Šimto metų amžiaus senjoras Lietuvoje vis dar yra retenybė. Klaipėdoje gyvenantis ir sekmadienį šimto metų jubiliejų atšventęs buvęs kelių inžinierius Edvardas Jackevičius tikina, kad raktas į ilgaamžiškumą yra sveikas gyvenimo būdas ir humoro jausmas.
Inžinieriaus kelias į uostamiestį buvo ilgas ir vingiuotas: jis gimė Rygoje, Pirmojo pasaulinio karo metais su tėvais kėlėsi į Rusiją, kurioje išgyveno visas revoliucijas, tarpukariu persikėlė į Kauną, čia baigė aukštesniąją technikos mokyklą, vėliau dirbo Mažeikiuose, tačiau uošviai buvo turtingi ūkininkai, tad vengdamas tremties buvo priverstas persikelti į Anykščius.
Į Klaipėdą senjoras persikėlė 1957 metais, kai pradėjo dirbti darbų vadovu ir darbų priežiūros vykdytoju tuometinėse uostamiesčio įmonėse. Išėjęs į pensiją dirbo dar 14 metų. Galutinai inžinieriaus karjerą baigė 1987 metais.
„Jis buvo tarsi pilkasis kelininkų kardinolas. Nors kelių sektoriuje dirbo daugiau nei trisdešimt metų, nebuvo šio sektoriaus žvaigždė, bet jo indėlis į Lietuvos kelių infrastruktūrą yra milžiniškas“, – teigia šimtamečio inžinieriaus bičiulis Antanas Klivečka.
Tiesa, švenčiant Žemaičių plento 65 metų jubiliejų garbus šalies inžinierius prisimintas ir jam įteiktas Lietuvos automobilių kelių direkcijos padėkos raštas už indėlį tarpukariu statant vieną svarbiausių tiek ano meto, tiek šiuolaikinių šalies kelių. Būtent tada E. Jackevičiui pasiūlyta prisijungti ir prie Lietuvos kelininkų veteranų klubo. Anksčiau prašytis į klubą esą nenorėjęs, mat nuogąstavęs, kad kiti nepagalvotų, jog tai garbė „per pažintis“ (E. Jackevičiaus brolis Henrikas Jackevičius yra Lietuvos kelininkų veteranų klubo prezidentas).
Visuomet aktyvų gyvenimo būdą propagavęs ir vietoje nenustygęs E. Jackevičius išmaišė didžiąją dalį tuometinės Tarybų Sąjungos. Vienas didžiausių ir įsimintiniausių inžinieriaus kelioninių avantiūrų – kelionė po Karpatus su brolio Henriko automobiliu. Bene pagrindinis inžinieriaus pomėgis – muzika. Bičiuliai mena istorijas, kaip tėvas nupirko Edvardui smuiką, o šis gabus jaunuolis pats ir itin greitai išmoko juo griežti. Vėliau, po antrojo pasaulinio karo, jau pats savo vaikams pirko pianiną, tačiau šiems nepanorus išmokti juo skambinti, prie klavišų sėdo pats. Ir, pamanykite, savarankiškai išmoko skambinti ir džiuginti svečius muzikos garsais.
Muzikai gabus inžinierius per gyvenimą dainavo ir ne viename chore. Kelininko ranka neužmiršo ir teptuko. A. Klivečka prisimena istoriją, kai pamatęs sūnaus tapomą paveikslą, ėmė jį kritikuoti. Sūnui neatsižvelgus į tėvo kritiką, ėmė portretus ir peizažus tapyti pats. Tuomet jam buvo 77 metai. Guvumą ir gerą savijautą padeda išlaikyti ne tik menai, bet ir sveika gyvensena.
„Rūkyti mečiau, kai buvau dešimties. Tada dar būdami vaikai susisukome suktines iš klevo lapų ir pabandėme parūkyti. Nepatiko ir daugiau neberūkiau“, – šmaikštauja senolis, ir alkoholį vartojantis retai bei saikingai.
Be to, iki šios dienos kiekvieną rytą šimto metų sulaukęs inžinierius savo buto balkone daro 15 minučių mankštą, kurią rekomenduoja ir kur kas jaunesniems bičiuliams.
