Ką žinome apie „nesveiko pastato sindromą“?

Šiuolaikinėje visuomenėje dauguma žmonių 80–90 proc. paros laiko praleidžia uždarose patalpose – namuose, darbo vietose, ugdymo įstaigose, prekybos centruose ir pan. Tačiau ši dirbtinė aplinka nėra geriausia vieta žmogaus buvimui ir veiklai, ypač žinant, kad patalpų oras gali būti net 6–8 kartus labiau užterštas nei lauko. Mokslinių tyrimų rezultatai parodė, kad 25 proc. medžiagų, rastų patalpų ore, yra kenksmingos sveikatai, todėl patalpų oro kokybė yra svarbesnė žmogaus sveikatai ir gerovei nei lauko.

Praėjusio dešimtmečio pradžioje pradėtas vartoti terminas „nesveiko pastato sindromas“. Ši sąvoka apibrėžia medicininę – ekologinę problemą, siejamą su įvairios paskirties patalpų neigiamu poveikiu žmogaus sveikatai, kuomet pastatuose esantys žmonės pastebi stiprius sveikatos pakitimus, susijusius su buvimu tose patalpose, tačiau jokios konkrečios ligos nenustatomos. Ilgą laiką buvo manyta, kad „nesveiko pastato sindromui“ būdingi požymiai atsiranda tik biuruose, tačiau šiuo metu įrodyta, kad sindromas vystosi ir naujos statybos ar neseniai renovuotose gyvenamuosiuose namuose.

„Nesveiko pastato sindromui“ būdingi simptomai:
• sudirgintos, sausos ir ašarojančios akys;
• sudirgusi, sloguojanti arba užsikimšusi nosis;
• burnos arba gerklės skausmas;
• odos sausumas, pleiskanojimas, niežulys ar dirginimas, kartais bėrimas;
• galvos skausmas, svaigulys, mieguistumas, irzlumas, padidintas nuovargis ir prasta koncentracija.

Būtina paminėti, kad „nesveiko pastato sindromo“ simptomai išsivysto žmonėms pabuvus tam tikrose patalpose, o išėjus iš jų, simptomai palengvėja ar visiškai pranyksta.

„Nesveiko pastato sindromo“ atsiradimo įtakos veiksniai

Pasaulio Sveikatos Organizacijos duomenis, apie 30 proc. visų pastatų turi vidaus patalpų oro kokybės problemų. Nepaisant daugybės tyrimų, mažai „nesveiko pastato sindromo“ priežasčių yra įrodyta moksliškai. Skirtingi ekspertai pateikia skirtingas teorijas: vieni jų sako, kad pagrindinė sindromo priežastis yra cheminės medžiagos, kiti išskiria fizikinius faktorius, o tretieji teigia, kad „nesveiko pastato sindromą“ sukelia biologiniai teršalai.

Cheminės medžiagos. Cheminiai teršalai į patalpas gali patekti su išorės oru ir iš patalpų viduje esančių šaltinių, t.y., iš žmonių ir jų vykdomos veiklos, tabako dūmų, teršalus išskiriančių statybinių medžiagų, vidaus apdailai naudojamų medžiagų, grindų ir sienų apdailai naudojamų medžiagų, baldų, jų apmušalų, cheminių valymo priemonių, biuruose iš spausdinimo, kopijavimo aparatų. Kauno visuomenės sveikatos centro Kaišiadorių skyriaus vyriausioji specialistė Jurgita Vilčinskienė ragina gyventojus ypatingai atidžiai rinktis vidaus apdailos medžiagas. Atnaujindami ar statydami namus gyventojai paprastai vertina pasirenkamų medžiagų kainą, estetiką ir nelabai domisi jų ekologiškumu. Renkantis apdailos medžiagas, reikėtų bent jau pasidomėti, ar jos skirtos naudoti vidaus darbams, ar skirtos gyvenamosioms patalpoms. Taip pat gyventojai turėtų būti atidūs ir renkantis baldus ar kilimus. Šie taip pat gali skleisti kenksmingas medžiagas patalpos viduje. Tai susiję su dažuose esančiomis cheminėmis medžiagomis, medžio produktuose esančiomis rišančiomis medžiagomis (pvz. formaldehidas), lakiaisiais organiniais junginiais: gamyboje, apdorojimo, įrengimo ir audinio galutinio valymo metu naudojamos medžiagos gali turėti lakių organinių junginių ar kitų kenksmingų medžiagų. Baldų medžiagos jas gali absorbuoti ir vėliau tapti antriniais lakių organinių junginių skleidimo šaltiniais.

Fizikiniai faktoriai. Dauguma užsienio autorių pabrėžia, kad pagrindinė „nesveiko pastato sindromo“ priežastis yra netinkama oro kondicionavimo ir vėdinimo sistema. Daugelis šiuolaikinių pastatų projektuojami taip, kad būtų kiek įmanoma sumažintas oro patekimas iš išorės, nes sušildyti ar atvėsinti orą patekusį iš lauko yra brangu. Dėl šios priežasties dažniausiai tas pats oras cirkuliuoja patalpose uždaro rato principu, o nepakankama šviežio oro cirkuliacija pastate įtakoja padidėjusį patalpos oro drėgmės lygį ir sudaro sąlygas kauptis biologinei taršai. Tamsios juodos dėmės langų ir balkono durų angokraščiuose; įsimetęs pelėsis pakampėse palubėje ir prie grindų; jaučiami nemalonūs, rūgštūs kvapai; rasojantis langų stiklas; deformuotos vidaus durys (sunkiai užsidaro); trūkinėjantis baldų lakas; ilgai nedžiūstantys skalbiniai; vonios apdailos plytelių siūlėse matomos tamsios dėmės ir pan. –  tai signalas, kad patalpos vėdinamos nepakankamai. Su šiomis problemomis vis dažniau susiduria „neteisingai“ renovuotų pastatų šeimininkai. Renovacijos metu pastato sienos apšildomos, keičiama stogo danga, keičiami langai – namas lyg „įvelkamas“ į nekvėpuojantį gražų rūbą, o vėdinimo sistema paliekama ta pati –  dažniausiai neveikianti. Renovuojant pastatą būtinas vėdinimo sistemos įdiegimas. Nesant galimybės įrengti mechaninės vėdinimo sistemos, reikėtų atstatyti senąsias natūralaus vėdinimo sistemas, kurios kaip rodo praktika, dažnai yra užkimštos ar iš vis panaikintos. Be to, patys gyventojai turėtų nepamiršti atverti langus ir taip vėdinti patalpas kelis kartus per dieną, o virtuvę kartą per valandą.

ES šiuo metu net ir akcentuodama energetinį pastatų efektyvumą, pabrėžia, kad blogos patalpų aplinkos kaina darbdaviui, patalpos savininkui ir visuomenei bendrai yra daug didesnė nei energijos kaina tam pačiam pastatui. Taip pat nurodoma, kad gera patalpų kokybė gali pagerinti darbo ir mokymosi procesą bei sumažinti pravaikštas. Energijos taupymo deklaravimas nesprendžiant patalpų aplinkos oro kokybės klausimų neturi jokios prasmės.

 Kaip išvengti „nesveiko pastato sindromo“

Siekiant išvengti „nesveiko pastato sindromo“ būtina:
• užtikrinti tinkamą patalpų ventiliaciją, nuolatos ir tinkamai vėdinti patalpas. Rekomenduojama kiek galima mažiau naudotis kondicionieriais ir kuo dažniau – natūraliu vėdinimu;
• atidžiai rinktis statybines, būsto apdailos medžiagas;
• patalpų apdailai naudoti kuo daugiau natūralių medžiagų;
• perkant naujus baldus, kilimus, kilimines dangas pasidomėti apie gamybai naudotas medžiagas;
• patalpų priežiūrai naudojamus preparatus (cheminius valiklius, oro gaiviklius) naudoti tik pagal poreikį ir riboti jų naudojimo dažnumą;
• riboti buvimo laiką patalpoje, kurioje sumontuota daug elektronikos ir elektrinių įrenginių;
• dauginimo ir spausdinimo aparatus montuoti patalpoje, kurioje nėra pastovių darbo vietų.