R.Ragauskaitė-Jasukaitienė. Kas mus daro baudžiauninkais?

Pro žydinčių šeivamedžių sąžalynus, apkėtusius visą buvusio dvarelio parką, prasibrauname prie pastato, kuris nereginčiomis langų kiaurymėmis priekaištingai žvelgia į išniekintą praeitį. Niekad nebuvau mačiusi tiek  šeivamedžių vienoje vietoje – ištisa giraitė! Sujudinus šakas, pasklinda tirštas, aitrus kvapas; lapai ir stiebas – nuodingi, o uogos – vaistingos, vienok parkuose šie krūmai būdavo auginami kaip dekoratyviniai, kai kurios rūšys atsivežtos iš Anglijos ir Prancūzijos sodų. Derlingoje Lietuvos žemėje, apleistose dvarvietėse, neretinami šeivamedžių krūmai nustelbė visus kitus augalus. Bet čia pat keroja Sosnovskio barščiai, šitie – daug piktybiškesni, agresyvesni. Ir kaip šitoje vietoje neprisiminsi Antuano de  Sent-Egziuperi Mažojo princo žodžių apie baobabus: juos reikia ravėti, kol  šaknys nesuskaldė visos planetos.

Tačiau ne šeivamedžių ir ne Sosnovskio barščių išsirengiame pažiūrėti vieną šiltą, gaivią vasaros pradžios dieną. Buvusi mažo miestelio mokytoja, visą gyvenimą domėjusis istorija,  mums pažada parodyti išlikusias (ir neišlikusias) artimiausių  apylinkių dvarvietes. „Žemė be praeities – kaip medis be šaknų“, – sako mokytoja. Žemė be praeities nebūna, tačiau tik įsisąmoninta ji tampa istorija – žmogaus šaknimis.

Tad kol yra ką pamatyti – dairykimės. Štai rugių laukas, aukštumėlėje irgi buvęs dvarelis, dabar – nei medelio, nei kokios kitos žymės. Žvelgiu į tą vilnijantį rugių lauką, nelyginant R. Granausko senoji Kairienė, o aplink – numelioruoti, užarti, užakėti laukai. Ir jokios atminties. Kokios čia gyvenusių žmonių pavardės, kokie likimai? Ar yra kur užrašyta? Ar suskubo kas pasidomėti? Ir jei ne mokytojos pasakojimas, šitas laukas liktų aklas ir kurčias.

Už poros kilometrų – šitas, dvarelis  su šeivamedžių guotu. Dvaro parko ribas žymi senos eglės ir liepos. Visoje parko teritorijoje –  vešlios dilgėlės ir žydintys šeivamedžiai. Pro rūmų pastato duris seniai nevaikšto niekas – užaugę didoki gluosniai, karklų krūmai sudaro neįžengiamus brūzgynus. Bet pastatas dar tvirtas: vietomis nutrupėjęs tinkas atidengia raudonas, tvirtai surištas plytas, prie pat stogo  dar išlikęs puošybos elementas. Sako, kurį laiką po karo čia dar gyveno žmonės, kiti – ne savininkai. Dvarelio šeimininkų likimas nežinomas – gal spėjo pasitraukti į Vakarus, o gal Sibire kauleliai dūla. O ūkinis pastatas dar visai gražiai atrodo. Ypač žavūs mažučiai langeliai su langinėmis. Virš durų – lenkiškas, sunkiai įskaitomas užrašas ir data : 1828. Tebebuvo baudžiavos laikai. Palyginus su tautos istorija – visai neseniai. Išlikusiame kumetyne tebegyvena žmonės ir šiandien. Liūdniausia – kad kumetiškai.  Šitai sukrečia.

Vos mūsų automobiliukas įsuka į dvaro keliuką, iš vienos trobos išbėga gal penketas vaikų, netrukus į kiemo vidurį išeina ir moteris. Stovi ir žiūri. Matyt, retai čia kas atklysta. Aplink trobelę – dilgėlės, krūmokšniai, prapjautas tik takelis, o gal nuvaikščiotas. Prie kito būsto su išvirtusiomis durimis  ant suoliuko sėdi susivėlusi, pamėlusiu veidu moteris. Nenuleisdama akių ji žvelgia į mus: atpažįstu baimingą baudžiauninkės žvilgsnį – pavargusį, bedžiaugsmį, prašantį. Pulkelis murzinų vaikų zuja po nutreplentą kiemą, tvoros išvirtusios. O ir kam jos? Jokio kito gyvo padaro nematyti: nei vištos, nei ožkelės. Nėra jokio daržo, juolab – darželio. Saulė peršviečia smaragdinius dilgėlių lapus – iki pat palangių. Trąši ta kumetyno žemė, bet ne jų, ne čia gyvenančių. Čia niekas nieko neturi, jokios privačios nuosavybės. Ką nors keisti, ką nors dirbti – ne jiems. Gyvena iš pašalpų, geria iš pašalpų.

Baudžiava seniai panaikinta, o jie tebegyvena kaip ir jų proseneliai – šia diena. Keičiasi tik šeimininkai, kurie turi jais pasirūpinti. Šita nuostata įaugusi į jų  kraują, į smegenis, ko gero,  jau užfiksuota genofonde: šitaip tėvai, tėvų tėvai gyveno. Jie niekada neemigruos iš Lietuvos, jokia valdžia jų neveš į Sibirą – jie netgi ten nereikalingi. Tiek metų gyvena šalia gražaus dvaro rūmo, o nemoka – nenori –  negali gyventi gražiai. Nėra to kraujyje. Iš pradžių gal buvo baimė: jei įsikursi, jei apsigyvensi dvare – ir tave išveš, ištrems, viską atims. Tie, kurie griovė, niokojo, įpykę ant likimo ir laimingesnių už juos, taip pat –  baudžiauninkų palikuonys, baudžiauninką čia suvokiant ne kaip luominę skirtybę. Tai – gyvenimo būdas, išplaukiantis iš tam tikro (ne)mąstymo. Tai – specifinė esatis, tokia tolima mūsų suvokiamai būčiai.  Baudžiauninkas – žmogus, stokojantis visko: grožio pajautos, meilės ne tik  kitiems, bet ir sau, vilties ir pasitikėjimo, o ypač – gyvenimo, jo džiaugsmo.

Tą pat dieną aplankome ir kitą dvarelį. Jame gyvenantys žmonės – irgi nėra savininkai. Ne tie, kurie statė. Bet saugo. Parke gausu gėlių ir dekoratyvinių krūmų. Tokių dvarelių pilna visa Vakarų Europa. Ten nebuvo sovietinės baudžiavos. Vardan idėjos nebuvo daužomi, naikinami pastatai, kuriuos  statė ne kas kitas, o jų pačių seneliai – baudžiauninkai, plakami prievaizdų. Ten nebuvo tiek pykčio ir pagiežos – lyg kokio įdago baudžiauninko širdyje. Turbūt  todėl  ten daugiau laimingų.

Kol nepamačiau savomis akimis, negalėjau patikėti, kad čia pat, šalia magistralinių kelių, jungiančių mūsų kaimus ir miestus su EUROPA, tebegyvena žmonės su baudžiauninko sąmone baudžiavoj statytose lūšnelėse, netelpantys į jokius europinius standartus, kažkokiu beviltiškumu primenantys indėnų rezervatus, pasiliekančius gyvenimo užribyje. Nes baudžiauninkas neturi  savo namų, neturi tėviškės, Tėvynės, neprisimena  jos istorijos; jis nesirūpina praeitimi ir nekuria ateities. Rytdiena pasirūpina šeimininkas, be kurio baudžiauninkas nemoka gyventi. Gyvenimas užželia Sosnovskio barščiais ir aitriais šeivamedžiais. Naiviai manėm: pakanka atgauti laisvę, ir  piktžolės išnyks savaime, o krūmai  taps „kultūringi“. Deja…