R. Zaveckas. Ar atsiklaups lietuvių chamai prieš lenkų ponus?

Poznanėje futbolo rungtynėse tarp „Žalgirio“ ir vietos „Lech“ komandų lenkų futbolo sirgaliai iškėlė didžiulį šūkį „Lietuvi chame, klaupkis prieš lenkų poną“. Šūkis buvo didelis, vien jį laikyti turėjo ne mažiau šimto žmonių. Įnešti tokį didelį medžiagos audeklą nepastebimai pro policijos pareigūnus buvo neįmanoma. Juk „Lech“ sirgaliai yra garsūs savo agresyvumu ir kiekvienas įeinantysis yra kruopščiai patikrinamas. Užkirsti kelią šio plakato pasirodymui nebuvo sunku, tuo labiau, kad policija visada seka tokius sirgalius dar prieš rungtynes.

Dabartinis Lenkijos premjeras Donaldas Tuskas jaunystėje irgi buvo aistringas futbolo sirgalius, aktyviai organizavęs jų veiklą. Politikų ryšiai su futbolo sirgaliais taip pat niekam Lenkijoje nėra paslaptis.

Nors pagal europietišką etiketą reikia laukti oficialių Lenkijos vyriausybės atsiprašymų, vis tik peršasi mintis, kad tiek Lenkijos policijos pareigūnai, tiek Lenkijos valdžia nematė nieko blogo, kai sirgaliai iškėlė šį šūkį.

Juk reikalavimas skirtas ne lietuviams, o lietuvių chamams. O juk chamai privalo pagerbti savo ponus atsiklaupdami.

Vilniaus žalgiriečiai nesijautė chamais, nors juos treniruoja lenkas, nesiklaupė, kovojo ir iškovojo kelialapį į kitą varžybų etapą.

Taigi, kam buvo skirtas šis šūkis? Gal tiems lietuvių chamams, kurie pamiršo parodyti pagarbą savo lenkų ponams?

Gal šis šūkis skirtas rungtynes stebėjusiems, tačiau viešai iki šiol neįvardintiems lietuvių chamams, esantiems valdžioje ir prižadėjusiems lenkų ponams daugybę nuolaidų, kurios prieštarauja Lietuvos Konstitucijai?

Gal šis šūkis skirtas tam, kad Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, galėtų eilinį kartą atsiprašyti, už tai, kad Lietuvai iki šiol neįvykdžius Radoslavo Sikorskio paskirtų „namų darbų“ Lenkijos piliečiai nekantrauja, bei paskubinti Lietuvos valdžią greičiau pakeisti lietuvišką abėcėlę, o vietovardžius Lietuvoje rašyti, kaip Lenkijos okupacijos metais?

Juk lenkų sirgaliams, atvykus į Vilnių ir viešai bei garsiai šūkavus, kad „Vilno naše!“, kad Vilnius yra lenkiškas, o „Litva – kurva!“, lietuviai chamai policijoje ir teisėsaugos struktūrose tam neprieštaravo.

Gal nereikėtų labai piktintis dėl tokio šūkio? Juk gal „Lecho“ sirgaliai tiesiog jaunatviškai išreiškė, kokių strateginių santykių su Lietuva nori Lenkija.

Juk nebuvo jokio pasipiktinimo, kai lietuvių chamas Antanas Valionis, būdamas Lietuvos užsienio ministru pareiškė, kad Lietuvos interesas yra neturėti jokių interesų.

Juk nesipiktinama, kai buvęs Lietuvos VSD direktorius Mečys Laurinkus per „Lietuvos ryto” TV viešai prisipažįsta, jog iškilus konfliktui tarp Lietuvos ir Lenkijos interesų, jis visada palaikysiąs Lenkijos interesus. Tai jis neabejotinai ir darė būdamas Lietuvos valstybės pareigūnu.

Juk nenukentėjo lietuvių chamas L.Linkevičius, atsiprašęs, už tai, kad Lietuvos Seimo nariai balsavo taip, kaip Konstitucija, o ne Lenkijos prezidentas Lechas Kačinskis reikalavo.

Juk nebuvo labai prieštaraujama, kai lietuvių chamai valdžioje išsirinko „strategine partenere“ šalį, kuri ne tik neatsiprašė už Lietuvos sostinės okupaciją, lietuvių persekiojimus ir Armijos Krajovos genocidą II Pasaulinio karo metais, bet net nepripažįsta pačio Vilniaus okupacijos fakto!

Gal šis šūkis skirtas bumblauskams, kulakauskams, šarūnams liekiams, savukynams, pugačiauskaitėms, rimvydams valatkoms ir kitiems lietuvių chamams, diegiantiems mintį, kad būti lenkų ponų chamais yra garbinga ir naudinga. Gal šie lietuvių chamai nepakankamai dirba lenkų ponams, išsigandę tvirtos Lietuvos Prezidentės pozicijos, sustabdžiusios R.Sikorskio „namų darbų“ vykdymą?

Aišku viena, paversti Lietuvą savo vasale ir vėliau įjungti į Lenkijos sudėtį yra sena Lenkijos politikų svajonė, siekianti dar Vytauto laikus. Neabejotina, taip pat, kad šias idėjas palaiko ir nemaža dalis Lenkijos rinkėjų, o ne tik „saujelė“ futbolo sirgalių, kaip bandoma pateikti abiejų šalių žiniasklaidoje.

Tačiau ar pavyks visus lietuvius paversti chamais ir parklupdyti Lietuvą prieš lenkų ponus, parodys laikas.

Nei prieš šimtą metų, nei šią rugpjūčio 8 dieną to padaryti, regis, dar nepavyko.