V. Balys. Vilkų apsauga – žingsnis pirmyn, žingsnis atgal?

Gerbiamas ministre (Valentinai Mazuroni, Alkas.lt inf.), kreipiuosi į Jus norėdamas išsakyti savo nuostabą dėl kelių paskutinių Aplinkos ministerijos sprendimų, susijusių su vilkais.

2013-aisiais metais, atrodytų, įvyko persilaužimas. Pagaliau numatytos kompensacijos už vilkų daromą žalą ūkininkams bei parama apsaugos priemonėms įsigyti. Į vilkų apskaitos organizavimą ir jos tobulinimą realiai įtraukti nevyriausybinės organizacijos atstovai. Šiais metais apskaitos duomenų analizė ir apibendrinimas vyko nebe už uždarų durų, o atvirai ir skaidriai. Tai buvo pirmi metai, kai nevyriausybinė organizacija stebėjo apskaitą nuo pradžios iki pabaigos ir galėjo paliudyti, kad rezultatai gauti po kruopščios ir korektiškos mokslinės analizės. Esu tikras, kad už tai reikia dėkoti Jums ir naujai Jūsų komandai aplinkos ministerijoje.

Todėl mane nustebino sprendimas nurodyti Valstybinei miškų tarnybai atlikti vilkų perskaičiavimą. Nustebino ne perskaičiavimo idėja, bet šio sprendimo priežastis, perskaičiavimo būdas ir tikslas.

Jei būtų naujų mokslinių duomenų, metodinių pasiūlymų arba rasta rimtų skaičiavimo spragų, tai pats raginčiau pakartoti analizę. Deja, neturiu informacijos, kad kas nors tokio būtų nutikę. Tačiau negalėjau nepastebėti pusę metų trukusio spaudimo „pataisyti neteisingus rezultatus“. Ar tai reiškia, kad perskaičiavimo priežastis yra visai ne mokslinė, bet politinė?

Pats perskaičiavimas, teigiama, skirtas išsklaidyti visas abejones, tačiau faktiškai jis yra slaptas. Iki pat šios dienos pagrindinės vilkų temoje dirbančios NVO atstovai, kurie stebėjo pirmąjį skaičiavimą, nėra gavę jokios informacijos apie naująjį skaičiavimą. Nežino nei kur, nei kaip ar kada jis įvyks. Kaip gali toks pakartotinės analizės būdas padidinti skaidrumą?

Nuo 2006-ųjų metų atliekama apskaita yra sukonstruota taip, kad iš surinktų duomenų galimas tik vienas patikimas mokslinis rezultatas – minimalus vilkų skaičius. Iš anketų analizės neįmanoma išpešti nei realaus, nei tuo labiau maksimalaus skaičiaus. Mokslinis tyrimas ir jo rezultatai nepaklūsta norams, net jei šie skamba iš politikų ar įtakingų medžiotojų lūpų. Tad kokia prasmė spausti valstybinę instituciją ir reikalauti iš jos to, ko moksliškai neįmanoma pateikti?

Aš suprantu, kad laukiamas perskaičiavimo rezultatas yra didesnis vilkų skaičius, taigi, ir didesnis sumedžiojimo limitas. Priežastis ar, tiksliau, pretekstas – vilkų daroma žala ūkininkams, apie kurią nuolat kalbama ir rašoma spaudoje. Tačiau į oficialų Gamtos apsaugos asociacijos „Baltijos vilkas“ prašymą pateikti turimus žalos duomenis aplinkos ministerija šių metų spalio 16 d. atsakė, kad turi tik dalinius 2010 ir 2011 duomenis iš savivaldybių. Ar korektiška argumentuoti sprendimus vilkų žala, neturint aktualių duomenų apie jos mastą bei kaitą?

Prieš vilkų medžioklės sezoną Gamtos apsaugos asociacija „Baltijos vilkas“ pati paprašė duomenų iš VĮ Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro administruojamo Ūkinių gyvūnų registro. Kadangi šiais metais yra pažadėtos kompensacijos ir dėl to išaugo ūkininkų motyvacija registruoti žalą, duomenys turėtų būti gana patikimi ir tikslūs. Nevyriausybininkų paruošti žemėlapiai ir statistinė informacija buvo perduoti ministerijai. Tačiau atkreipiu Jūsų dėmesį, kad vilkų medžioklės limitas buvo paskirstytas neatsižvelgiant į šią informaciją – leista medžioti ir tose apskrityse, kur vilkai reikšmingos žalos nedaro. Ar tai tikrai nuoseklus ir sąžiningas ūkininkų interesų gynimas?

Gerbiamas ministre, tikiuosi, Jūs sutinkate, kad aplinkosaugos problemos turėtų būti sprendžiamos prie diskusijų stalo ieškant ilgalaikių veiksmingų sprendimų, o ne pagal poreikį koreguojant vienus arba visiškai ignoruojant kitus turimus duomenis. Kaip Jūs manote, ar sprendimai dėl perskaičiavimo bei limito paskirstymo tikrai atitinka šią dvasią?

Gerbiamas ministre, ar toli nueisime žengdami žingsnį pirmyn, žingsnį atgal?