Kitąkart buvo viens labai bagots pons ir laike pas savi daktarą. Pons ir daktars sutikdava labai gerai, kad jie daugiausi draugi būdava, šnekėdava ir gazetas ir knygas skaitydava. O jų knygos ir gazetos buva ne bile kokios – vis aukšta moksla ir iš svetimų žemių. Teip besiskaitydami jie vieną kartą parskaite gazetosi asunti Paryžiuj labai garsi daktarų knyga. Taigi jie susirašė su knygoriu Paryžiuj ir nusipirka sau tą knygą.
Kaip tik jie sulaukė knygos iš Paryžios*, tuojos ėmėsi ją skaityti ir rada, kad jei žmogus unt tuščios širdies kasdien po vieną vištos kiaušinį, gerai iškeptą unt žarijų, valgys be duonos ir be druskos, tai par mėnesį ja širdis sukietės kai akmuo ir jis numirs. – Tai navatnas daiktas! Ar tai gali būti? – kalbėja tarpu savę pons su daktaru. – Kad atsirastų toksai žmogelis, – kalbėja toliaus pons, – su katruom mes galėtumėm tą padaryti, aš duočiu jam šimtą rublių. Pons kalbėja teip ne ant niekų, bet tuojos pradėja jie abudu su daktaru klausinėti, ar neatsirastų toksai žmogelis, kuris už šimtą rublių apsijimtų kasdien unt tuščios širdies valgyti keptus kiaušinius be duonos ir be druskos, o po mėnesium reiksint jam mirti.
Netoli nu dvara, kur pons gyvena, buva sodžius, o tami sodžiuj atsirada sens įnamelis, katras turėja jo* užaugusį sūnų. Tas įnamelis pasimislija sau asas sens ir reiksią jam neužilga mirti. Tai kas, kad jis kokiais metais graičiau numirsiąs, užtat paliksiąs sūnui šimtą rublių. Teip ir apsijeme senelis už šimtą rublių par mėnesį kasdien pas poną valgyti unt tuščios širdies po vieną keptą kiaušinį be duonos ir be druskos.
Seniuks sau valge ir vis buva sveiks, tiktai kaip mėnesis pasibaige, jis ir numire. Daktaras surevidavoja numirelį ir rada tikrai sukietėjusią širdį, tartum buvęs akmuo. Seniuka sūnus, gavęs šimtą rublių, praše, kad jam atiduotų sukietėjusią tėva širdį. Pons, pasišnekėjęs su daktaru, atidave.
Sūnus, pasijėmęs sukietėjusią tėva širdį, parsineše ją namolios, pavarte runkosi, pažiūrėja iš visų pusių ir ėme mislyti, kaip dabar ją velios atminkštinti. Jis mirke ją vandenyj, rūgštyj, sūrimi ir kituosi skystimuosi, bet vis nieks nemačija.
Taigi nuejęs į daržą išrove ropę, nulupe jos žievę ir suskute su peiliu. Suskustos ropes smulkmenas spausdamas tarp pirštų, varvina sultis unt sukietėjusios širdies. Nu tų sulčių pradėja širdis atsilaisti, o pasku ir suvisum palika minkšta.
Dabar jis, apė tą nieka nesakydams, ein pri pona su daktaru ir prašasi, kad jam duotų valgyti kiaušinius už šimtą rublių, kaip ja tėva nabašnykui. Pons nenorėja ta padaryti, dabar tikrai žinodams, kad jaunam vaikesui reiks po mėnesium mirti. Bet vaikesas labai praše, ir pons prisilaide. Unt rytojos vaikesas pradėja valgyti pas poną unt tuščios širdies keptus kiaušinius be duonos ir be druskos, kaip ir ja tėva nabašnyks buva daręs.
Tiktais, suvalgęs kiaušinį, šokdava į daržą, išsiraudava ropę ir, nulupęs žievę dunčiais ir nagais, suvalgydava. Teip jis dare kasdien par visą mėnesį. Atejus paskutinei mėnesia dienai, pons su daktaru tikiasi, vaikesas numirsiąs, bet jis palika suvisum sveiks ir gyvs, kaip ir buvęs. Tada pons su daktaru nusistebėję klause jį, kaip jis padare, kad išlika gyvs. Taigi vaikesas pasakoja, kokiu būdu jam pasiseke sukietėjusi tėva nabašnyka širdis atminkštinti. Dabar pons atidave vaikesui suderėtą untrą šimtą rublių, o daktars žinoja, kaip atgaivinti sukietėjusią nu keptų kiaušinių širdį.
***
Jokie blogio vaistai nesukietins mūsų širdžių, jei laikysimės savo protėvių žemės ir jos išaugintų vaisių.
