Sekmadienio sakmė. Apė poną ir mužiką

Buva kitą kartą senelis ir senele, tik jie teturėja karvelę. Buva jomarkas. Senele saka sava seneliui:
– Vesk tą karvelę ant jomarka. Niekada nei parduodam, nei mainom, ta jau atsiboda – vesk išmainyt.

Senelis nuvede karvelę ant jomarka – nieks nei perk, nei maina. Led led senelis sumaine karvelę ant ožkeles, tą ožkelę vėl sumaine ant aveles, avelę sumaine ant gaidžia, gaidį pasikiša po pažasčia ir ein namo.

Pasitinka dar vieną žmogų.
– Ką čia neši?

Saka seniukas:
– Mainykiam ant gaidžia.
– Nu, mainykiam.

Ir sumaine. Žiūr senelis – žmogaus išmetų pririšta škurlis. Įėja į karčemą, atsisėda, tą mazgą ant stala pasidėja. Įėja ponas:
– Kas čia ant stalą smirdž? Kas tą padėja smarvę?
– Čia ne šūdas, čia mana karvele, – pasake senelis ir apsisake, kad jo žmona liepe mainyt karvę. Jis maine maine, kol ant to išmaine.

Saka jam ponas:
– Tai ant tavęs seniuke labai barsis, kad teip padirbai…
– Ne, – saka senelis, – nesibars.
– Kaip nesibars! Jei nesibars, tai tav duodu šimtą rublių!

Ir nuėja pas senutę.
– Ar barsies? Karvę išmainiau ant ožkos…
– Tai gerai, kad išmainei, karve buva atsibodus, geriau ožka: mažiau tesuėd, pašara nedaug turiam, o piena teip duod kaip karve.

– Ar barsies? Ožką išmainiau ant aveles.
– Tai gerai, kad išmainei: reik ir vilnų, ir kailinių, ir skerpečkų, nebėra ir pirštinių. Jėriukų atves, pasipjausme rudenį, mėsos bus.

– Tą avelę išmainiau ant gaidžia.
– Tai gerai, vyrel, kad išmainei: gaidys pagiedos, žinosme laiką, kada kelt, o dabar ilgu be gaidžia…

– Tą gaidį sumainiau ant šūda…
– Tai gerai, kad sumainei: dabar nueinu pas susiedus ko nors pasiskolyt – saka: „Ar nereik šūda?“ Tai dabar turėsme sava šūdą.

Ponas padėja šimtą rublių, nusispjove ir išėja, seneliu ir palika šimtas rublių už karvę.

Užrašė Jonas Krikščiūnas-Jovaras Šiaulių apskrityje, apie 1904 m. [Lietuviškos pasakos yvairios (II t.). Surinko dr. J.Basanavičius. Chicago (III.): Turtu ir spauda „Lietuvos“, 1904].

***

Geri santykiai yra pats brangiausias turtas.

Spausdinti