiojo šachmatų rikis – tai kovos dramblys, ant kurio nugaros įsitaisę du kariai.

Šachmatų valdovė (arba karalienė) ne visuomet buvo vadinama valdove, kaip ir ne visuomet ši figūra buvo pati stipriausia. Senieji iš Rytų atkeliavę jos pavadinimai ferz arba fers reiškė vizirį – aukštą valdininką musulmoniškuose kraštuose, karo vadą ir valdovo patarėją. Iš čia ir rusiškas šachmatų figūros pavadinimas ферзь, Lenkijoje ji vadinama savaip – etmonu (hetman). Etmono, kariuomenės vado, titulas kitados buvo žinomas ir LDK.

Pagal ankstyvąsias taisykles būsimosios valdovės figūra galėjo žengti tik per vieną langelį įstrižai, tačiau vėliau Europoje jos galimybės buvo gerokai išplėstos. Kodėl rytietiškas viziris evoliucionavo į valdovę, karalienę? Pagal vieną iš versijų arabiškas ferz galėjo supanašėti su senuoju prancūzų žodžiu vierge, kuris reiškė mergelę. O kadangi tradiciškai šioji figūra statoma šalia karaliaus, netrukus ji buvo susieta su karalienės statusu (viename iš X a. šaltinių figūra jau vadinama regina, tai yra karaliene).

Galingiausia žaidimo figūra valdovė tapo XV–XVI a., kai jai buvo suteikta teisė keliauti žaidimo lenta sujungiant bokšto ir rikio galimybes. Iš pradžių toks sprendimas daugelio buvo sutiktas kaip absurdiška seną gerą žaidimą gadinanti naujovė, tačiau netrukus naujoji taisyklė prigijo visuotinai.

Toks valdovės iškėlimas virš visų kitų šachmatų figūrų pagimdė daug spėlionių ir legendų apie šio sprendimo priežastis, todėl įvairiose šalyse būta bandymų susieti karalienę su kuria nors iškilia istorine asmenybe. Prancūzams tai buvo karingoji mergelė Žana d’Ark, ispanams – šlovingoji valdovė Izabelė I Katalikė, kuri suvienijo Ispanijos žemes ir visoje valstybėje įtvirtino katalikų tikėjimą. Dar kiti tvirtino, kad šachmatų valdovė galėjusi simbolizuoti pačią Mergelę Mariją, kurios kultas krikščioniškais viduramžiais buvo ypač stiprus. Jeigu pastaroji prielaida yra teisinga, tai valdovė šachmatų lentoje tarsi tampa tam tikra dieviškos valios ir pagalbos personifikacija – vienintele „nežemiška“ figūra „žemiškų“ šachmatų figūrų pasaulyje. Nenuostabu, juk prieš kautynes dažnai šauktasi aukštesniųjų jėgų pagalbos, o senosiose kovos vėliavose vaizduoti šventieji ir kita religinė simbolika. Vakaruose šachmatų valdovė paprastai vadinama karaliene arba dama. Luiso salos šachmatų rinkinyje karalienė sėdi soste dešine ranka parėmusi galvą. Kai kurios valdovių figūrėlės pavaizduotos rankose laikančios geriamąjį ragą, kuris gali sietis su moteriškumo simbolika. Karolio Didžiojo šachmatų rinkinyje valdovė oriai stovi.

Šachmatų karalius nepasižymi didele galia, tačiau jis, be jokios abejonės, – pati svarbiausia figūra, nes kiekvienos šachmatų partijos esmė – savojo karaliaus gynyba ir svetimo puolimas. Beveik visomis Europos kalbomis ši figūra įvardijama karalių reiškiančiu žodžiu, o ir pačiame šachmatų pavadinime galima atrasti monarcho titulą (persiškas žodis shah reiškia karalių, valdovą).

Psichoanalitikai šachmatų karalių susiejo su tam tikru seno išminčiaus, protėvio archetipu, kuris valdo ir vadovauja dažnai tiesiogiai nedalyvaudamas įvykių sūkuryje. Šachmatų karalius nėra labai paslankus ir puolamas turi nuolat slėptis, tačiau visą figūrų judėjimą mūšio lauke galime perkeltine prasme sieti su karaliaus asmeniu ir jo valia. Taigi, simboliškai karalius tarytum įkūnija paties žaidėjo asmenybę ir jo norą laimėti dvikovą. Karolio Didžiojo šachmatuose karalius vaizduojamas stovintis. Visi Luiso salos šachmatų karaliai sėdi sostuose ir abiem rankomis laiko kalavijus (vyriškumo simbolis). Tiesa, kai kurie iš jų barzdoti, o kai kurie – bebarzdžiai.

Aprašytos simbolinės mįslingų figūrų prasmės ir pati žaidimo strategija leidžia spėti, kad viduramžiais šachmatai nebuvo paprastas stalo žaidimo. Kaip jau minėta, tai buvo veikiau mažas pasaulėlis – ganėtinai tikslus didelio feodalinio viduramžių pasaulio atspindys, kuriame veikė riteriai, valstiečiai, vyskupai, gal ir dieviškosios jėgos. Požiūris į šachmatus viduramžiais buvo prieštaringas. Šv. Bernardas (apie 1090–1153) juos smerkė kaip paties Šėtono išmonę ir tuštybę, tačiau kitas žymus to meto dvasininkas, Petras Alfonsis (apie 1062–1140), vadino šachmatus menu, kurį privalo įvaldyti kiekvienas riteris. Bet kokie rimtesni bandymai pasmerkti ir uždrausti šachmatus žlugo, nes jais žaidė visi: karaliai ir riteriai, dvasininkai ir turtingesni miestiečiai. Mokėjimas žaisti šį žaidimą buvo laikomas gero skonio ir išsilavinimo ženklu. Žaidimas šachmatais pavaizduotas daugybėje miniatiūrų, jie minimi to meto literatūroje, kai kurie šachmatų elementai buvo perkelti į heraldiką ir netgi tapo valstybių herbais⁵. Šis paslaptingas žaidimas nestokoja didžiulio populiarumo ir mūsų laikais.

___

¹ Karolio Didžiojo šachmatai – Prancūzijoje saugomas dramblio kaulo šachmatų rinkinys, kuris, pasak legendos, kadaise priklausė Karoliui Didžiajam (747–814). Iš tiesų šie šachmatai pagaminti maždaug XI a. pabaigoje Pietų Italijoje ir Karoliui niekad priklausyti negalėjo, tačiau tradiciškai jiems prilipo Karolio Didžiojo šachmatų pavadinimas. Šis meniškos raižybos rinkinys įdomus tuo, kad jame išlikę daug rytietiškos šachmatų simbolikos elementų.
² Luiso salos šachmatai – 78 šachmatų figūros, kadaise rastos Luiso saloje (Hebridų salyne netoli Škotijos krantų). Dauguma figūrėlių pagamintos iš ruonio ilties apie 1150–1200 m.
Manoma, kad Luiso salos šachmatai yra norvegiškos kilmės.
³ Berserkai – sagose aprašyti legendiniai skandinavų kariai, kurie kautynių metu įsivaizduodavę esantys lokiai. Pasakojama, kad prieš mūšį įniršio apimti berserkai kandžiodavo savo skydus.
⁴ Kartais šachmatų vyskupai (rikiai) taip pat vadinti „juodaisiais“ ir „baltaisiais“ vyskupais pagal takelio spalvą.
⁵ Kroatijos herbas vadinamas Šachovnica ir vaizduoja baltos ir raudonos spalvos šachmatų lentą. Pasak vienos iš jo atsiradimo legendų, kroatų karalius Svetoslavas Suronja laimėjo šachmatų partiją prieš tuometinį Venecijos valdovą ir šia pergale pasiekė, kad Dalmatijos provincija būtų prijungta prie jo valdų. Taip Šachovnica tapo istoriniu kroatų herbu.