Šių metų pradžioje žurnalistas Polas Salopekas leidosi į neįtikėtiną kelionę – pėsčiomis per septynerius metus nukeliauti nuo Afrikos iki Ugnies žemės Pietų Amerikoje. Sekdamas žmonių protėvių pėdomis, vyras planuoja įveikti 33 tūkst. kilometrų.
Metams baigiantis žurnalistas įveikia pirmąjį kelionės etapą, kuris baigiasi Amane (Jordanijoje), o savo pirmaisiais išgyvenimais, atradimais ir patirtimis dalinasi su gruodžio mėnesio numerio „National Geographic Lietuva“ skaitytojais.„Eidami griūvame priekin. Kiekvienas žingsnis – tai sulaikytas kritimas, išvengtas griuvimas, sustabdyta nesėkmė. Todėl vaikščiodami nuolat atliekame pasitikėjimo veiksmą. Kasdien. Tai – dviejų judesių stebuklas, jambinis sverdėjimas, kai vieną akimirką tvirtai laikomės, o kitą – pasileidžiame. Artimiausius septynerius metus ketinu šitaip griuvinėti po visą pasaulį“, – rašo P. Salopekas.
Pasak žurnalisto, šioje kelionėje jis ieško idėjos, pasakojimo, chimeros, o galbūt ir kažko, kas apskritai neegzistuoja. Kitaip tariant, vaikosi vaiduoklių. P. Salopekas pradėjo kelionę žmonijos lopšyje, Afrikos rytuose esančiame Didžiajame Riftų slėnyje, ir eina keliais, kuriais žingsniavo protėviai prieš mažiausiai 60 tūkst. metų ir atrado Žemę.
„Jei paklaustumėte, atsakyčiau, kad šio projekto, kurį vadinu „Žygiu iš Rojaus“, ėmiausi dėl daugelio priežasčių: norėdamas iš naujo atrasti mūsų planetos kontūrus judėdamas žmogaus žingsnio (5 km/val.) greičiu, pristabdyti gyvenimo tempą, pamąstyti, rašyti. Einu, kaip ir visi, norėdamas pamatyti, kas laukia toliau. Einu, norėdamas atsiminti“, – aiškina žurnalistas.
P. Salopekas žingsniuoja šiaurėn iš Afrikos į Viduriniuosius Rytus. Iš ten maršrutas nuves rytų kryptimi per Azijos ir Kinijos žvyro lygumas, o tada vėl šiaurėn į Sibirą. Iš Rusijos keliauninkas laivu persikels į Aliaską ir žingsniuos vakarine Naujojo Pasaulio pakrante į pietus iki Ugnies Žemės, kur ir užsibaigė didžioji geografinių atradimų kelionė.
Per pirmąsias 43 kelionės dienas su vadovais ir dviem kupranugariais nuėjus vos 640 kilometrų iki Džibučio pakrantės, žurnalistui teko patirti ne vieną išgyvenimą ir ne kartą atsidurti ekstremalioje situacijoje. Dar kelionės pradžioje jis nesulaukė nei prieš kelis mėnesius užsakytų nešulinių gyvulių, nei varovų. Jie vėlavo savaitę.
„Nukeliavus 20 km, Mohamedas Elma jau prašo grįžti. Jis užmiršo pasiimti savo naujuosius amerikietiškus kelioninius batus. Ir žibintuvėlį. Taip pat skrybėlę ir mobiliųjų telefoną. Todėl pirmojoje mūsų stovyklavietėje mano vadovas įsiprašo į pakeleivingą automobilį ir išdumia pasiimti šių gyvybiškai svarbių daiktų. Tada pasiveja mane visą kelią bėgdamas ristele.
Keliaudamas istoriniais karavanų keliais P. Salopekas įveikė Etiopijos šiaurės rytuose esančią Afarų įdubą – sukepusią dykvietę, kurioje oro temperatūra neretai pasiekia 49pC, o druskos telkiniai tokie ryškūs, kad degina akis. Nieko keisto, jog vanduo čia yra aukso vertės.
„Ištroškus, pasaulis ima keistis: jis susitraukia, sumažėja erdvės pojūtis, o horizontas priartėja. Dykuma ima veržti lyg kilpa. Taip troškulio kamuojamos smegenys bando sumažinti Didžiojo Riftų slėnio atstumus: jos siurbia pro akis kilometrus ir didina vaizdą, ieškodamos bent menkiausių vandens ženklų. […] Mūsų vandens buteliai ištuštėjo. Galvas lyg grąžtu gręžia Saulės spinduliai. Afarų patarlė skelbia, kad pasiklydus arba ištroškus geriausia žingsniuoti Saulėje, nes galiausiai kas nors tave pamatys. Pasidavus pagundai pasislėpti šešėlyje arba prigulti po vienu iš 10 000 spygliuotų krūmų, reikštų garantuotą mirtį: čia niekas jūsų neras. Todėl akinančią popietę tęsiame savo žygį, kol tolumoje išgirstame ožkų mekenimą. Imame šypsotis. Pamažu atsipalaiduojame. Kur yra ožkų, bus ir žmonių“, – savo išgyvenimus pasakoja P. Salopekas.
Visą žurnalisto P. Salopeko kelionės pradžios pasakojimą galima rasti gruodžio mėnesio žurnalo „National Geographic Lietuva“ numeryje. Žurnalisto kelionę taip pat galima stebėti jo elektroniniame dienoraštyje.
