Kolorado piliečių iniciatyvinė grupė „Susivienijusi Rytų Bolderio apygarda“, apgynusi savo teritoriją nuo skalūnų kompanijų invazijos, skambina visais pavojaus varpais apie galimą toksinių chemikalų patekimą į vietos upes, upelius ir ūkininkų laukus dėl neregėtų liūčių, siaubiančių Kolorado miesto Boulderio (Boulder) apylinkes.
Grupė renka įrodymus ir talpina fotografijas į savo Feisbuko puslapį, kadangi vietinė valdžia, oficialioji spauda ir TV kanalai stengiasi šia tema kalbėti kiek galima mažiau. Kol kas valdžia patvirtino tik vieną vamzdyno pažeidimo atvejį, tačiau nenurodo net kurioje konkrečiai vietoje tai įvyko.
Todėl minėta grupė ėmėsi iniciatyvos perspėti žmones, kokie pavojai laukia jų ir jų vaikų. Grupės atstovas Klifas Vilmengas (Cliff Willmeng) teigia: „Mums didžiausią susirūpinimą kelia tai, kad visos gręžinių aikštelės pilnos pavojingų industrinių atliekų ir kad jos bet kada gali išsilieti į vandens telkinius ir žemės ūkio laukus. Didelė dalis šių chemikalų yra kancerogenai, neurotoksinai, naikinantys žmogaus endokrininę sistemą. Iki šiol neatlikti tyrimai, kurie leistų nustatyti, kokio pavojingumo užteršimas įvyko, ir gyventojai neperspėjami apie pavojų. Ir niekas negali garantuoti, kad net ir susidarius tokioms ekstremalioms aplinkybėms šią savaitę nebus išdavinėjami nauji gręžimo leidimai.“
„Denver post“, vienas iš nedaugelio vietinių laikraščių, parašiusių šia tema, teigia: „Naftos talpyklos ir kitos pramoninės atliekos potvynio srovės yra plukdomos žemyn šiaurės rytų kryptimi. Apygardos valdžia neatskleidžia vietovių, kuriose trūkę vamzdynai ir kur dar yra kokių nors pažeidimų.“
Dėl nevykdomos priežiūros ponas K.Vilmengas iš dalies kaltina ir valstijos įstatymų leidėjus. „Vien tik Veldo (Weld) apygardoje yra 20 000 naftos bei dujų gręžinių ir tik 17 priežiūros inspektorių visoje Kolorado valstijoje. Dar prieš potvynį mes žinojome, kad naftos ir dujų industrijai buvo palikta pačiai save prižiūrėti. Dabar upės, žemės ūkio laukai ir gyvenvietės pajus visas šitos betvarkės pasekmes.
Mūsų grupė taip pat bijo, jog skalūnų dujų pramonė visaip stengsis sumenkinti šitos nelaimės pasekmes sakydami, kad gręžinių darbą jie išjungę nuotoliniu būdu ir kad angliavandeniliai likę vamzdynuose. Tačiau kaip apsaugoti infrastruktūrą, panaudoto toksinio vandens saugyklas, nuodingų chemikalų saugyklas, radioaktyviąsias iškasenas iš gręžimo darbų? Juk visa tai saugoma paviršiuje, o potvynio vanduo jas jau pasiekė ir išplukdė visomis kryptimis.“
Dar vienas įrodymas, kad technologijos, paremtos aplinkos nuodijimu, yra nusikaltimas. Ševron -von!
Kai Nemunu iš Baltijos ateis cunamis, tai ir Lietuvoje taip bus.
Įdomi medžiaga.
Ar tie nuodingi skysčiai nėra kaip tai sunaikinami?
Čia yra foto klastotė.Visa ši gamta yra Joniškio raj. ir gerai matoma per tikro lietuvio miegamojo langą. Jo jo ir kolorado vabalų knibždėte knibžda tikro lietuvio darže.Taigi tuos akysčius gali drasiai pilti ant bulvenokų.
CHEVRON – RAUS!
Naikinsim jus ginklu jei Lietuvių Motiną Žemę paliesite!
Esant Lietuvos valstybėje tokiam teisingumui, tokia tesėsaugai, tokiems prezidentams premjerams, girtuokliams seimunams pasitikėti negalima. Chevronas, Garliavos įvykiai, Uspaskichas čia tik trejatą… detalių. Visą mūsų darbą dabar vainikuoja Žemės pardavimas užsieniečiams.
Po Pirmojo Pasaulinio Karo Lietuva kėlėsi išpelenų ir atsikėlė.Statėsi. Stalino kariai okupavę Lietuvą stebėjosi: „ Mažoji Amerika. Ko jums dar trūko“. Dabar po paskutinio tarybinio kareivio išvedimo Lietuvą griauti ėmėsi mūsų pirmosios vyriausybės. Gėdiminas Vagnorius vakarų buvo apdovanotas „Ateities politiko sertifikau“, Kazimirą Prunskienę rytai apdovanojo Kunigaikštienės titulų….
Pasiklausikite P. Širvio eilių: „Prie apleisto seno namo dunksto mėlina giria, Čia kadais žmonės gyveno, kilo dūmas vakare, Visko buvo, buvo viskas, To nebus jau niekados, Čia kas nakt ateina miškas, sukalbė sunkios maldos“.
Pasiklausikite per internetą Mačikuno sukurtos muzikos ir dvejų mūsų daininkų P.Širvio žodžiams už širdies griebenčiaimuzikai.
Ūkininko įdilija Balis Gaidžiūnas
Tada jau vėso karo pelenai
Nuo sosto buvo nuvesti-
Ir caras ir kaizeris
O mūsų sodyboje nebuvo likę
Nei gyvulių nei duonos
Tik tu viena buvai palikus
Bėroji mūsų kumelaite.
Į tave buvo sudėtos visos mūsų viltis,
Kad palengva pakilsim
Išarsim juoda žeme
Pasėsim skolinta ar pirktą grūdą
Taisysim stogus audrų draskytus.
Ateis nauji ir geresni laikai
Taip išsvajotoje savoj valstybėje.
Ir lipome laiko laiptais,
Dėkojome dangui už kasdienine naštą
Dėkojome ir tau, bėrai ardėnei,
Kuri ir dirbama už keturius,
Pavasariais vedei mums nauja prieauglį.
Kai į aruodus pylėsi naujas kviečio grūdas,
Mūsų, tėvas kur bebūdamas vis mokė,
– Vaikai, tą bėrąją mylėkite, kaip giminę
– Ja niekur nevalia iš šių laukų išvesti,
– Ji savo raumenim ir vislumu
– Padėjo pakilti naujam gyvenimui.
– Ir mes vaikai jai nešėm dobilą pražydusį
– Ir duonos riekę, kada jau patys buvom sotus.
–
– Kai sugrįždavau namo iš tolimos mokyklos
– Visad nueidavau paglostyti savo bėrąją
– Šukuoti jos gelsvą tanku karti
– Nušluostyti ašarą per skruostą riedančią
– Paguosti senatvėje apgint nuo musės įkyrios,
– Pavest laukų keliu, parodyt,
– Kokie mes dabar turtingi,
– Kokie laukai linguoja javo vapom,
– Koks avižų plaukimas saulės spinduliuose
– Bet ji tik truputi paėjusi, sustodavo
– Ir grįždavo į pavėsinga savo gardą
– Palenkdavo man galvą, kad paglostyčiau,.
– Vandens ir avižinių miltų, kad paduočiau.
–
– Kai kita vasara grįžau namų pasiilgęs.
– Bėrosios neradau tėvų sodyboje.
– Nuvedė brolis į žydintį kalnelį
– Parodė akmenį ir sakė,
– Kad ankstį rytą užmigai namų tarpuvartėje
– Žiūrėdama į išaugintą didelę arklių kaimenę,
– Plačiai garėjančią po vienkiemius ir kaimus,
– kuri padėjo ir seserims dalis mokėti,
– Ir mums, tave palikusiems, išeiti mokslus.
Ir man taip buvo nutikę po antrojo pasaulinio karo. Man nebuvo 14 m. kai mirė Tėvas… Jis labai gailėjo mūsų kaimyno, Steigiamojo Seimo nario Viktoro Beržinsko NKVD ir stribų nužudyto.Ramindamasis pas „bobute“ užgėrė. vasario mėn. pakelėje po topoliu pailsėjo. Apšalo… Mirė. Valdžia nieko nepadėjo. Teliko arklis. Dirbau visus ūkio darbus sėjau,akėjau pioviau, privoles valdžiai atlikinėjau, mišką vagiau, malkutes Kaune pardavinėjau. Į septinmetę mokyklą po Kalėdų Naujųjų metų ėjau. Labai gailėjau aš to Beržinsko. Prisimenu Jo žodžius sakytus malūne, kalvėje kai jį paklausdavo kaimyna.i Po kuo geriau būti, po vokiečiu ar rūsų. Atsakydavo tvritai: „Nereikia mums būti nei po rūsų, nei po vokiečių – patys mokėsime tvarkytis. Lietuvai atgimstant Jo buvusioje žemėje Jo atminimui pastačiau Koplistulpį. Ir dabar būtume sugebėję tvarkytis.