Rugpjūčio 24 d. Kauno sporto halėje įvyko visuotinis Lietuvos Žemės gynėjų suvažiavimas telkiantis visų Lietuvoje ir užsienyje gyvenančių Lietuvos piliečių jėgas visuotiniam referendumui dėl žemės nepardavimo užsieniečiams surengti. Skelbiame šiame suvažiavime pasakytą Tautininkų sąjungos vicepirmininko Juliaus Pankos kalbą.
Mieli tautiečiai, čia susirinkote tie, kurie apgins mūsų Tautą nuo išsivaikščiojimo ir benamystės,
Mes, čia susirinkę ir namie likę mūsų artimieji, kaimynai ir kolegos, kurie apsisprendė surinkti 300 000 parašų po šiuo Konstitucijos keitimo įstatymu yra paskutinė mūsų Tautos viltis.
Prieš ketvirtį amžiaus mūsų Tauta pakilo ir nusikratė priespaudos, trukusios daugiau nei 50 metų pančius. Lygiai prieš 25 metus ir vieną dieną didelė dalis mūsų buvo Vilniaus Vingio parke, ten buvau ir aš tuomet dar tik devynerių metų berniukas, jaučiau milžinišką jėgą šimtatūkstantinėje minioje, tikėjau, kad mes galime viską, nes mes Tauta, mes Jėga, mes Nenugalimi…
Deja, paskui prasidėjo racionalus, buitinis gyvenimas, kas pasinėrė į verslą, kas į prichvatizaciją, o kas žiūrėjo kaip galą su galu sudurti, kad netektų šeimai badauti. Ir Tauta iš vieningo, plieninio kumščio tapo silpnas iš mažų dalelių sulipdytas darinys, drebantis, tirtantis, o paskutinį dešimtmetį ir tirpstantis. Tačiau taip buvo ne visada, ne visada tai ir tęsis.
Susirinkome laikinojoje sostinėje – Kaune, legendinėje Kauno sporto halėje, kuri buvo pastatyta prieš II pasaulinį karą, statybomis rūpinantis didžiam Tautos vyrui, mūsų pirmajam prezidentui, Antanui Smetonai. Kitais metais švęsime Antano Smetonos 140 ąjį gimtadienį ir minėsime 70 metų nuo jo tragiškos ir paslaptingos mirties. Pavykęs Tautos referendumas bus puiki dovana Antano Smetonos atminčiai.
Pirmasis prezidentas suprato kiekvienos Tautos savitumą ir vertę, jis suprato, kad kiekviena Tauta turi savo užduotį pasaulio istorijoje, kiekviena Tauta yra unikali ir privalo tvarkytis pagal savo papročius, pagal savo būdą ir pagal savo tradicijas. Lietuvių Tautos interesus ir būdą atitinkanti lietuviškoji valdymo forma, lietuviškas demokratijos variantas, paremtas laisvės ir atsakomybės neatsiejamumu.
Šiais metais minime 150 metų nuo 1863 metų sukilimo, sukilimo, vienaip ar kitaip palietusio beveik kiekvieno lietuvio šeimą. Tauta sukilo į kovą, ji neskaičiavo racionaliai, dažnas skeptikas sakė, kad šansų nėra, kad dalgiais prieš patrankas ilgai nepakovosi, bet jie ryžosi, jie kovojo ir jų auka nepražuvo veltui, ši kova buvo didelis žingsnis link pergalės.
Kartais viešumoje pasigirsta balsų, kad Tauta nėra vertybė, kad tai kintantis socialinis konstruktas, kad tai besikeičiantis mūsų vaizduotės padarinys. Pagal tuos postringautojus mūsų Lietuvėlė neturi nieko bendro su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste, kuri Vytauto laikais driekėsi nuo Baltijos iki Juodosios jūros, mes neturime nieko bendro su XIX amžiaus sukilėliais, Nepriklausomybės aušrų savanoriais, tarpukario inteligentais, ar pokario partizanais. Tie kalbėtojai netiki Tautos, kaip vientiso organizmo buvimu. Jie nuvertina Tautą iki laikinos, kintančios bendruomenės, tuo nuvertinimu jie išniekina ją
1863-ųjų metų sukilimas kilo su šūkiu „Už jūsų ir mūsų laisvę“. Tai labai kilnus šūkis, jis parodė, kad daugiau nei pusšimtis carinės priespaudos metų nesunaikino Tautos noro turėti valstybę, kovoti už laisvę. Tačiau laisvė nebuvo vienintelė vertybė už kurią sukilo mūsų protėviai. Kitas labai svarbus žodis buvo žemė. Juk valstiečiai ką tik buvo paleisti iš baudžiavos ir asmeninę individualią laisvę jie turėjo, tačiau žemė nebuvo jų, žemė buvo svetimųjų rankose. Lietuvis be žemės tai neįsivaizduojama situacija, žemė visada buvo ir iki dabar išliko mūsų maitintoja. Tauta neatsiejama nuo savo žemės. Mes privalome tai įrodyti ir kovoti taip, kad šį referendumą laimėtume, nes to nepadarius mūsų anūkams gali tekti pakartoti 1863 metus ir žemę teks ginti nebe rašymo priemonėmis ir referendumais, bet krauju ir dalgiais.
Manau šioje kalboje labai tiktų pacituoti trumpą, bet labai gražią ir teisingą Antano Smetonos mintį:
„Tauta yra praeitis, dabartis ir ateitis, gyvena ne šimtus, o tūkstančius metų.“
Štai atsakymas Tautos sąvokos nuvertintojams, kaip kirviu nukirsta, mintis verta būti įausta aukso raidėmis į vėliavą.
Juk Tauta – tai visų pirma vertybė, tai didelė šeima, tai mes patys istorijoje, laiko tėkmėje. Mūsų Tautos šaknys glūdi baltų kultūroje ir istorijoje, mūsų sakmėse, pasakose, padavimuose, legendose, dainose ir viskas, ką mūsų protėviai patyrė teka mūsų kraujyje, tai užkoduota mūsų ląstelėse, mūsų genuose. Mes esame tie patys baltai kovęsi su kraujo ir mūsų žemės ištroškusiais kryžiuočių šunimis, mes tie patys lietuviai Žalgirio mūšyje sunaikinę galingiausią to laikmečio kariuomenę, mes tie patys sukilėliai su dalgiais, basomis sukilę prieš ginkluotus burliokus, mes – tie patys savanoriai sunaikinę bermontininkų gaujas, išviję pasipūtusius lenkų ponus ir laukinius bei utėlėtus bolševikinio rojaus nešėjus, mūsų gyslose teka partizanų kraujas, partizanų, kurie vienui vieni kovojo prieš okupantą, iki paskutinio atodūsio, iki paskutinio kraujo lašo, už Lietuvą, už Tėvynę, už Tautą, ir žinokim, atsiminkim ir savo vaikaičiams perduokim, kad mes nenugalimi, nes mes – NUGALĖTOJŲ TAUTA!
Julius Panka yra Tautininkų sąjungos vicepirmininkas
Kartais viešumoje pasigirsta balsų, kad Tauta nėra vertybė, kad tai kintantis socialinis konstruktas, kad tai besikeičiantis mūsų vaizduotės padarinys. Pagal tuos postringautojus mūsų Lietuvėlė neturi nieko bendro su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste, kuri Vytauto laikais driekėsi nuo Baltijos iki Juodosios jūros, mes neturime nieko bendro su XIX amžiaus sukilėliais, Nepriklausomybės aušrų savanoriais, tarpukario inteligentais, ar pokario partizanais. Tie kalbėtojai netiki Tautos, kaip vientiso organizmo buvimu. Jie nuvertina Tautą iki laikinos, kintančios bendruomenės, tuo nuvertinimu jie išniekina ją.
———————
Tauta yra TIK teritorinė bendruomenė, o ne pasiskleidusi per pasaulį tyrė, kuri ne tik vis labiau ten atsiskiedžia, bet galiausiai tie išvykėliai pavirsta tų teritorijų, kuriose yra gyvenama, dalimi.
Taigi lietuvių tauta yra TIK Lietuvos bendruomenė, o kitur išvykę tik išlaiko kilmę, bet jų tautiškumas per laiką, per kartas pasikeičia – jie pereina į vietines tautas.
Kas kita, kad Lietuvoje visuomenės daugumai niekada nedirbusi valdžia, mokydama kitakilmių ar norinčių būti kitakilmiais vaikus daugiau nei šimte mokyklų nevalstybinėm kalbom, dirbtinai kuria kitakalbius ir net piliečius kitoms, dažniausiai Lietuvai priešiškoms, valstybėms, kuo neužsiima nei viena kita valstybė pasaulyje: ar JAV, Rusijoje, Anglijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje ar dar kur jūs rasite valstybės išlaikomą mokyklą lietuviams?
Jokiu būdu – ten visi vaikai yra ruošiami tai valstybei, kurioje gyvena.
Todėl mūsų tautininkų išmįslas, kad visi, kitur išvykę, lieka lietuviais, nors nedirba Lietuvai, yra klaidingas ir netgi žalingas Lietuvai.
Taip, išvažiavusieji ir nesugrįžusieji prilygsta išdavikams.
Nebūtinai – dažniausiai tai yra žmonės, kurie čia nebegali išgyventi, nes nėra darbo.
Išvažiuoti tokiems sunku.
Bet nėra kur dėtis.
Ir dar netgi manau, kad kaip tik iš tokių gali būti daugiausia grįžtančių.
Tuomet jie ir neišeina iš lietuvių tautos: nuvažiavo, užsidirbo ir grįžo.
Kas negrįžta, to Lietuvai nebėr.
O kaip įvardinti tą kuris iš išdavykų ima dovanas. Šią vasarą koki porą kartų gavai. A pagoni!
Pavyzdžiui? 🙂
Bet be išmįslų prašom.
Kartą komentaruose Vimantas buvo užsimines , kad atvažiuoja aplankyti jau seniai bematyta Amerikoje gyvenanti ir laimingai ištekėjusi sesula . Kad laukia gostinčiaus ir t.t.
O kaip su lietuviais gyvenančiais etninėse savo žemėse,kurios dabar yra už Lietuvos ribų?Ar ši lietuvių bendruomenė nėra etninių lietuvių dalis? Tad,manau,kad tvirtinimas jog ,, Tauta yra teritorinė bendruomenė” yra perdaug supaprastintas ir klaidingas. Iš tiesų išsivaikščiojusi tauta praranda savastį ir savo tautinę valstybę,todėl būtina susitelkti ir ieškoti veiksmingų būdų šio išsibarstymo ženkliam sumažėjimui.
Labai paprastai – jie jau išlietuvėjantys, Lietuvai nebepriklausantys ir jai nedirbantys.
Jų lietuvybė baigiasi.
Nors daugiausia ir ne dėl jų kaltės.
Mat juos šunes, šiaip ar tap, juos Dievai pakoros.
Apibrėžimas, kad tauta – teritorinė bendruomenė, apima tik tuos, kurie dirba Lietuvai, ją saugo, augina jai savo vaikus.
O buvusių Lietuvos teritorijų lietuviai gali išlikti jais, jei dirbs Lietuvai, jei daugins lietuvius tose teritorijose ir, galiausiai, pasieks tose teritorijose tokią persvarą prieš atėjūnus, kad liks tik tas teritorijas atgal prijungti prie Lietuvos.
Bet dažniausiai lietuviai ten nyksta, išlietuvėja ir iki tol, kol neliks kada tai, gal būt, nei vieno.
Nes ten lietuviai yra prievartiniai asimiliuojami. Pvz., Lenkijoje, buvusiuose Lietuvos rajonuose, kasmet vis mažėja lietuviškų mokyklų.
Kodėl taip yra elgiamasi?
Tik todėl, kad lietuviškai kalbančių ten nebeliktų, o lenkų ten yra jau seniai žymiai daugiau nei lietuvių.
Štai kodėl tų buvusių Lietuvos žemių lietuviai tėra tik laikinas reiškinys – tų žemių Lietuva jau, ko gero, neatsiims, o jie patys, norėdami išlikti lietuviais, į Lietuvą nevažiuoja (kaip, pvz., Pojavis), – jie jau pasirinko kelią asimiliuotis.
Pasirodo kad Tikras Lietuvis, didžiausias Grybauskaitės fanas, yra pats tikriausias tautininkas, tuo tarpu kai jo dievinamoji Grybauskaitė pasisako už kuo didesnę integraciją į ES, tai yra iš iš mės priešiška Lietuvių tautinei valstybei.
Nedievinu anei kiek, bet, matydamas jos nepadaromus darbus, stengiuosi matyti ir padaromus.
Didesnė integracija, beje, visai nereiškia atsisakymo savo moralės – pavyzdys yra Vengrija.
Jie taipogi integruojasi, bet nepamiršta ir savų nuostatų.
Be to.
Kas yra tautinė valstybė?
Tokios, vien tik iš etninių gyventojų, neįsileidžiant anei kiek iš šalies ir taip pradedant išsigimti, nėra ir būti negali – tai yra žūtis jau vien kaip žmonių (yra tokių pasaulinių pavyzdžių).
Kas kita, kad Lietuvos moralė – tradicijos ir papročiai, toje teritorijoje išauginę ir puoselėję tam tikrą tautą, turi būti ir toliau vadovaujančios elgesio normos šalyje, nes be jų išlietuvėsime – tai yra mūsų Švenčiausiasis raštas, dėl ko jokių biblijų negalime įsileisti – esame per daug maži, kad galėtume leisti pas mus įvairovę toje srityje.
Todėl bet kas, kuris ateis čia, privalo integruotis, tuo labiau tie, kurie čia gyvena n metų.
Ir nereikia jiems ABSOLIUČIAI JOKIŲ LENGVATŲ TAIKYTI, nes tos lengvatos būtų peilis mums kaip šaliai, pavadinimu Lietuva.
Todėl tautininkų uždavinys yra ne uždaryti šalį (kas yra neįmanoma), jog nei vienas iš pašalės čia nepatektų, o tai, kad ši šalis išliktų Lietuva (su savo morale, kalba ir žmonėmis, kurių skaičių dera kuo labiau gausinti).
Nu šaukti, kad “mes nenugalimi”, mažiausiai neteisinga. Galima taip patriotizmą kelti, bet jis dirbtinis. Nenugalimas tas, kas mato savo klaidas ir iš jų mokosi.
https://www.facebook.com/photo.php?fbid=701695803180550&set=a.701695783180552.1073741839.100000204103943&type=3&theater
Smetonos citata parodo visą jo bukumą, faktų iškraipymus ir kažkokį bauginantį realybės ignoravimą, artėjantį prie patologijos. Visada stebėjausi šitos pesonos sudievinimu. Tiek primalė šūdo, tiek žmonių apmulkino ir apiplėšė, o va, vis dar netrūksta pasekėjų. Ai, nu tiesa, gi vardan Lietuvos viskas, ane? 🙂
Greiciausiai tave labiausiai zeidzia tai, kad prie Smetonos komuniagos tupedavo lageryje. O dabar gali “laisvai reiksti savo nuomone” ir dergti visus is eiles.
Geriau būtų tikęs P.Gražulio šūkis – “Už Lietuvą, vyrai!” ? 🙂
Labai gali būti.
Dabartinės valdžios ir santvarkos su Smetona nėra ko lygint. Prie Smetonos Lietuva buvo klestinti šalis, praktiškai visom prasmėm, dabar ne tik 0 vertas valdymas, bet netgi su minuso ženklu. Ir Smetonos tvarką galima pritaikyt dabarčiai, pataisius tuos dalykus, ką darė ne taip; o dabartinę sistemą – tik į šiukšlyną… 😉
Na, kad Smetona buvo didis Tautos vyras, atsiprašau…Tiesa, jis nepadarė to, ką padarė Latvijos prezidentas Ulmanis, paprašęs okupacinės valdžios skirti jam pensiją, bet…Smetonos nereikėtų beatodairiškai smerkti, kaip ne kurie dabar linkę daryti, jis padarė Lietuvai ir gerų darbų, tačiau vadinti jį didžiu na jau ne…
Kas įdomu: visąlaik niekaip nebuvo galima suprasti A.Smetonos veiksmų – kodėl nėjo atsiimti Vilniaus, kodėl nekovojo su rusų okupantais ir t.t, ir pan., bet štai neseniai perskaičiau internete (Alke – Turčinavičiaus str.), kad iki okupacijos buvo slaptas vyriausybės posėdis, kur, svarstant, kad Lietuva vis tiek bus okupuota ir kuri okupacija – rusų ar vokiečių būtų geriau, A.Smetona išreiškė mintį, kad geriau būtų patekti į rusų okupaciją, nes ten jau esame buvę, kultūra mūsų panaši ir net pranašesnė, todėl būtų geresnės galimybės išlikti lietuvių tautai.
Pasirodo – labai išmintingas žmogus buvo, tik ne viską mes apie jį žinojome.
Todėl iki šiol ir nesupratome jo.
Turčinavičius nėra autoritetingas istorikas. būdamas V. Krėvės muziejaus direktoriumi gieda (kurgi negiedos, užimdamas tokią vietą!) ditirambus Krėvei, kai tuo tarpu šis parsidavė raudoniesiems okupantams ir vos nesužlugdė lietuvių diplomatų korpuso, “kviesdamas” juos grįžti į okupuotą Lietuvą. Vien už tai jis nusipelno Lietuvos išdaviko vardo, nors vėliau ir bandė atgailauti. Laimei, tie turėjo proto. O Smetona bent pabėgdamas tuo pačiu savo ranka nepasirašė visų dokumentų, kuriuos jam būtų pakišę okupantai. Taip padarė Ulmanis ir dar už “gerą” darbą paprašė sovietų skirti jam pensiją. Aišku, supuvo Vladimiro kalėjime.
Tiktai labai keista ir apmaudu,kad Smetonai prezidentaujant Lietuvos kariuomenė buvo nuolat aprūpinama naujausia karine technika, ginklais iš Čekoslovakijos, Prancūzijos, jai modernizuoti ir palaikyti buvo skiriama daug lėšų, aišku, iš mokesčių mokėtojų kišenės. Ir kur visa tai nuėjo? Retorinis klausimas, nereikalaujantis atsakymo….
Dėl paties Turčinavičiaus nesiginčiju – nepažįstu, bet kaip tik jis atrado (?) ir čia paskelbė A.Smetonos mintį apie tai kas bus, o tai yra svarbu.
Pagarba Juliui.