Etninės kultūros globos taryba (EKGT), siekdama etnografinių regionų savitumo išsaugojimo ir suaktualinimo Lietuvoje, pasiūlė Seimui 2015-uosius metus skelbti Lietuvos Etnografinių regionų metais.
EKGT ekspertų parengtame aiškinamajame rašte rašoma: „Etninės kultūros globos taryba (toliau – Taryba) siekdama, kad etnografinių regionų savitumo išsaugojimas ir puoselėjimas Lietuvoje būtų suvokiama kaip vertybė, nacionalinės tapatybės ir pilietiškumo išraiška, nutarė šią problemą pateikti aukščiausiu valstybiniu lygmeniu. Tarybos suburta ekspertų grupė priėjo prie išvados, kad viena iš svarbiausių priemonių siekiant sutelkti visuomenės dėmesį šiuo klausimu būtų tam tikrų metų paskelbimas Etnografinių regionų metais. Juos įgyvendinant būtų akcentuojami įvairūs regioninį savitumą atspindintys aspektai – tautinis kostiumas, kulinarinis paveldas, etnoarchitektūra, papročiai, tarmės ir patarmės, tautosaka, muzikinis folkloras, tautodailė ir kita liaudies kūryba, etnografinių regionų istorinė raida, dabartinė jų kultūros būklė, problemos ir plėtros galimybės. Visa tai apima valstybės saugotiną ne tik materialųjį, bet didesne dalimi nematerialųjį kultūros paveldą, todėl toks apsisprendimas taptų ryškiu poslinkiu Lietuvai įgyvendinant UNESCO Nematerialaus kultūros paveldo apsaugos konvenciją, kurią mūsų valstybė ratifikavo 2006 m.“
EKGT priminė, kad Lietuvos valstybė įsipareigojimą išsaugoti savo etnografinių regionų savitumą įtvirtino Etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatymu, kuriame etnografinio regiono sąvoka apibrėžiama kaip „istoriškai susiformavusi teritorijos dalis, kurioje išlaikyta savita tarmė, tradicijos ir papročiai, integruotas baltų genčių palikimas“.
Tuo pačiu EKGT atkreipė dėmesį į tai, kad pagrindiniuose regioninę politiką ir regioninę kultūros plėtrą reglamentuojančiuose Lietuvos teisės aktuose apie etnografinius regionus beveik neužsimenama – akcentuojamos vien apskritys, kurios buvo sudarytos neatsižvelgiant į etnografinius regionus, o iš regioninės kultūros politikos pastaruoju metu eliminuota tiek etninė kultūra, tiek kultūros paveldas ir mėgėjų menas.
„Regioninio istorinio kultūrinio savitumo išsaugojimas yra viena iš svarbiausių Europos Sąjungos regioninės politikos krypčių. Tai ypač pabrėžia ekonomiškai labiau išvystytos šalys, tokios kaip: Vokietija, Austrija, Jungtinė karalystė, Švedija, Suomija, Prancūzija, Belgija, Nyderlandai, Danija, Portugalija, Ispanija, Italija. Nuo šių šalių neatsilieka ir kitos ES šalys, išsaugojusios savo istorinius regionus: Vengrija, Airija, Lenkija, Čekija, Slovakija, Slovėnija, Bulgarija, Rumunija, Latvija. O mums broliška Latvija savo etnografinius regionus yra įtvirtinusi net šalies Konstitucijoje, – sako EKGT pirmininkė dr. Dalia Urbanavičienė.
Siūlymą atkreipti dėmesį į Lietuvos etnografinius regionus ir skelbti jiems skirtus metus EKGT Seimui buvo pateikusi dar šių metų kovo 18 d. Tuomet buvo siūlyta Etnografinių regionų metais paskelbti 2014-uosius metus. Tuomet buvo akcentuota, kad tai būtų nuosekli 2013-ųjų metų paskelbtų Tarmių metais tąsa. Tokiam siūlymui šių metų balandžio 23 d. Seimas pritarė po pateikimo, tačiau jo nepalaikė Vyriausybė motyvuodama tuo, kad 2014 metai jau paskelbti Kristijono Donelaičio metais bei Teatrų metais be to buvo priminta, kad 2014-ais vyks Dainų šventė, kurioje dalyvaus visų Lietuvos regionų mėgėjų meno kolektyvai.
Etninės kultūros globos taryba yra Seimui pavaldi institucija, kuriai pagal Etninės kultūros globos pagrindų įstatymą yra pavesta atlikti Seimo ir Vyriausybės eksperto ir patarėjo funkcijas etninės kultūros valstybinės globos ir politikos klausimais.
Gera iniciatyva, atkreipianti dėmesį į Lietuvos žemę kaip mūsų paveldėtą teritoriją. Tačiau visiems reikia pasirašyti referendumo lapuose, kad nesutinkame parduoti savo žemės užsieniečiams. Jei 2014 prasidės žemės išpardavimas, ar 2015 metais bus ką švęst?
Tas žemėlapis “Etninės kultūros globos tarybos užsakymu 2003 m. yra parengtas Lietuvos etnografinių regionų žemėlapis” tai Lietuvos kolchozas be sėlių, žemgalių, kuršių, Deltuvos ir kt. lyvis
Apskritai Lietuva į etnografinius regionus dirbtinai nedalintina ir jų žemėlapiai nebraižytini. Kur kokia vietos etnografiškumo veikla vyksta, entuziazmas jai randasi, tai ji ir turi būti remiama finansiškai, metodiškai ir pan. Etnografiškumo laisvė dirbtinėmis ribomis neturėtų būti varžoma.
Etnografinio paveldo būklė rodo tautos laisvės lygį. Kultūra be geografinio principo tampa prarastąja kultūra. Žemėlapyje pagrindinis trūkumas – neišskirta žiemgališkas Šiaurės Lietuvos (Šiaulių kraštas).