T. Dirgėla. Juodai baltas tekstas apie trispalvės gynėjus

 „Kaip sunku sakyt, kai vakar apvilkai jam uniformą… Sakyt, kad nepažįsti. Sunkesnio dalyko per gyvenimą nė neturėjau. Taip sunku buvo ištart, kad nepažįstu. O jis prie rusų guli“

Vanda Ona Herolcienė

Šiandien aš vienas. Vieversys su Geniu nunešė spaudą. Bunkeryje radijas groja kažkokią prancūzišką šansonetę. Buvau išlipęs į lauką. Aplinkui gili tyla. Vėl prasidės mėnesienos. Šiandien mėnulis jau pjautuvo dydžio. Ar gali kas įsivaizduoti, kad viduryje šitų laukų yra bunkeris, kuriame radijas groja prancūzišką dainušką?…

Dzūkas

Kaip nesmi poetas, lyginimo lenta, cirko akrobatas, santechnikos ar savo burnos higienos priežiūros specialistas, lygiai taip nesmi ir kino kritikas. Bet vargu bau, ar reikia būti dideliu įvairių kino meno subtilybių žinovu ar ypatingų akių savininku, kuris komediją nuo trilerio (o pastarąjį – nuo treilerio) atskiria be kitų pagalbos, kad galėtum bent šiek tiek papasakoti ar pristatyti filmą apie partizanus. Bet, štai – nepakanka būti ir eiliniu žiūrovu. Reikia būti lietuviu. Kalbu apie naujausią Vytauto V. Landsbergio juostą „Trispalvis“.

Sutapimas, nes prieš gerą savaitę iki režisieriaus pasiūlymo peržiūrėti naujausią jo kino darbą, uošvių sodyboje šalia Kavarsko, apie kurį kalbama ir filme, skaitinėjau Dzūko dienoraštį, kuris juostoje taipogi girdimas.

V. V. Landsbergio pristatinėti nereikia. Bet kadangi noriu, kad mano tekstas užimtų kuo daugiau vietos, priminsiu – poetas, vaikų rašytojas, dainuojamosios poezijos atlikėjas, kino ir teatro režisierius… Sustokime prie V. V. L. kaip prie kino režisieriaus. Tarp daugiau nei trisdešimties vaidybinių bei dokumentinių kino juostų, kurių didžioji dalis sukurta sukelti tūlo lietuvio pasididžiavimą savo šalimi (kas tikrai pavykta), esti ir su partizanais susijusių temų – „Baladė apie Daumantą“ (1995), „Kai aš buvau partizanas“ (2008) bei „Partizano žmona“ (2011). Dar vertėtų paminėti ir 2006 m. nacionaliniame teatre įvykusią „Bunkerio“, dokumentinės dramos apie Kostą Kubilinską, premjerą. Ties čia šiojo menininko santykis su partizanais nesibaigia – kur dar vaikų stovyklos, supažindinančios su miškiniais, ar knyga jauniesiems „Varlė bunkeryje“…

Ievos Narkutės perdainuotomis partizaniškomis dainomis papuoštas „Trispalvis“ – tai veik pusantros valandos trunkantis gyvas dvylikos su partizaniniu judėjimu susijusių asmenų pasakojimas, kurį pratęsia sakalas (jis esti žuvusio partizano vėlė, įgarsinta Aido Giniočio), vietomis  įterpdamas ir eilučių iš partizano Dzūko dienoraščio, bei iliustruoti iš paukščio skrydžio matomi  įvykiai. Vieni jų vaizduoja išėjimą partizanauti ar rusų padegtą trobą, kiti – kovą su raudonarmiečiais ar šiek tiek žaliūkų laisvalaikio.

„Trispalvis“ gana taikliai suskirstytas į paveikslus, tarytum papasakojančius vieno partizano, o tuo pačiu – ir visų, už Lietuvos laisvę kovojusių miškuose, gyvenimą. Pastarasis prasideda nuo „Vaikystės“, kai būsimam partizanui miško broliai atrodydavo nekasdieniškai, į juos žvelgdavo su didžiule pagarba, o bažnyčioje kunigas ragindavo stoti partizanauti. Vėliau laukia „Išėjimas į partizanus“ dėl sulaikyto tėvo ar kitų priežasčių, dėl kurių buvo baisu, kad partizaninis judėjimas nutrūks pačiam jame ir nespėjus sudalyvauti. Jonas Kadžionis – Bėda (jis, beje, neseniai Kavarsko apylinkėse atstatė bunkerį, kuriame J. Kadžionio partizanavimo metais Bėdos žmona pagimdė sūnų) prisimena visai linksmoką jo slapyvardžio istoriją: „Vėliau jau liepė pasirinkt slapyvardį. Sakau: „Bėda“. Jie siūlė Jaunutį, dar kitokius. Tada klausia nustebę: „O kodėl Bėda?“ Sakau: „Aš sergu niežais, kaip aš ne bėda? Užkrėsiu jus, tai kaip mes čia miške paskui gydysimės?“ Jie pradėjo juoktis, ir nuo to karto manęs niekas nei vardu, nei pavarde nebevadino. Kai slapyvardis negražus, greitai prigyja.“

Kita iš dvylikos pasakotojų, kuri, deja, filmo premjeros nebesulaukė (mano žmonelės pastebėjimu, „Trispalvio“ autoriui ranką reikia spausti jau vien dėl didžiulio bei svarbaus darbo įamžinant dar gyvus partizaninio judėjimo liudininkus ), Vanda Ona Herolcienė drauge su vyru miškinius aprūpindavo uniformomis. Kol vienas siūdavo, kitas lūkuriuodavo sargyboje, ar nesimato rusų. Uniformas pasimatuoti miškuosna nešdavo V. O. Herolcienės vyras.

„Partizaniškas gyvenimas“ pasakoja apie partizanų kasdienybę – kaip du kartus būdavo įspėjami stribai (o trečiąsyk – sunaikinami, bet jokiu būdu ne artimųjų akivaizdoje), kaip apsilankę partizanai mandagiai paprašydavo maisto ar drabužių ir prižadėdavo atsilyginti, vos tik šalis taps laisva. „Žmonių gerų sočiai buvo“, sako vienas pašnekovų, ir toliau prasideda „Meilė“, nes juk  Lietuvą gynę partizanai teturėjo vos virš dvidešimties, o šis amžius bene pats romantiškiausias (kalbu ir iš patirties, kai esmi panašaus amžiaus, o romantiką įžvelgiu net skusdamas bulves drauge su pačiūte).

Kas be ko, vienas svarbiausių partizanų užsiėmimų – mūšiai, šitaip vadinasi ir kita „Trispalvio“ dalis. Kai, atrodo, nebėra kur trauktis, pasigirsta pasiūlymas: „Bėda, tu nešauk – išsišaudysim, neturėsim kuo nusišaut.“ Pasitraukti gyviems, o jei pasilikti, tai tik mirusiems. Toliau atsiranda „Išdavystės“. Kaip filme sako vienas pašnekovų Antanas Kasperavičius – Ąžuolas, „Jeigu šitas karas prasilaikė 10 metų, tai jis būtų prasilaikęs dar ilgiau, 20 ar 30 metų, jeigu nebūtų savi pradėję išdavinėti.“ Įdomu, kad net ir šunys, kitaip nei kai kurie žmonės, stengėsi prisidėti prie laisvės kovų  – kai kieman užsukdavo partizanai, jie tylėdavo, o vos tik pasirodžius stribams – „skamba visas vienkiemis“.

Nepaprastai graži partizano Bėdos ir jo žmonos Malvinos istorija, papasakota vienoje „Trispalvio“ dalių, pavadintoje „Naujagimiu“ – partizanas Malviną ragino palikti mišką, o ši atsakiusi: „Jonuk, apie tai net nekalbėk, aš noriu būti kartu su tavim. Ir prie duobės kartu.“ Po kurio laiko Malvina pradėjo lauktis, bet tiek ji, tiek ir Bėda manė, kad prasta savijauta atsirado dėl ilgoko alkio ir troškulio. Tačiau viskas baigėsi laimingai ir partizaniškoje slėptuvėje gimė berniukas, nors per jo veidą, kaip ir būdavo įprasta bunkeriuose, tą pačią akimirką nuropojo utėlė. Vėliau pora kūdikį patikėjo geriems žmonėms, o grįžę iš tremties jįjį susigrąžino.

„Tardymai“ toliau pasakoja apie partizano kelią. Akistata su bet ką už informaciją apie miško brolius galinčiais padaryti tardymo kamerų šeimininkais buvo bene sunkiausias partizano išbandymas, tokioje situacijoje „Apsimesk geriau kvailiu, ir tegu jie patiki – o čia tas svarbiausias“. Tardomi arba, kalbant tiesiai šviesiai, kankinami miškiniai labiau už skausmą bijojo išduoti kitus miško brolius ar jųjų talkininkus, kreipdavosi į Dievą prašydami kantrybės iškęsti tardymą ir likti ištikimu Lietuvai taip ir neatskleidus bandomos išpešti informacijos. Tačiau būta ir kitokių atvejų, kad ir V. O. Herolcienės pasakojimas apie savo karšto būdo vyrą, kuris už gerklės nutvėrė tardytoją Kuznecovą: „Mane nekaltą daužei,- sako, – dabar mirsim abudu. Per langą nuo trečio aukšto… Tas išsižiojo, pradėjo šaukt: – Paleisk, nieko nebedarysiu. Ne,– sako,– nepaleisiu, tu mane daužei, pridaužei jau ligi mirties. Tai tada paleido. Ir tikrai daugiau nemušė, tą naktį paleido.“

Partizanai esti vienas mūsų pasididžiavimų, bet kai pagarbą jiems šiandien pakeičia visiškai priešingos vertybės, kai partizanavimas neretai laikomas tiesiog niekuo neišsiskiriančiu mūsų istorijos įvykiu, kai apie kiną visiškai nenutuokiantis asmuo rimtu veidu rašo nei šį, nei tą – „Trispalvis“ esti vienas tų filmų, kurį pažiūrėjęs žiūrovas nuoširdžiai sušuktų: „Pasijutau lietuviu esąs!“ Ir atrastų šią frazę iš naujo, nelaikydamas josios nemadinga ar dar šiokia ir anokia. Štai tada kažkas mūsuose imtų keistis. Ir čia esantys, ir emigracijon išvykę tautiečiai grįžtų bei imtų drauge su kitais partizanauti – vietoje šnekų, kad kažkas Lietuvoje šiandien ne taip, imtųsi darbų.

Sutrumpintas šiojo rašinio variantas yra išspausdintas naujausiame
„Literatūra ir menas“ numeryje.