Dievas neatima žmogaus orumo. Atvirkščiai: tik Dievas žmogui tikrąjį orumą suteikia. Tuščią puikybę, išdidumą, pasipūtimą – taip, Jis savo girnomis sutrina į miltus, bet ne orumą. Orumas nėra kuklumo, drovumo, nusižeminimo priešybė. Atvirkščiai: tik visiškai nusižeminęs žmogus gali patirti tikrąjį orumą. Nes tikrasis orumas – tai žmogaus ryšys su Dievu, žmogaus meilė Dievui, žmogaus ištikimybė Dievui. Kažkas iš senųjų graikų sakė, kad iš žmogaus prieš jo valią galima atimti viską, tik ne orumą – šį žmogus visuomet praranda pats.
Krikščioniškai kalbant, pats oriausias žmogus pasaulyje yra Kristus, vedamas nukryžiuoti. Ir nepasipriešino jis ne todėl, kad negalėjo ar jautėsi pasmerktas, kaip auka, bet todėl, kad buvo orus. Kas ką gali atimti iš to, kurio siela viena su Dievu ir Dievuje, kuris todėl yra Dievo sūnus? Užtat tai ne tik nusižeminimo, meilės ir ištikimybės Dievui, bet ir didžiausias orumo pavyzdys visiems ir kiekvienam.
Kristus niekuomet nesakė žydams: „Tapkite graikais, tuomet jus mylėsiu“. Ir niekuomet nesakė graikams: „Tapkite žydais, tuomet jus mylėsiu“. Esminė Jo pamoka ir pavyzdys visiems ir kiekvienam – atsigręžkite savo širdyse į Dievą ir būkite orūs, būkite Dievo vaikai šioje žemėje, nieko nebijokite ir nebesigūžkite. Ir senieji krikščionys nebijojo ir nesigūžė, net metami laukiniams žvėrims į nasrus.
Lygiai taip pat Dievas niekuomet nesakė lietuviams: „Tapkite katalikais lenkais“, ar „tapkite stačiatikiais rusais“, ar vėliau „tapkite protestantais vokiečiais, tuomet jus mylėsiu“. Tas, kuris taip sakė, taip mokė ir taip vertė elgtis, nebuvo Dievas. Tai buvo Nedievas, kurio svarbiausias kėslas visuomet – atskirti žmogų nuo Dievo ir taip pakirsti jo orumą. Tikrasis Dievas tuomet buvo to pusėje, kuris nepasidavė, neišsižadėjo pažemintas ir atstumtas, naktimis vienumoje šaukdamasis Jo lietuviškai.
Šitos tautos esmė ta, kad nuo pirmųjų susidūrimų su vadinamaisiais krikščionimis ir pasipriešinimo jiems, Dievas buvo jos pusėje. Dievą mylinčių ir Jam ištikimų, „pagonimis“ apšauktų ir pažemintų, bet ligi paskutinio kraujo lašo savo orumą ginančių lietuvių pusėje prieš apsišaukėlius „krikščionis“, praradusius ne tik orumą, o ir bet kokią dvasios nuovoką. Nes tai, ką jūs vadinate „pagonybe“, – yra Lietuvos orumas, pažemintas, bet kylantis iš tyros Dievo meilės, o jūsų „krikščionybė“, suplakta su svetimais žodžiais, vardais ir atvaizdais, – stabmeldystė.
Esmė ta, jog nuo pat kryžiaus karų ligi prievartos melstis lenkiškai pastaraisiais amžiais Kristus yra lietuvio pusėje. Ir jei nebūtumėte stabmeldžiai, atmintumėte, jog vardas Kristus, graikiškai Christós, – tai senosios graikų kalbos veiksmažodžio chriō „tepu“, ar „glieju, lieju“, būtojo laiko neveikiamosios rūšies dalyvis, pažodžiui „(pa)teptas“, taigi „pateptasis“, ar „palietasis“. Lygiai taip pat, kaip čia nuo seno aukomis lietas Dievo sūnus šventasis Ugnis. Ir tasai, kas iki šiol savo širdies meile Jį lieja, – lietuvis.
Jei dar kas turi ausį, temeta visus ramentus, tenusiplėšia visų svetimų kariuomenių šarvus ir nuogas eina mylėti šitą šventąją žemę.
Stipru.
Labai teisingi pastebėjimai. Deja , krikščionys, būdami stabmeldžiais, vargu ar pajėgs jo mintis suprasti. Greičiausiai tik pasipiktins. Tiek metų mokantis bukai išpažinti bažnytinęs dogmas , lengva tik neapkesti.
Nesupyk, Lamatai, bet paties komentaruose tiek daug kartėlio… Paniekos, neapykantos. Nurimk nors šventą dieną.
Nurimk, Amelija, kiekvienais metais kančios garbintojai nusiplaka ir nusikryžiuoja naujuose krikščionybės lopšiuose – Malaizijoje ir Filipinuose – ir šlovina tavo aleliūją. Tau tokia forma atrodo pernelyg radikali?
—–
O ant Vilniaus katedros pastogės fasado pavaizduotas besirusenantis šventas Aukuras – tai dar viena krikščionių klasta Lietuviams.
štai ir patvirtinimas. “Amelija” tuoj ir paspiktino, ko tikrai nėra mano komentare.Niekuo nepagristi kaltinimai . Nebent tik kartėlis. Kartėlis ,kad dar tiek daugeliui tautiečių , jų religiniai įsitikinimai trukdo būti geranoriškais kitų atžvilgiu, nepriklausomai nuo religinių apeigų skirtumo .
…ponai, o jūs ar galite kada nors sutikti, kad ir krikščionis yra žmogus, yra teisus, yra vertas pagarbos? Savo aršumu, su kuriuo jūs puolate krikščionis, primenate homoseksualus, nepakančius bet kokiems jų ideologijai prieštaraujantiems pasisakymams. Ir išvis – kuo remdamiesi jūs dedatės esantys teisūs?
Jei žmogus žmogui žmogus, tai ir žmogus žmogui žmogus 😛
Taip, kiekvienas turi savo tiesą. Bet yra ir tiesiog TIESA. Su ja dar teks susipažinti, visiems. O kol kas matome krikščioniškosios tiesos rezultatus, štai ta “tiesa” pasaulis ir gyvena, ir tai netenkina daugumos. Įvairiausio pobūdžio iškrypimai ir yra tas rezultatas.
na matot, čia tokia grynai krikščianiška “tiesa “. Jei kažkur lietuviai bando tarpusavyje pagarbiai pabendrauti pagal savo protėvių papročius ,kaip jie juos supranta ,ir tai tikrai nėra katalikų ar kokių kitų krikščionių tinklapis ,tuoj supuola visokie esavičiai ,amelijos ir kiti su savo pasityčiojimais . O kai gauna atkirį , tai prasideda ….”kad ir krikščionis yra žmogus,” Tegu bent vienas “teisuolis ” suranda bent vieną mano pasisakymą , bet kurioje krikščioniškoje interneto svetainėja . Aš ten paprasčiausiai nesilankau – man tai neįdomu ir nereikalinga , nes tai jau seniai praeitas etapas.O patarti jiems galėčiau tik – busi pats ŽMOGUS , tai ir su tavim elgsis žmoniškai , nepriklausomai nuo religinių įsitikinimų.
beje religinis pakantumas yra vienas iš pagrindinių lietuviškųjų laukinių paguonių skirtumas nuo dievobaimingų krikščionių , dėl artimo meilės pasiruošusiu bet kam suknežinti makaulę vos tik tas pralemens , kad jam savo pakanka.
tikrai kad pademonstravote žmogiškumą… tai ir būkite patys sau, neužkabinėkit krikščionių. Kryžių kapinėse dar nepradėjot vartyti?
manai turėtume vartyti ? Ar čia taip -jei nėra už ką , tai bent patys prikursime kuom tie pagonys dar galėtų krikščionims pakenkti … betgi mes ne krikščionys – smurtu , žudynėmis , griovimais neužsiimame.
p.s. beje , mes ir esame …”būkite patys sau, neužkabinėkit krikščionių”….bet kad jus vis atlendate ir atlendate , be jokio gėdos jausmo.
… neužkabinėkite krikščionių ir jie neateis. Bet jums krikščionis – priešas Nr. 1. Ne koks nors aferistas postkomunistas, ne girtuoklis ar narkodileris. Mūsų tautos bėda ir yra tai, kad dažnai nevykusiai identifikuojami priešai. O tai, kad vartomi kryžiai – yra ir jūsų nuopelno dalelė. Gerai pagalvokite ir gal duos Dievas aptiksite kuri.
Teisus esate, nėra ir mano nė vieno komentaro krikščioniškose diskusijose.
Galiu tai paaiškinti – juos gi pasąmoningai į šviesą traukia, tai ir lenda iš savo krūvelės/balutės ir bando teritoriją pažymėti.
manau , jie nors pasamonės lygyje jaučia kad su ta jų bažnyčia kažkas ne taip .Negali nejausti , jei bent kiek mąstantis . O prisipažinti savo paklydimą neužtėnka jėgų, tai ir siunta . O gal paprasčiausiai yra banalūs lietuvių tautos priešai .
Na koks mastymas, jei kaip ir musulmonams Korane viskas detalėm surašyta Biblijoje. Ir dar liepta eiti ir skleisti, tai ir eina. Man juokingiausia, kad visur “ieško”, nors patys teigia, kad D yra visur. Tai ko tuomet ieško?
kalbate kaip ateizmo mokytoja, baigusi partinę mokyklą… Visa Vakarų civilizacijos kultūra pastatyta ant krikščionybės pamatų, netgi tai, kad jūs mokate rašyti, yra krikščionybės nuopelnas. Netikite?
matot, jų bažnyčiai jau pora tūkstančių metų dirba galybė mokslinčių , išleidžiami milžiniški pinigai vien dogmų pagridimui , bet rezultatai yra vargani – bažnyčia toliau skaidosi , o bent kiek logiškai pagristi savas nesamonęs taip ir nesugebėta. Todėl ir lieja pykti į visas puses . Švaistosi nepagristais kaltinimais . Beje , jiems ir kunigaikštis Gediminas matomai buvo baigęs ateizmo partinę mokyklą.
sovietmečiu mane stebino tai, kad saugumas “netrumpino” folkloristų, švenčiančių Rasas, bet sekdavo kiekvieną, atvažiavusį ant Kryžių kalno. dabar supratau kodėl – gi anie nekėlė jokio pavojaus, o va šitie tikintieji… Tik neapsižiūrėk, vėl 10 metų po miškus turėsi vaikytis. Tai kas čia banalūs tautos priešai?
kokius rezultatus jūs matote??? Aš tai matau bedieviškumo rezultatus. Antikrikščioniškumo rezultatus. Ir manau, kad jūs prie to prisidedate.
Nueikit į mečetę ir tenais paaiškinkite savo ” tiesas”
ir jūs pabandykit tą patį padaryti, praplėsit akiratį, pvz., labai greitai sužinosit, kuo skiriasi krikščionis nuo musulmono.
kad labai jau kvailai parašėt ….”kuo skiriasi krikščionis nuo musulmono.”….gi ir tų , ir tų daugybė ,o net dvynukai gan gerokai skiriasi . Čia gi žmonės , o ne kokie automobiliai . Ar ne?O šiaip, tiek viena , tiek kita minėta religija,yra viso labo tik žydų religijos sektos . Iš jos kilusios ir turinčios bendrus “šventus” raštus , bei kai kuriuos šventuosius . Tad nesusireikšminkit.
jau nebežinau, ką tau pasakyti, kad suprastum, ką norėjau pasakyti… gal tau trukdo noras pasirodyti išmintingu? tiesiogiai suprask, nekalbėk apie automobilius (???). Nueik ir pabandyk.
Svaiguoliui , na kad aš suprantu ką aš norėjau pasakyti ir man čia niekas netrukdo. Kaip kad suprantu kad Jūs tikrai sunkiai suprantate ką Jūs norite pasakyti . O kas dėl dėl noro pasirodyti išmintingu , tai čia jau vargu , nes tenka prisiminti , kad vienu kvailiu visados daugiau negu galvoji esant. Bet sutikit – kada rašote be pykščio ir koliojimosi , gaunasi kažkaip geriau .
Ant kokių pamatų Katedra Vilniuje pastatyta? Kieno pamatus taip aršiai griovė kryžiuočiai? Neišmanymas ir tiek, atsikvošėkit.
O prisidėti prie vadinamo krikščioniško “dieviškumo” neketinam, vaikų bažnyčiose bei vienuolynuose netvirkinam. Finansinių piramidžių nekuriam. Tai UAB”Bažnyčia” darbas
eilinis ,nevisai sveikas šių dienų “kryžiuotis” .Savo pyktį ,neapykantą bandantis prilipdyti kitaip mąstantiems .Ir visą tai bando pagrysti savo asmeniniu melu bei šmeištu . Iškeitė Dievą į gudrų apgaviką , tai dabar draskosi iš nevilties .Taip ir verda neapykanta visiems suradusiems savyje jėgos atsisakyti melo tamsybių. O patiems neužtenka ar tai proto , ar tai drąsos žėngti žingsnį į Tikėjimą.
p.s. beje , netgi Kristaus prisikėlimas iš numirusių yra viso labo nelabai vykęs plagiatas nuo ankščiau gyvenusio Getų Sielmoksio
iš ko sprendi “sveikas – nesveikas”? Ar tai svariausias tavo argumentas? Jei neapsirinku, turbūt būsi koks nors sarmatų plagiatas?
Birute, tu nori pasakyti, kad Katedrą pastatė kryžiuočiai? Kad kryžiuočiai Lietuvą pakrikštijo? Mokyklose irgi tvirkina vaikus, ir dar kaip tvirkina, bet kažkodėl taip neteigiate? Nepastebite? Ir išvis – kuo čia dėti kryžiuočiai? Romanų Sinkevičiaus prisiskaitėte (beje, gal žinote, koks lietuvių autorius tokius rašė?)?
Nerašinėk nesamonių .Tai kad būtent lietuvių pagonys tiki BŪTENT į Dievą , o ne į visokius būtus ar išgalvotus pranašus ar bažnyčias . BŪTENT lietuvių pagonys kviečia gerbti vieni kitų įsitikinimus , o katalikų bažnyčia svaidosi prakeiksmais. Ir dar prašau nurodyti kur aš asmeniškai raginau griauti krikščionių bažnyčias , naikinti ar kaip kitaip kankinti ar skriausti lietuvius – krikščionys , juos žeminti ? Nenurodysi , nes to nėra. Todėl dristu sakyti – esi niekingas MELAGIS….ir degti pačiam pragare
…. visos tavo sapalionės tyška nuo neapykantos krikščionims. O melagiu manęs nevadink – per mažai esi išsilavinęs ir per daug amoralus apie mano ego spręsti. Tai kaip su ta Sarmatija, a?
Atlleiskit , bet jei nesat melagis , tai pateikit Įrodymus to , kuom manę kaltinate . Nepateikiate – nes jų nėra ir būti negali , vadinasi tikrai esat melagis .Na dėl išsilavinimo tai nesiginčysiu , bet įtariu ,kad pats nelabai gaudotės terminuose . Pvz. ką norėjote pasakyti …..”turbūt būsi koks nors sarmatų plagiatas?” …Tačiau, kiek aš žinau žodis plagiatas reiškia kokių tai išradimų ar kūrinių kopijavimas , be leidimo ir pateikiant kaip savus . Todėl labai abejoju , kaip aš galėčiau plagijuoti Sarmatus . Tam ,mažiausiai , reikalinga Sarmatų moteris, bet tai jau būtų daugiau mano autorinė kūryba, o ne plagiatas . Tad gal prieš rašinėdamas bent pasiskaitykit kur apie ką rašote – ne taip dažnai apsijuoksite. O kas dėl neapykantos , tai čia visai jau pro šali . Bet kuris normalus pašalietis tikrai paliudys, kad neapykanta trykšta iš Tamstos komentarų , o ne iš mano . Ir man , patikėkit , tikrai nelabai svarbu , kaip ir ką garbina kiti žmonės . Svarbu , kad tai neštu gerovę jiems ir Lietuvai. Aš tik leidžių sau parodyti , kokias nesamonęs bruka mums krikščionybės agitatoriai . Ir tai tikrai nėra nukreipta prieš lietuvius išpažystančius krykščionybę . Bet nukreipta prieš tokius morarilnius nevėkšlas , kaip Tamsta, kurie braunasi su savo ” tiesomis ” į svetimus namus be leidimo , ir mojoja jomis kaip koks laukinis kuoka . Patariu – nusiraminkit , nes pyktis tikrai blogas patarėjas . Ir pamąstykit , gal kada suprasit , kad Tikėjimas negali stumti į pykti . O jei stumia – tai gal toje religijoje kažkas ne taip . Sėkmingų pamąstymų.
Nerašinėk nesamonių esi niekingas MELAGIS ir degsi pačiam pragare nevisai sveikas šių dienų “kryžiuotis” neužtenka ar tai proto , ar tai drąsos labai jau kvailai parašėt nesusireikšminkit. Nueikit į mečetę ir tenais paaiškinkite savo ” tiesas” pagristi savas nesamonęs taip ir nesugebėta yra banalūs lietuvių tautos priešai pasiruošusiu bet kam suknežinti makaulę mes ne krikščionys – smurtu , žudynėmis , griovimais neužsiimame… Parodžiau normaliam pašaliečiui… Iš pradžių pasakė, kad aš durnas, nes prasidedu su ligoniais. Nesiginčijau. Paskui paaiškino, kokius ir kokios konkrečios ligos simptomus jis mato “Lamato” tekstuose. Na, ką aš galėjau pasakyti profesionaliam psichologui? Todėl atsiprašau Lamato, nes krikščionims negalima šaipytis iš Dievo nuskriaustų.
Bet kuri religija yra sukurta žmonių,valdyti žmones..Visų jų paSkirtis yra per stabMeldystę – amŽinoje stabMeldystėje – amŽinam stabdyje ..
“Pagonybė” taipogi Lietuviams yra primesta ..
Vienam tėvas Dievas,kitam mama Dievė ..
Niekados nebuvo pradžios,ar pabaigos yra AmŽina AmŽinybė ..
“Materija” negali būti sukurta,ar sunaikinta,nes ji niekada neprasidėjo ..
Visi mes gimstame nuogi,tik vėliau mus aprėdo skirtingais aprėdais ..
Saulė pateka ir Šildo mums vienodai,neskirstydama kam Šviesti,kam ne,mes patys save susiskirstome ..
Nėra kelių į Laimę,pats kelias yra Laimė ..
…………
Kitados visi keliai į saulę ėjo,
vienas ilgas baltas kelias buvo.
Juo į saulę ėjo, kas norėjo,
kol ant kelių kelias nepargriuvo.
Ir dabar jisai ant žemės rangos,
iš to skausmo skaudžiai susiraitęs.
Reikia kelią vėl paimt už rankos,
Jį prikelti ir į Saulę eiti.
http://www.youtube.com/watch?v=memd7bht38Y
Kas Dievo -Dievui, kas Ciesoriaus – cesoriui. O bažnyčia kurioje vietoje ? Su Dievu viskas aišku,- (žmogus planuoja, o dievulis iš to juokiasi). O toliau kaip “keturiose mušketininkuose”,- Arba karalius , arba kardinolas.Senais laikais krivis(kardinolas) žinojo kas gali būti jei nesutiks su kunigaikščiu(karalium). Bėda ,kad vėliau dažnai buvo kitaip. O kurioje vietoje čia demokratija ?! Pagalvokit patys.
Citata: “Krikščioniškai kalbant, pats oriausias žmogus pasaulyje yra Kristus, vedamas nukryžiuoti. Ir nepasipriešino jis ne todėl, kad negalėjo ar jautėsi pasmerktas, kaip auka, bet todėl, kad buvo orus.” Tai nėra tiesa. Kristus pirmiausia buvo klusnus, vykdė Dievo Tėvo valią, priėmęs ją skausmingai, Getsemanės sode prašydamas “atitolinti tą taurę”, tačiau galiausiai taręs: “Tebūnie Tavo, ne mano valia”. Orumas yra iš paties žmogaus kylantis bruožas, tuo tarpu dieviškasis nuolankumas ligšiol krikščionių laikomas didele vertybe (kai atleidžiame visiems, net ir priešams, nekalbant jau apie kitaip galvojančius).
Gražių visiems šv. Velykų!
Jei tos tavo velykos “suteptos” ar “pateptos”, tai pasilik jas sau.
—
Neapleidžia mintis, kad Baltiškų erdvių Dievybės aiškiai siekia paskutinių savo globėjų – Lietuvių
Gerb. Vilmantai, jos ne tik mano – jos ir Tavo, ir viso pasaulio. Švęsk klausdamas savęs – kodėl aš noriu iš tolo apeiti tikrą džiaugsmą. Dievas geras, jis nepyksta ant tų, kurie jo nepažįsta.
Prieš vieną dievą klupėti tau buvo maža, daba klaupiesi prieš daugeli dievų.Tai laiko labai daug atima.Galima ir užmiršt prieš kurį klupėjai o prieš kurį dar ne.Grįžk paklydėle avele. Su šventom Velykom!Vilmantai.
Niekada nežinojau jokių kitų dievų – tik antikines pasakėles apie Olimpą, Kraševskio grožinę kūrybą apie mildas, nijoles ir kitas urvų deives, o Dievas yra vienas, ir jį išpažįsta milijardai tikinčiųjų.
Krikščionybė ryšyje tarp meilės ir prievartos, tai labai svarbu Vatikano milijardams. Moralizavimas, gąsdinimas – ganomoms avelėms prievartos ir pažeminimo išraiška… Tačiau kas unikaliai klastingiausia teologinėje krikščionybėje, kad leidžiama klysti, ir taip auginamos avelės.
Papildau pavyzdžiu.
Vienam kunigui Kaune sakau:
-Bjauriuos prookupacine krikščionybe…
Ir žinai, jis klastingai atsakė:
– Nieko baisaus, tu ieškojime, tu paklydęs avinas, todėl pats brangiausias, imk knygučių .
Nekvailai patarė.
Gražu – kas patinka! – kalbant apie samazochistinį kančios garbinimą ?
——————-
TIESA ta, kad lietuviai savo gyvybės šaknyse esa “(pa)gonys”, patinka tau tai, ar ne.
Ir, anot Artūro Gotauto, laimei, ne įsitikinimai kuria TIESĄ, o ši baltiška TIESA teisia visus įsitikimus.
Palauk, Vilmantai, kol tave kokia bėda ištiks… Čia ne apie skandalą prie Vytauto paminklo – tai tik nesusipratimas, bet mirtinos ligos ar neatšaukiamos netekties valandą ne pagonių šmėklų šauksiesi, o Vienintelio Viešpaties. Ne vienas tai jau paliudijo.
Negąsdink kryžium.
Savo šventą Ugnį užgesinus, Ar paneši kryžių juodą? Per kraujuotus šimtmečių kemsynus, Protėviai tau ranką duoda.
O kodėl ne stačiatikių? Jie gi save laiko daug tikresniais krikščionimis, negu paklydusieji katalikai . Tai gal pradžiai tarpusavyje išsiaiškinkite, prieš kitus smerkdami.
Tamsta Amelija, Velykos nėra Kristaus prisikėlimo šventė, nes žydau dar kai Kristau nebuvo jie jau tada jas šventė, bažnyčios išperos matydami, kad daugelyje tautų tame tarpe ir mūsų, nepaklusdavo ir eidavo švesti to ar kito gamtos laikotarpio šventes, tada klastūnai bažnytininkai padarė taip pervadino tas šventes savais pavadinimais ir pavogė ir nusavino kitų tautų šventes paversdami jas savomis ir taip meluoja jau daugel metų žmonijai
sveikinu redakciją ir visus patriotiškai nusiteikusius – kriksčionis su šv.Velykom, pagonis su pavasario švente ir visiems linkiu išsilukštenti lyg viščiiukams iš savojo ego kalėjimų (to labiausiai linkiu su) priespaudos ir atgimt “iš aukšto”, iš šv.Dvasios kartu su prisikėlusiu Kristumi.
Stiprybės ir optimizmo visiems ant Lietuvos.:)
‘Bet kuris, uzimantis auksciausias pozicijas, turi tarnauti kitiems’, sitie zodziai ir mazgojimas jauniems nusikalteliams kojas vercia suvokti giliausia Kristaus minti – naujasis Popiezius mum
s sugrazina tikraja krikscionybe.
Pritariu Martai. O visiems rasantiems linkiu neprisideti prie tu uzsakovu, kurie sutrike Popieziaus elgesiu, jo tikruoju tikejimu ir gyvenimo budu, nesanciu didele Vilti visiems, taigi, neprisideti prie uzsakovu, kurie i savo imantriausius kibirus jau kaupia dvokianciu zodziu papliupas, mandrus isvedziojimus ir niekalo pilnus purslus, kuriuos istaskyti ruosiasi i musu naivias ir patiklias sirdis. Linkiu vieniems bent jau neprisideti prie sielu tarsos, o kitiems laikytis Popieziaus pozicijos – jis atkartoja Jezu.
Perdėtas popiežiaus maivymasis (Vatikano režisūra)…Jei jau norėjo pasirodyti arčiau Jėzaus, būtų geriau kokiam suparaližuotam senukui pampersą pakeitęs, o tiems jauniems nusikaltėliams į sprandą ir tegu pradeda dirbti, o ne veltėdžiauja…
nemanau kad čia viskas taip paprasta. Greičiausiai norėta parodyti kad net ir patys sunkiausi nusikaltimai yra niekas , gal tik nežymus paklidimas, jei tai daroma bažnyčios labui. Taip pateisinami buvę ir busimi nusikaltimai religijos naudai.
Tikroji krikščionybė yra įmanoma – kaip ir tikrasis Komunizmas.
Gražus požiūris, Vilda, malonu, kad Alke daugėja nedogmatiškų komentatorių.
Vel vel vel jo jo jo ankščiau krikščionys dolbino pagonis ,daba ontrep prasided.Ir visi randa pasiteisinimą.Perskeltas dangus.A ne visų rušių tikėtojai.Alahc akbar.Su šventom Velykom, Vilmantai!.
Nepamiršk, kad Lietuvos religinė oro erdvė – vientisai Baltiška.
Yra apie ką susimąstyti perskaičius. Ne tuščias (ne pagoniškas) tekstas.
Jei ne pagoniškas, tai koks, čigoniškas?
Vilmantai brolau, sąvokos tuščiai ir pagoniškai aš sugretinau ne įžeidžiant, bet tiesiog pabrėžiant šių sąvokų tapatumą.
Matai, mano mielas geras žmogau, pagoniški minties vingiai ir bandymai vaizduoti filosofiją straipsniuose, mąstančios žmonijos dalies akyse atrodo lygiai taip pat, kaip pav. kokie purvini smirdintys bomžai, dėl savo gyvenimo būdo tapę apgailėtinais civilizuotos visuomenės dugno gyventojais, pradėtu pasakoti, kad jie ne dėl savo kvailumo, o dėl pagarbos savo tolimiems nežinomiems protėviams (gal beždžionėms?) dabar išdidžiai tapo bomžais, todėl geria pigu odekoloną ir gyvena įsirangę skarmaluose po tiltais, vietoj to, kad kaip visi normalūs žmonės baigti išsidirbinėti ir pradėti gyventi ŽMONIŠKAI 🙂
atsieit , jei pataikauji svetimiesiems-.gyveni ŽMONIŠKAI, o jei gerbi protėvius -esi padugnė.
Matai, bažnytiniui rūpintojėliui biblija parodė, kaip mylėti savo artimą ir nekęsti bomž ‘ų (ū-bogų).
——-
Paklydėli esavičiau, atsipeikėk, juk tavo teologiniui dievui bomž’as teologiškai artimesnis, nei popiežius auksiniam krėsle.
Kur tu matei, kad aš nekesčiau bomžų? Visa laika jiems padedu, bet tai ne reiškia, kad aš pritariu jų pasirinktam gyvenimo būdui.
Be je, apie šį gyvenimo būda daug žinau, nes ne vieną esu pabandęs iš jo ištraukti. Per tuos bandymus supratau tik viena, jei žmogus ne norės pats, jokie geri mūsų norai, pinigai, kita pagalba netures jokios vertės šiose pastangose. Čia tik filmuose ar populiarioje pasauliečių literatūroje vargšais tampama dėl kitų kaltės, realybėje vargas yra pasirinkto gyvenimo būdo pasekmė ir nieko daugiau.
Jei ū-bogai hierarchiškai patys artimiausi tavo teologiniui dievui, tai, padėdamas tiems ū-bogams, nusidėjėli, juos tik klastingai atitolini nuo teologinės palaimos.
BOMŽ’as tai ne visada Ū-BOGIJ (prie Dievo esantis). BOMŽ tai sovietų sąjungoje gimusi abraviatūra reiškianti Bez Opredelionnogo Mesta Žytelstva, (asmuo neturintis nustatytos gyvenamos vietos). O padėti vargšams tai Dievo įsakymas, juk Dievas negali įsakyti ko nors tokio, kas atitolins nuo Jo? O gal brolau žinai kitokius Jo įsakymus? Na tuomet pasidalink ir su manimi savo žinojimu, taip pat pasakyk iš kur tu tą žinojimą gavai?
mano proseniai buvo katalikai, žinau net bažnyčią, kurioje jie tuokėsi, krikštijo vaikus, buvo šarvojami… Joks šunsnukis neturi teisės juos vadinti pataikūnais.
Esavičiau, jūsų krikščionybės samprata dvelkia dogmatizmu. Gal tai klaidingas įspūdis, bet jei tai tiesa, tai žinokit, kad tokia krikščionybė ateities neturi. Ir juo labiau dabar, Bažnyčią valdant Pranciškui. Neabejoju, kad jis daug nuveiks iš esmės atnaujinant Bažnyčios liturgiją, struktūrą ir mokymą.
Dogmatizmas nėra negatyvi sąvoka sekant Jėzumi Kristumi. Būtent Jis yra perspėjęs, kad ne kiekvienas sąkantis Man Viešpatie Viešpatie įeis į dangaus karalystęs, bet TIK VYKDANTIS Dievo valią. O Dievo valia nesikeičia jau du tūkstantmečius t.y. Kelias pas Jį tik per Jo Sūnų Jėzų Kristų. Visa kita klystkeliai vedantys į pragarą (ugnies ežerą). O dėl Pranciškaus, tik Dievas nuspręs ką ir kaip jis naujins ir keis. Be to niekada nereikia pamiršti, kad viskas kas nauja tai tėra gerai pamiršta sena 🙂 Nieko neatsiranda po saule, ko jau ne buvo prieš tai. Todėl po kiek laiko mano nepalenkiamas dogmatizmas gali tapti (atrodyti) progresyviuoju atsinaujinimu 🙂
Po krikščionybės sąvoka slepiasi labai skirtingi reiškiniai: viena krikščionybė viską suvedė į kelias formules, jų nepripažįstančius kepdama ant laužo, o kita, likdama ištikima savo pradininkui Jėzui, puoselėja Dievo vaikų laisvę. Taip kad kiekvienam reiks pasirinkti. Spėju, kad popiežius pasirinko Dievo vaikų laisvės krikščionybę ir kiek jo jėgos leis stengsis ją realizuoti.
Kaip ir tikri Žydai tik bendraudami su svetimais save vadina Žydais (Herbrajas), nes šį vardą jiems davė aplinkinės tautos, tikras jų vardas visai kitas. Taip ir Krikščionimis mus pavadino ne krikščionys, tai įvyko Antiochijoje apaštalo Pauliaus evangelizavimo metu. Realiai mūsų vardas visiškai kitoks, bet jį žino tik tikri Jėzaus Kristaus sekėjai, būtent taip mes vienas kitą ir atpažystame. Todėl kalbėti apie kažkokias skirtingas krikščionybės sąvokas nėra prasmės, čia tas pats kas skirtingų literatūrinių mokyklų profesūrą diskutuotu kokią slaptą prasmę įdėjo Dostojevskis į savo kūrinius, bet patį Dostojevskį ir jo nuomonę ignoruotu. Dar karta pasikartosiu, kad Popiežius nėra laisvas pasirinkti kokiu keliu jis eis, nes tai ne jo valioje. Kaip Dievas nuspręs, ten jis ir eis. 🙂
Kaip Dievas nuspręs. Tačiau ne tiems, kurie nepasmerkė žmonių kepimo ant laužų spręsti apie Dievo valią. Tokie, spėju, geriau žino velnio valią. O šiaip nesuprantu, ką nori viduramžių krikščionybės adeptai pasakyti laisviems žmonėms? Manot atsiras tokiuų naivių žmogelių, kurie atsisakys teisės patiems spręstti, naudojantis savo pačių protu. Negi manot, kad žmonės sutiks patys sugrįžti i kalėjimą, kur bus priversti kartoti kelias tiesas ir dar konkrečiomis formuluotėmis? Ne tie laikai kolega, nebent tiek pasikeistų politinis režimas, kad vėl galėtumėt užkurti laužus.
Šiaip žiniai. Kristus yra pasakęs savo mokiniams: Jus persekios, o ne – jūs persekiosite. Kaip pats neseniai rašiai “po krikščionybę slepiasi ……” (tikrai laaaaabai daug kas slepiasi). O štai Kristaus mokinystėje pasislėpti nėra kur. Dievas Pats uždengia mus paslapties šydu nuo netikinčiųjų, kuris vadinamas KVAILYSTE. Juk visiems pasauliečiams mes esame kvailiai, o jie protingi. Jie apie mus neturi žalio supratimo, nes ką apie kvailius gali pasakyti, juk jie kvailiai, tik taip juos galima tyrinėti ir priimti. O mes turime privilegiją įsižiūrėti į bet ką ir bet kurį reiškinį blaiviai vertinti, nes mes turime apsauga, ateitį, ramybę ir kas svarbiausi Kristaus atvertą protą ir Dvasią.
Sėkmės brolau 🙂
Be je, laisvė yra vertinga tik tuomet kai ji suteikta, o jei tu pats pabėgai iš kalėjimo į laisvę, tuomet tai amžina baimė ir slapstymasis įvairiuose bomžų urvuose bėgiojant nuo persekiotojų, ji visada baigiasi dar sunkesniu kalėjimu. Simple.
Kristus yra vyras
Algirdas Patackas („Artuma“, 2011 balandis)
Kristus yra vyras, tikras vyras, savas. Dievas atsiuntė Jį mums kaip savo sūnų, tai yra vyrą – ne kaip dukterį, kaip moterį. Tam, kam Jis buvo skirtas, reikėjo vyro, ir tik vyras galėjo tai padaryti. Tai mes jį padarėme belyte būtybe, nusaldinom. Kristus yra tobulas vyras, turintis visas vyrui būtinas savybes – na ir dar tas, kurias gali turėti tik Dievas, pavyzdžiui daryti stebuklus.
Esminis Kristaus bruožas yra drąsa. Tai ypatinga drąsa, maksimali ir kraštutinai įmanoma. Tai yra drąsa mirti, drąsa gyventi žinant kad mirsi, kad būtinai mirsi anksčiau laiko, kad Dievo valia atėjai į šį pasaulį mirti, ir turi gyventi su šituo, ir gyventi drąsiai ir tikrai. Tai gali tik vyras, tai įmanoma tik vyrui. Moteriai šitai neduota, ji ateina į šį pasaulį nešti gyvybę, jai ši lemtis būtų nepakeliama, prieštaraujanti visai jos prigimčiai.
[…tokios drąsos turėjo mūsų partizanai, tačiau suvokti ką tai reiškia, suvokti visu svoriu įmanoma tik iš patirties. Gal man atleis krikščionys, jei pavyzdžius pateiksiu iš kitos terpės, iš islamo pasaulio. Taip jau atsitiko, kad su šitokia kraštutine drąsa teko susidurti ne čia, tarp krikščionių. Tai įvyko Kaukaze, per karus. Ten susipažinau ir artimai bendravau su dviem tikrais vyrais. Tai Čečėnijos prezidentai Džocharas Dudajevas ir Zelimchanas Jenderbijevas – vieną iš jų, Zelimchaną, galiu laikyti savo draugu. Abu jie gyveno žinodami kad mirs, kad žus. Dar daugiau – jie žinojo, kad tai neišvengiama. Buvo tam tikras skirtumas. Džocharas, subtilesnė natūra, islamo intelektualas, suvokė – palaipsniui – kad jo mirtis yra neišvengiama ir netgi būtina, lemta, kad ji yra sprendinys laikinai laimėjus grubiai jėgai. Zelimchanas, karys, turėjo teorinę galimybę išgyventi, nepaisant daugybės pasikėsinimų, bet Dievas, kurį jie vadino Allāh’u, lėmė kitaip. ”Dala sobar loila massarna a” – amžiną ramybę duok mirusiems, Viešpatie (čečėn.)].
Kristus turi viską, visas tradicines savybes, virtus antīqua, kurių reikia tikram kariui, kariaujančiam ne „prieš“, bet „už“. Neatsitiktinai ankstyvųjų viduramžių riterio etalonu yra laikomas riteris Galahadas, kurio habitus labiausiai primena Kristų – seras Galahadas yra drąsus, pamaldus ir skaistus, ir netgi, kaip sako mitas, buvo gyvas paimtas į dangų. Todėl jam vieninteliam iš riterių yra pavykę paliesti Šventąjį Gralį, eucharistijos taurę (kurios mitologinis provaizdis, beje, yra paparčio žiedas).
My good blade carves the casques of men,
My tough lance thrusteth sure,
My strength is as the strength of ten,
Because my heart is pure.
(Alfred Tennyson, poema „Sir Galahad“)
Mano kardas aštrus
Mano ietis tvirta
Aš stiprus ir romus
Širdis mano tyra
(laisvas vertimas, A.P.)
Kristus turi ir kitokios drąsos, ne tik drąsos mirti. Jis turi drąsos pasakyti tiesą į akis (…taip, tu – Judui), …). Net tylėjimu Jis pasako daugiau nei žodžiais – kai rašo pirštu smėlyje, pilantis priekaištų krušai. Šitai yra genialiai pagavęs Dostojevskis – „Legendoje apie Didįjį inkvizitorių“ Kristus tylėdamas išklauso inkvizitoriaus priekaištus, ir tik išeidamas jį pabučiuoja. Jis turi drąsos, kai reikia nepaisyti visuomenės nuomonės (epizodas su muitininku), mandagybių ir gero elgesio taisyklių (išvaiko prekeivius). Gal drastiškiausiai ši drąsa, santykių su kitais drąsa pasireiškia santykiuose su motina („…o kas tau darbo, moterie…- per vestuves Kanoje“). Teologai ir pamokslininkai iki šiol vienas už kitą išradingiau stengiasi nuglaistyti, paaiškinti šį jo poelgį, tačiau yra kaip yra, tie žodžiai turėjo būti pasakyti, nes Jis buvo vyras, o Marija – moteris, nors ir motina. Tas dvi tiesas – vyro ir moters – reikėjo atskirti, ir belieka viltis, kad Marija giliai širdyje šitai suprato…
Tačiau esminis raktas į Kristaus pažinimą yra anoji drąsa mirčiai, ribinė žmogui. Gal čia ir slypi atsakymas į slėpinį, kurio neranda teologai ir visokie kitokie išminčiai, kodėl Katalikų bažnyčia (o ir visos senos ir amžinos religijos) taip užsispyrusiai, nemokėdami paaiškinti, neleidžia moterų prie altoriaus ir laikosi celibato, ir laikysis šito, nepaisydama nieko. Šis slėpinys – tai Kristaus santykis su moterimis, santykis su moteriškumu. Visą gyvenimą Jis buvo supamas moterų – nuo kūdikystės (…madona), suaugus (…Veronika, Magdalena) ir iki mirties (…pieta). Kažkas Jame jas traukė prie savęs, bet Kristaus santykių su moterimis nepavadinsi kitaip kaip rūsčiais. Tačiau šitoje rūstybėje, turinčioje tiesioginį sąlytį su mirtimi, gal ir yra atsakymas.
Kristus vyriškoje aplinkoje iškart yra atpažįstamas ir pripažįstamas už vadą, lyderį, tikrą vyrą, ir tik kiek vėliau – už Mesiją. Paprasti Genezareto ežero žvejai patiki Jam iš pirmų žodžių – o juk būti pripažintam paprastų, dirbančių fizinį darbą žmonių terpėje yra daug sunkiau, negu tarp baltarankių. Iškart, per kelias sekundes, lygias amžinybei jį atpažįsta ir patiki vienas iš latrų, nukryžiuotų šalia, skirtingai nei kitas, jau pardavęs sielą šėtonui.
Kristus yra gailestingas, bet Jo gailestingumas yra vyriškas, be sentimentų. Jis myli vaikus, bet kitaip, nei juos myli moterys. Jam vaikas – mažutėlis, nekaltumo ir bejėgystės įsikūnijimas, kuriam reikia vyriškos globos. Kristus gali būti visoks, gali būti ir Dievo avinėlis (…aš esu romus ir nuolankios širdies), žadantis suvargusioms mūsų sieloms atgaivą, nes Jis yra „netiesinis“, anot Česlovo Kavaliausko. Bet be ano drąsos rūsčio, ryžto mirčiai šis pažadas pakibtų ore.
Jis nėra banalus supermenas, nėra visagalis multiplikacinių filmų herojus. Kristus tikrai yra tikras žmogus, tikriau nebūna. Ir Jis patiria silpnumo akimirkų, tokių žmogiškų ir žmoniškų. Nors Kristus yra mažakalbis, prabylantis tik tada, kai to reikia, ir nepasakantis daugiau nei reikia, bet lūžio momentais Jis atsiveria, atskleisdamas, kad visa, kas žmogiška, jam nesvetima („ …žvėrys turi urvus, paukščiai lizdus…Žmogaus sūnus neturi nieko“). Tačiau dramatiškiausiai ir įtikinamiausiai šis žmogiškasis tikrumas, prigimties silpnumas, kuris betgi ir daro žmogų žmogumi, atsiskleidžia Jo dejonėje ant kryžiaus – „Tėve, tėve, kodėl mane apleidai…“ Prisipažinsiu, ši dejonė man yra tai, dėl ko Jis yra savas. Be jos gal negalėčiau įtikėti, kad Jis, gelbėtojas, Salvator, buvo toks kaip mes, kad buvo vienas iš mūsų. Be jos Jis būtų tik Dievo konstruktas, superrobotas, technologinė dieviškojo gailestingumo parama vargšei silpnai žmonijai.
O galutinis brėžis, Kristaus vyriškosios prigimties viršūnė yra paskutinysis Jo žodis, žodis išdejuotas peržengiant mirtį – ATLIKTA… Pagaliau įgyta teisė amžinai likti teisiam, įgyta teisė vadintis vyru. Kančios vyru, įveikusiu kančią ir mirtį.
Ir todėl viskas labai paprasta – štai Jis, štai tu, ir gyvenk, ko dar reikia…
Sapnai įdomūs tik pačiam kryžiaus sapnuotojui. O jų aiškinimai interpretacijomis gali labai įvairuoti, ir bet kokie apibendrinimai čia ne itin vaisingi.
eilinė TAKTO stoka.
Lietuviui “morališkai” saviegoizuotis svetimose ir svetimoje religijoje prie kryžiaus nedera vien (o šiaip – ir ne vien) dėl to, kad už tai sumokama Baltų (lietuvybės) kaina.
Kažin, ar už tai Protėviai ir Dievai atleis.
Negrętink vokiečių Nechelmano sukurtų dirbtinų baltų su lietuvybę. Paskutiniu metu dažnai girdime jog “pats tikriausias baltas yra lietuvis” 🙂 Kadangi kaip supratau esi vienas iš tų dirbtinų baltų tai tiesiog broliškai siūlau prisiminti kai kurių mūsų pagoniškų protėvių panašų gretinimą, norą sekti pasauliečių madomis. Jie taip pat šūkavo, kad “pats tikriausias lenkas yra lietuvis”, o dabar jų proanūkiai rėkauja wilno naša. Jie jau net neprisimena, kad buvo lietuviai, jie dabar BALTAI, oi atsiprašau POLIAKAI 🙂
Be je, dirbtinais Baltais gali būti tik pagonys, o Kristaus mokiniai, kurių mažuma, visada išlieka Lietuviais.
Kokie jie neolietuviai, jei, visų pirma, jie priklauso kažkokiai ROMOS katalikų bendruomenei . Tai tikrai ne lietuvybės stovykla.
Kristaus mokiniai visada išlieka lietuviais? Kaip manai kokį tikėjimą išpažįsta Vilnijos gyventojai? Ar reikia priminti? Katalikais, brolau. O kuo jie save laiko, ar žinai? Gal irgi priminti? Jie lenkai, Esavičiau. Tad atsipeikėk iš savo sapnų ir atsigręžk į realybę. Priimk realybę tokią, kokia ji yra. Užteks miegoti ir savo sapnais džiaugtis.
Matau broliai, kad nieko taip ir ne supratote.
Na y tep kap y 🙂 Jeigou Dievs tep nutars On y paruodys, muon darbs y baigts.
Su Dievou
p.s. Žinokite tik vieną, Pas Dievą KARALYSTĖ, ten nėra demokratijos 🙂
Net keista, kodėl pas tavo dievą, sakai, nėra demo kratijos, kai tuo tarpu tavo bibleologijoje, demonas yra. Ir tam demonui tavo visagalis visa galo dievas leidžia reikštis, ir niekaip jo nenugali.
—
Dėl karalystės. Sakau, nereikia Lietuvai jokių karalysčių apgavysčių, nes visos karūnos – su kryžiais (anot tavęs – demo kratiniais).
Matau žemaitis rašo, tai kaip Adolfas Gedvilas Tryškių vaidila yr pasakęs, kaip sunkia žemaitiam išmušė senąjį tikėjimą, taip dabar aniems yr sunku prie jo sugrįžti, nors mano protėviai buvo ugnies ir šviesos saugotojai aš toliau tęsiu jų darbą, o jie yra kilę netoli Latvijos pasienio iš Židikių miestelio Mažeikių rajons.
“Amuletai, nors išoriškai atrodo nekalti, savo simbolika atveria kelią ne Dievui, bet dvasiniam blogiui. Pagaliau jie visi, taip pat ir atlantų žiedas, yra ne kas kita, kaip atvirumo ir priklausomybės priešiškam mums pasauliui ženklas. Būdami atpirkti, neturėtume (net iš pažiūros nekalčiausiu būdu) su tuo pasauliu užmegzti ryšio.”
😀
( http://www.egzorcistas.lt/vengtini-zenklai )
To laikmečio priešiškai nusiteikusios Pasaulio “prokurorų” paslaptingos atpirkimo dėžutės
😀
( http://www.tumblr.com/tagged/vampire%20hunting%20kit )