P. Gylys. Šerlokas Holmsas prieš Lietuvos teisėsaugą: Garliavos teisiniai brūzgynai

Pradedant Neringos Venckienės apkaltos procedūrą Lietuvos Seime, savo rafinuotumu išsiskiriantis socialdemokratų veikėjas Bronius Bradauskas su Seimo nariais  pasidalino žinia, kad ji, apkaltinamoji, galimai yra grupinės nusikalstamos veiklos – suprask, žmogžudysčių – organizatorė. Klausydamas šių ir panašių  angažuotoje žiniasklaidoje palaikomų išvedžiojimų, prisiminiau jei ne visiems, tai bent daugumai žinomo detektyvinių apysakų herojaus Šerloko Holmso garsųjį dedukcijos metodą.

Ne tik Artūro Konan Doilio gerbėjai, bet ir logikos kursą universitetuose išklausę žmonės žino: dedukcija – tai metodas, kai remiantis tvirtai suręstomis prielaidomis ir mąstant logiškai, nedarant  logikos klaidų pasiekiamas patikimas rezultatas – pagrįstos išvados. Šerlokui Holmsui sekėsi narplioti sudėtingiausias bylas, nes jis, pirma, kruopščiai gilindavosi į faktus, tikrindavo prielaidas ir, antra, išvengdavo  nelogiško, padriko mąstymo pinklių.

Deja, mūsų teisėsaugos šulai bei kaltinti greiti politikai dažnai ignoruoja šiuos du reikalavimus – kruopščiai formuluoti, tikrinti ir pertikrinti prielaidas ir nedaryti logikos klaidų.

Jeigu Šerlokas Holmsas turėtų galimybę įvertinti Garliavos bylų raizgalynę , jis pasibaisėtų. Tiek čia esama faktų ignoravimo bei klastojimo ir tokie silpni ir nelogiški yra mūsų teisėsaugos pareigūnų, žurnalistų ir kai kurių politikų išvedžiojimai.

Pradėkime nuo dviejų pamatinių faktų šiame, manau, sąmoningai komplikuotame teisiniame ir politiniame brūzgyne – nuo pedofilijos ir teisėjo J.Furmanavičiaus bei L.Stankūnaitės sesers V.Naruševičienės nužudymo.

Primenu – šios dramatiškos istorijos pradžioje didžioji žiniasklaidos ir visuomenės dalis palaikė versiją, kad pedofilija buvo. Visi žinojom ir pagrindinius įtariamuosius pedofilijos byloje.

Beveik nieks, išskyrus vieną kitą ekskomjaunuoliškos žurnalistikos atstovų, neabejojo, kad seksualinį išnaudojimą patyrusios mergaitės tėvas  Drąsius Kedys yra pagrįstai pasipiktinęs ir sesers – teisėjos N.Venckienės padedamas ieško teisybės teisėsaugos institucijose ir Seime.

Tuo metu viešojoje erdvėje dominavo nuostata – pedofilija yra ir D.Kedys siekia teisingumo. Taip pat vyravo požiūris, kad teisininkai ir politikai geriausiu atveju abejingai žiūri į problemą. Blogiausiu – sabotuoja tyrimą.

Beje, tai pripažino ir LR Seimas savo 2010 metų sausio 21 dienos nutarimu, kuriame, be kita ko, sakoma, kad ikiteisminį tyrimą pagal D.Kedžio skundus policija, prokuratūra atliko netinkamai.

Po šio Seimo nutarimo atsistatydino tuometinis generalinis prokuroras Algimantas Valantinas, o ikiteisminiame tyrime dalyvavę prokurorai buvo griežtai nubausti – iki atleidimo iš darbo. Tai reiškia, tuo metu Seimas faktiškai pripažino D. Kedžio skundų pagrįstumą.

Taigi, tuo metu dauguma žmonių nematė pagrindo suabejoti pirmąja prielaida – pedofilija buvo. Dabar padėtis yra gerokai pasikeitusi – milžiniška teisės, politikos ir propagandos mašina bando nuneigti patį pedofilijos faktą.

Jeigu pedofilijos nebuvo, logiškai svarstant nėra pagrindo ką nors kaltinti pedofilija.

Paneigus prielaidą, kad pedofilija buvo, J.Furmanavičius, A.Ūsas tampa ne nusikaltėliais, bet nekaltomis aukomis. Juk abu yra žuvę. O apie žuvusius – tik gerai arba nieko. Jeigu faktai nekalba kitaip.

Dabar laikas patikrinti  kitą pamatinę prielaidą – kas nužudė J.Furmanavičių ir V.Naruševičienę. Beveik nuo pat pradžių teisėsauga ir didžioji dalis žiniasklaidos palaikė poziciją, požiūrį, kad teisėją ir mergaitės mamos seserį iš keršto nužudė mergaitės tėvas D.Kedys. Kitos versijos buvo nustumtos į tyrimų ir viešosios informacinės erdvės užribį.

Prielaida – D.Kedys žiauriai atkeršijo mergaitės skriaudėjams, aišku, turėjo būti tiriama. Bėda ta, kad ši prielaida prieštarauja pirmajai, oficialiai, aukščiausiu lygiu palaikomai prielaidai – pedofilijos nebuvo.

Jeigu pedofilija yra „violetinių“ išmislas, bet ne įrodytas tikrovės faktas, tuomet kodėl ir už ką buvo nužudyti du žmonės: teisėjas ir L.Stankūnaitės sesuo? Ir kas tai padarė?

Priminsiu, kad teismų virtinėje  (įvairūs Garliavos istorijos epizodai nagrinėjami dešimtyse bylų)  antrosios prielaidos – D.Kedys nužudė – požiūriu reiktų išskirti dvi, tai Raimundo Ivanausko ir jo draugės bei aukštų policijos pareigūnų bylas.

Pirmojoje, buvęs Aukščiausios Tarybos pirmininko V. Lansbergio apsaugos  artimiausio rato dalyvis kaltinamas tuo, kad pritarė supykusiam dėl dukters lytinio išnaudojimo D. Kedžiui ir tuo, kad, neva, kartu su juo kūrė planus nužudyti skriaudikus. Antroje, buvę aukščiausi policijos pareigūnai – Visvaldas Račkauskas ir kiti, teisiami už tai, kad, esą, Mindaugo Žalimo įspėti, jie nesiėmė atitinkamų veiksmų planuotam nusikaltimui užkirsti kelią.

Bet, ponai, juk ta pati teisėsauga ir žiniasklaida perša mintį, kad pedofilijos nebuvo. Jeigu jos nebuvo, tai D.Kedžiui nebuvo pagrindo pykti.

Dingsta pagrindinis nusikaltimo motyvas. Bet R.Ivanausko teisme remiamasi prielaida, kad D.Kedys nervinosi dėl pedofilų išnaudotos dukrelės. Šiame teisme net nebandoma suabejoti pedofilijos faktu. Tiesa, šis faktas apipinamas daugybe antraeilių, trečiaeilių detalių, bet nebyliai traktuojamas kaip tikroviškas.

Tačiau D.Kedžio kaltė jokiame teisme nebuvo įrodyta. Tėra versija, kad taip galėjo būti. Antra vertus, joks teismas nebandė išteisinti D.Kedžio ar bent rimtai ištirti teisėjo žūties  aplinkybes. Todėl D.Kedys viešojoje erdvėje nuolat pristatomas kaip žudikas. 

Taip suformuojama savita dūmų uždanga. Tos uždangos funkcija – pridengti gėdingą faktą, kad teisėjo nužudymo byla nebuvo rimtai tiriama. Faktiškai ji buvo numarinta nesiaiškinant kitų versijų, o taip pat svarbiausių liudininkų mirties aplinkybių.

Šerlokas Holmsas čia mūsų teisininkų paklaustų – kodėl nagrinėjant vienas bylas – pavyzdžiui, Andriaus Ūso – daroma prielaida, kad pedofilijos nebuvo, o kitose bylose nebyliai remiamasi prielaida, kad pedofilijos faktas visgi yra tikroviškas.

Prielaida, kad pedofilija buvo ir dėl to kilo žudynės, remiasi ir legenda, ja patikėjo ir ponas B.Bradauskas, kad, esą, N.Venckienė vadovavo nusikalstamiems veiksmams ar bent skatino brolį žudyti.

Ši, per šališką žiniasklaidą tiražuojama legenda remiasi abejotinos biografijos ir reputacijos, išbandymo melo detektoriumi neatlaikiusio liudininko, o galbūt tiesiog teisinio spektaklio aktoriaus Mindaugo Žalimo parodymais.

Manau, Šerlokas Holmsas skeptiškai žiūrėtų į šios personos pateikiamą versiją – D.Kedys ruošėsi žudyti, o N.Venckienė tam mažų mažiausiai pritarė. Taip pat jis paklaustų teisėsaugininkų – kuria prielaida remiasi įtarimai D.Kedžiui ir kaltinimai R.Ivanauskui ir N.Venckienei – ar kad pedofilijos nebuvo ar kad pedofilija visgi buvo ir jie išnaudojo mergaitę?

Abi šios prielaidos kartu galioti negali. Bet jeigu D.Kedys nežudė seka logiška išvada: teisti R.Ivanauską, buvusį policijos komisarą Visvaldą  Račkauską ir kitus aukštus policijos pareigūnus nėra pagrindo. Jei žudė kiti, tuomet nekaltas ne tik D.Kedys, bet ir R.Ivanauskas su drauge, ir aukšti policijos pareigūnai.

Garsusis detektyvas, manau, rimtai nagrinėtų tokią versiją – pedofilijos atvejis buvo realus. Į pedofiliją įsivėlė įtakingi žmonės. Jie neleido pykstančiam – kas būdamas jo vietoje nepyktų – tėčiui pasiekti teisingumo. Įtakingi žmonės – pedofilai ir jų galingi globėjai blokavo tyrimus.

Tačiau grupuotei pavojų kėlė „apšviesti“ istorijos dalyviai. Todėl jie buvo likviduoti tą veiksmą pridengiant mergaitės tėvo pykčiu. Ir patį tėtį buvo būtina pašalinti.

Likęs gyvas D.Kedys būtų buvęs pavojingas – jis galėjo įrodyti, kad juo tik prisidengta ir kad tikrieji žudynių vykdytojai ir organizatoriai galimai yra patys pedofilai bei jų „stogas“.

Ši versija logiška ir tolimesnių įvykių požiūriu. Jos rėmuose drąsiau galima paaiškinti ir A.Ūso izoliavimą nuo visuomenės, ir jo keistą žūtį, ir L.Stankūnaitės realią nelaisvę, ir, panaudojant valdžios institucijų galią, atliktą grubų, cinišką mergaitės paėmimą iš jai mielos aplinkos.

„Visa tai – akivaizdus VISŲ liudininkų fizinis šalinimas ar izoliavimas nuo visuomenės siekiant nuslėpti tikrąją, o ne išgalvotą ir dirbtinai sukonstruotą tiesą“, – sušuktų Šerlokas Holmsas. Jis imtųsi tirti ir kitų – gal aštuonių ar daugiau su byla susijusių žmonių žūtį.

Galėtume pasufleruoti garsiajam detektyvui – teisinio ir politinio susidorojimo su N.Venckiene istorija irgi sklandžiai pritinka šiai logikai. Versijai, kad pedofilija buvo ir kad galingos į ją įsipainiojusios jėgos siekia  sunaikinti N.Venckienę – kovos su galingąja pedofilija simbolį ir lyderę. Drįstu tikėtis, kad Šerlokas Holmsas sutiktų su tokiu versijos papildymu.

Negavęs rišlaus atsakymo į svarbiausius Garliavos istorijos klausimus, garsusis detektyvas pradėtų formuoti savąją versiją – šiame bylų  labirinte Lietuvos teisėsauga neieško tiesos, nelinkusi pripažinti faktų.

O ir su logika yra visiška bėda, nes įrodinėjant vadovaujamasi ne nuoseklumo, neprieštaringumo reikalavimais, o siekiu įrodyti iš anksto užsibrėžtą rezultatą – kažką išgelbėti, ištraukti, o kažką nuteisti. Net jei nusikaltėliai ir aukos sukeičiami vietomis.

Deja, mes lietuviško Šerloko Holmso neturime. Todėl ir esame pasiklydę tiesos bijančios teisėsaugos skleidžiamuose teisiniuose ūkuose. Tačiau anksčiau ar vėliau pūstels teisingumo vėjai ir jie išsklaidys šį ūką.

Pabaigai – deduktyvaus mąstymo pratimas ponui B. Bradauskui. Jis yra keliasdešimt milijonų valdąs milijonierius. Tai faktas. Daug kas mano, kad bent pirmasis milijonas beveik visada yra nešvarus. Vadinasi, logiškai mąstant, lyg ir galima kalbėti apie abejotiną B. Bradausko milijonų kilmę.

Ar jūs sutinkate su šia schema, pone Seimo nary? Beje, ši schema mažiau žeidžianti nei kaltinimas žmogžudysčių organizavimu, kuriuo švaistosi šis socialdemokratas.

Spausdinti