V. Sinica. Kas mums ta kalba, kam mums tos pavardės?

Apie šiuos valstybinės kalbos statusui grasančius projektus su aiškiu nerimu jau užsiminė ir prezidentė savo metiniame pranešime: „valdančiosios koalicijos susitarimų įkaite jau tampa lietuvių kalba“. Kas kelia nerimą šalies vadovei ir dešimtis tūkstančių parašų jai įteikusiems Lietuvos piliečiams?

Koaliciją valdančios mažumos reikalavimai

Nevienodus lietuvių kalbos egzaminus tautinių mažumų ir lietuvių mokyklų
abiturientams jau unikaliai išsprendė teismas, Vaikų teisių apsaugos tarnybos skundą dėl tokios tvarkos diskriminacinio pobūdžio nukeldamas svarstyti į liepos mėnesį – ramų laikotarpį, kai visi egzaminai jau bus išlaikyti. Pasiekę, jog adaptuoti egzaminai būtų įtvirtinti neribotam laikui, tautinių mažumų pseudogynėjai perėjo prie teisėkūros.

Minėtąjį LLRA įstatymų paketą sudaro LR nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo, Valstybinės kalbos įstatymo bei Vardų ir pavardžių įstatymo pataisos bei naujas Tautinių mažumų įstatymo projektas. Visų jų ašis – tie patys mažumų kalbos vartojimo Lietuvos viešajame gyvenime ribas plečiantys asmenvardžių, vietovardžių, viešųjų paslaugų, televizijos transliacijų mažumų kalbomis reikalavimai.

Edvard Trusevič iniciatyva parengtas, bet kultūros ministro Šarūno Biručio kol kas atsakingai nepasirašytas tautinių mažumų įstatymo projekto variantas persunktas keistenybių. Jame pateiktas baigtinis tautinių mažumų sąrašas (lyg neįrašytieji į jį neatitiktų paties įstatymo apibrėžimo ir nebūtų tautinės mažumos), draudžiama dirbtinai keisti tautinę sudėtį tautinių mažumų gyvenamose vietovėse (lietuvių šeimos negali kraustytis į populiarėjančias tautiškai mišrias gyvenvietes čia pat Vilniaus rajone?), lenkams ir rusams skiriama kone pusė balsų visas tautines mažumas atstovaujančioje Tautinių bendrijų taryboje (o praktiškai kariaujančių tautų atstovai armėnai ir azerai savo ruožtu turėtų išsirinkti bendrą atstovą). Atskiros diskusijos reikalauja ir pati tautinės mažumos sąvoka, ne vieno teisininko aiškinimu, nurodanti tik į savo valstybės neturinčias tautas.

Svarbiausia paties projekto autoriams ir visai integralumą siekiančiai išsaugoti Lietuvai kitkas. Numatoma, jog savivaldybėse ir gyvenamosiose vietovėse, kur konkreti tautinė mažuma sudaro ¼ gyventojų, tos mažumos kalba privalo būti a) teikiamos viešosios paslaugos ir informacija; b) vykdoma rinkiminė kampanija; c) rašomi topografiniai ženklai, gatvių, viešųjų įstaigų ir pačios gyvenvietės pavadinimai.

Taip aiškiai nužymima kitakalbė viešoji erdvė būtent autonomininkų jau mėgintoje atskirti Pietryčių Lietuvoje, o mažumų kalbomis nekalbantys lietuviai net neturi teisės dirbti tokių savivaldybių įstaigose. Telieka retorinis klausimas, kas jaustųsi gyvenantis savoje valstybėje tokiose savivaldybėse. Drįstu tikėtis, kad šis užmojais stebinantis ir atvirai antikonstitucinis projektas, jei ir būtų liudijant Lietuvos politinį dekadansą patvirtintas Seime, susilauktų prezidentės veto.

Asmenvardžiai ir atmesti kompromisai

Daug įdomesnis visuomenės ir valdžios požiūris į asmenvardžių rašymą tautinių mažumų kalbomis. Jaučiasi, jog sutarimo šiuo klausimu visuomenėje nėra, o kuo toks siūlymas nepriimtinas – vargiai suprantama. Kadangi kalbos klausimais koalicijos partneriai yra absoliučiai abejingi ir pasiduodantys LLRA įtakai, verta paaiškinti, kuo svarbus šis mažumos už daugumą Lietuvoje sprendžiamas klausimas.

Kaip pastebi Kazimieras Garšva, „Lietuvos lenkų pavardės, laikantis dvišalės 1994 m. sutarties su Lenkija, tradiciškai rašomos pagal skambesį ir nelietuvinamos – nepridedamos lietuviškos priesagos, nekeičiami balsiai ir t. t.“ Nepaisant to, asmenvardžius mažumų kalbomis parlamentarai (žinoma, labiausiai „lenkų nekenčiantys“ – Gintaras Songaila ir Rytas Kupčinskas) 2009 m. pasiūlė rašyti papildomame paso puslapyje. Ne pagrindiniame, kad ir valstybinės kalbos statuso nepažeistume, ir Konstitucijai neprieštarautume, ir viešųjų įstaigų neužverstume šimtų diakritinių simbolių paieška.

Juk, nepamirškime, leidus visas lotyniško pagrindo raides pagrindiniame puslapyje, jas reiktų ne tik pase įrašyti, bet ir į administracinę sistemą, visus registrus ir archyvus įvesti. Ir diskriminacija bei teisių pažeidimas tada bus ne tik netinkamas įrašas pase, bet ir kas kartą, kai savivaldybėje darbuotoja nesugebės word`e surasti Ł, Ń ar kurio kito iš šimtų lotyniško pagrindo ženklų, nebūtinai lenkiškų. Lenkijoje, beje, asmenvardžių rašymas mažumos kalba, nors mums teikiamas kaip pavyzdys, tačiau tik butaforinis – dokumente esantis, bet jokiame registre, banke, duomenų bazėje ir kitur nepripažįstamas, todėl tik problemų sudarantis. Tai ir lemia, jog Lenkijos lietuviai šia originalios rašybos teise praktiškai nesinaudoja.

Taigi pasiūlymas dėl papildomo puslapio buvęs kompromisinis, į dialogą kviečiantis. Pritaikytas jau Latvijoje, ir ten tikęs tiek vietos lenkams, tiek Varšuvos pagyrų susilaukęs: Latvijoje, pasak Donaldo Tusko, lenkų teisės užtikrinamos puikiai, nors nei vietovardžių, nei asmenvardžių lenkiškai rašyti kaip Lietuvoje norisi negalima, o ir mokytis galima tik 40 proc. dalykų lenkiškai, kai tuo tarpu Lietuvoje įvedė „diskriminacinę tvarką“ – lenkiškai galima mokytis visus dalykus, išskyrus tris!

Latviškas papildomo puslapio sprendimas ne tik latviams ir lenkams patinka, bet atitiktų ir mūsų Konstituciją. Pagrindo, tiesa, turėtų ne daugiau nei pagrindiniame puslapyje, bet tam kartui visai ne tai svarbiausia. Svarbu, jog LLRA dėl tokios tvarkos į kalbas neina. O keista, nes juk jei visi Lietuvos lenkai nori sava kalba pase užsirašyti, tai tikrai bent dalis, ir, matyt, didelė, būtų patenkinta dėl tokios teisės suteikimo. Bet vėlgi, ginamas interesas su gynėjo riksmais prasilenkia – nereikia Valdemaro Tomaševskio komandai tokių žmogaus teisių, nors ne kuriems lenkams to gal ir norėtųsi.

„Kliūtys“ asmenvardžių kelyje

Baisu likti nesuprastam – neagituoju už asmenvardžius mažumų kalba jokiame paso puslapyje. Nėra tai jokia privati asmens nuosavybė, kaip mėgstama aiškinti. Kaip tokia ji būtų niekam nereikalinga ir prarastų bet kokią prasmę, nes vardą ir pavardę turime pirmiausiai tam, kad kitų galėtume būti kitų atpažinti, o šiais biurokratijos laikais ir užregistruoti, apskaityti, archyvuoti ir kitaip oficialioje valstybės žinioje įtvirtinti. Apie šį aspektą ir kitus paradoksus (pavyzdžiui, kodėl Vakarų Europos šalyse asmenvardžiai rašomi tik valstybinėmis kalbomis) rimtai ir plačiai jau buvo paaiškinta įspūdingame tekste „Memel-Wilno“.

Tačiau priežasčių neleisti rašyti asmenvardžių mažumų kalbomis yra gerokai daugiau. Teisiškai to neleidžia Konstitucijos 14 straipsnis (lietuvių kaip valstybinės kalbos statusas), kurį galima keisti tik referendumu ir kurį kaip kliūtį asmenvardžiams kitomis kalbomis dukart nedviprasmiškai nurodė Konstitucinis Teismas. Europos žmogaus teisių teismas iš pradžių byloje Metzen vs. Latvia taip pat išaiškino, kad asmenvardžių rašyba dokumentuose yra valstybių reikalas, o rašymas tik valstybine kalba jokių žmogaus teisių nepažeidžia. Išaiškinta, jog pavardę vartoja ne tik ją turintis asmuo, bet ir visa visuomenė, todėl pavardės turi būti reguliuojamos daugumos žmonių patogumui. 2011 m. pilietė M. Runiewicz-Wardyn tam pačiam teismui apskundė Lietuvą ir vėl gavo atsakymą, kad teisės nepažeidžiamos.

Pagal Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvenciją, teisių suteikimas negali prieštarauti nacionaliniams teisės aktams, taip pat būtina atsižvelgti į istorinį kontekstą. Atsižvelkime: per XX a. išgyventa ir Lenkijos, ir SSRS okupacija, tad pasai su įrašais šiomis kalbomis gerai pažįstami. Be to, 1990 m. būtent tautinių mažumų po tarpukario Lenkijos okupacijos gausiai gyvenamoje Pietryčių Lietuvoje buvo siekiama iš pradžių išlikti SSRS sudėtyje, o vėliau ir reikalaujama autonomijos, kuriai kelią užkirto, kaip dabar matyti, per trumpai galiojęs tiesioginis valdymas. Gal sutapimas, kad dabar asmenvardžių ir kitų teisių reikalauja to paties regiono ir tų pačių mažumų atstovai. Toks tad glaustas istorinis kontekstas, į kurį ir privalome atsižvelgti.

Politiškai, Latvijos valdžia aiškiai pasakė, kad kitoks nei Latvijos sprendimas šiuo klausimu Lietuvoje pavers Latviją rusų mažumos įkaite, nes ten reikalaujama tokio paties reglamentavimo. Gal ir naivu kalbėti apie solidarumą ir santykius su Latvija, kai visai kitokio solidarumo reikalaują sparnus išskleidęs didesnis kaimynas, dargi pagal nuotaiką siūlantis ir energetinius vartus į Europą atverti.

Pagaliau kalbine prasme, ženkli dalis lenkiškais laikomų asmenvardžių, kaip ir vietovardžių, priešingai skleidžiamiems mitams, yra tūkstantmečiai, lietuviškos kilmės ir net kilę iš lietuviškų bendrinės kalbos žodžių. Tą yra išaiškinęs akademikas Zigmas Zinkevičius ir kiti kalbininkai. Kaip tokie, šie asmenvardžiai yra vienos seniausių pasaulio kalbų dalis, reikalaujanti apsaugos bei pripažinta UNESCO saugomu nematerialios pasaulio kultūros paveldu. Tik valstybėje, kurioje konkreti kalba yra paskelbta valstybine, ta kalba gali tikėtis apsaugos, tolesnio egzistavimo ir vystymosi.

Lietuvai reikia valstybės, valstybei reikia piliečių

Taigi objektyvių priežasčių keisti esamą asmenvardžių rašybos tvarką nėra – tik Lenkijos ir LLRA reikalavimai, dažnai lydimi šantažo ir grasinimų dėl energetinių projektų ar koalicijų likimo. Lenkijos politikai veiksmingomis ir sąmoningomis šantažo priemonėmis net didžiuojasi savoje žiniasklaidoje, Lietuva tuo tarpu toliau žaidžia pagal primestas taisykles. Pati Lenkija mėgsta sakyti, kad jos mažumų keliami reikalavimai ir kitų šalių kišimasis į šiuos vidaus klausimus „žeidžia pagrindinę tautą“. Reikia pripažinti, tenka su pavydu laukti, kol kas nors pakels į pietus nukreiptus kelius nuo žemės ir išdrįs panašiai prabilti ir Lietuvoje. Varšuva šioje vietoje juk šiaip ar taip sako tiesą – dėl lietuvių padėties Lenkijoje galime kalbėti tik prašančiojo, o ne įsakančiojo tonu, arba spręsti problemą patys. Tas mums ir yra aiškiai parodoma.

Tačiau norint keisti šią situaciją pirmiausiai reikia jaustis valstybe, o valstybė nelabai verta tokio vardo, jei net vidaus politikoje leidžiasi manipuliuojama kone mažiausios Seimo frakcijos ultimatumų. Bėda ta, kad, kaip ir minėta, kalbos ir kultūros klausimai visiškai nerūpi parlamentinėms partijoms ar geriausiu atveju yra laikomi antraeiliais. Darbo partija atvirai nenorėjo nei Švietimo ir mokslo, nei Kultūros ministerijos, o gavę jas rūgščiais veidais ilgai ir nesėkmingai ieškojo šioms nepelningoms kėdėms ministrų. Atvirai savo nekompetenciją pripažįstantis Dainius Pavalkis piliečiui negali sukelti jokių vilčių dėl valstybės ir moksleivių interesų gynimo.

Tačiau Š.Birutis lyg ir rodo pastangas – tiek pasirūpinti jam skirtu kultūros sektoriumi, kuriam iškovojo beprecedentę paramą ir dėmesį, tiek atsilaikyti prieš antikonstitucinius LLRA reikalavimus. Piliečių pareiga atskirti pelus nuo grūdų ir padėti juos atstovaujantiems pareigūnams. Š. Birutis ar bet kas kitas, nuo penktosios kolonos Lietuvą gali apginti tik jei ir pats jaus tautos paramą tokioje savo kovoje. Kiekviena valstybei priešiška interesų grupė lipa ant galvos tiek ir ne daugiau, kiek ta valstybė jai leidžia.