Ant margučių – protėvių baltų laiškai (nuotraukos)

Kiaušinis – mažas Dievo ir Gamtos tvarinys, visų laikų filosofams keliantis svarstymus – „Kas šioje Žemėje pirmesnis?…“. Seniausias mitas, užrašytas Žeimelyje, sako, kad „Mėnulyje ant akmens tupėjo milžiniška antis. Ji buvo padėjusi kiaušinį ir ruošėsi perėt, bet nuskrido ieškoti maisto. Tuomet užėjo lietus, sudrėkino lizdą, jame pasidarė skylė, pro kurią iškrito kiaušinis. Krisdamas atsimušė į debesis ir suskilo į tris dalis. Iš trynio atsirado žemė, o iš baltymo – vandenys, iš kiauto – dangus ir žvaigždės“. Kiaušinis baltų kultūroje visiems laikams tapo gyvybės pradžios simboliu – pavasariais, prieš šv. Velykas, išradingų ir nagingų margintojų rankose virstantis mažu meno kūriniu iš kartos į kartą perduodančiu žinias apie mūsų protėvių tikėjimą, dangaus kūnus, jų poveikį Žemei, gyvūnijai ir Žmogui.

Nudažytas įvairiomis spalvomis, išmargintas įvairiais raštais ir ženklais, margutis šiandien yra ne tik graži ir sena liaudies tradicija, bet ir prabangi stalo puošmena, liudijanti apie seną baltų-lietuvių kultūrą, ryšį su gamta ir senas pavasario švenčių tradicijas.

Archeologų radiniai liudija, kad tradicijos marginti kiaušinius, suteikti jiems magiškos galios būta gerokai anksčiau, negu į mūsų kraštą atėjo krikščionybė. Kasinėjant Gedimino kalno aplinką, rasti XI–XII amžiaus kiaušinio pavidalo akmeniniai, kauliniai ir moliniai dirbiniai, o Gedimino pilyje rastas akmeninis kiaušinis datuojamas XIII amžiumi. Dainų slėnyje Kaune rastas kiaušinis iš kaulo. Akmeninių kiaušinių taip pat rasta Tauragės ir Mažeikių apylinkėse. Daugelyje pagoniškosios kultūros kraštų švenčiant pavasario šventes kiaušinis laikytas magišku vaisingumo, derlingumo simboliu.

Velykinis kiaušinis pirmą kartą minimas 1549 metais Martyno Mažvydo giesmės šv. Ambraziejaus dedikacijoje. Margutis Lietuvoje žinomas jau XVI amžiuje ir buvo labai populiarus XIX amžiaus pabaigoje – XX amžiaus pirmaisiais dešimtmečiais. Lietuvoje kiaušiniai buvo dažomi ne tik per Velykas, bet ir per Jurgines bei Sekmines.

Kiaušinių marginimo prieš Velykas tradicija išliko net sovietmečiu ir pasiekė mūsų dienas. Velykų simbolis – kiaušinis – dažomas įvairiomis spalvomis, marginamas įvairiais raštais ir ženklais. Paprastai margučio ženklai yra archetipiniai. Tai taškiukai, brūkšniukai, saulutės, mėnulio motyvai, kryžiukai, spiralės, žalčiukai, žiedeliai, dantukai, grėbliukai, eglutės, žvaigždutės, paukščio pėdelės, augalų raštai ir kt. Lietuvių tauta juos išsaugojo kaip baltų kultūros apraišką iki šių dienų.

Mūsų senoliai margučius margindavo tik augaliniais dažais, pagamintais iš ąžuolo, alksnio, skroblo, šaltekšnio žievės, džiovintų dilgėlių, ramunėlių, rugiagėlių, svogūnų lukštų, šieno pakratų, eglių pumpurų ir kitų aplinkui augančių augalų. XIX amžiuje, atsiradus anilino dažams, kiaušinius imta dažyti cheminiais dažais.

Dabar Lietuvoje dažniausiai dažoma anilininiais arba specialiai tam pritaikytais dažais ir marginama vašku arba skutinėjama. Tačiau yra šeimų ir toliau tęsiančių senąsias tradicijas – kiaušinius dažyti ąžuolo ar juodalksnio žievės nuoviru, raugintu su surūdijusiomis geležimis, paspalvinant beržų pumpurų, dilgėlių lapų nuoviru. Tokių tradicijų dar iki šiol laikosi mokytojos Elvyros Rakauskienės šeima, gyvenanti Kauno rajone, Netonyse. „Tai mano mamos, gyvenusios taip pat Netonių kaime, perduotos margučių marginimo tradicijos, einančios iš kartos į kartą. Ji mane dar devynmetę mergaitę išmokė paruošti žievių nuovirus, perdavė raštus ir marginimo vašku paslaptis. Taip margučius margino ir dažė ji, aš, o dabar ir dukra Rasa. Prieš Velykas su malonumu šio kruopštaus darbo imasi ir mano vaikaitė Raminta. Žinoma, kotelis su adatėle jos rankos dar taip neklauso ir raštus šiek tiek kitokius piešia, bet ji tikrai margins“, – su džiaugsmu sako E. Rakauskienė.

Kasmet prieš Velykas kartu su dukra Rasa ji numargina iki kelių šimtų margučių, kuriais apdovanoja savo artimuosius, kaimynus, draugus. „Augaliniais dažais dažytus margučius valgyti sveika, nes jų lukštas išlieka nepažeistas dažo“, – pastebi margintoja.

Jos margučių paviršiumi vašku rašyti raštai raitosi žalčiukais, virš kurių galvų karūnos – tekančios, ar besileidžiančios saulės, pabrėžiančios ypatingą šių gyvūnų vietą baltų mitologijoje. Pranė Dundulienė knygoje Senovės lietuvių mitologija ir religija rašo, kad „būdamas Motinos Žemės augimo bei vegetacijos simboliu, žaltys – dievas Pagirinis laikytas visokio žemės turto ir ūkio globėju.“ Lietuviai – žemdirbių tauta, todėl nenuostabu, kad ir margučių raštai – užkoduoti prašymai gausesnio derliaus ir didesnės bandos gyvulių.

Be išradingai numargintų žalčio (gyvatės), saulės, augalų raštų, tarp E.Rakauskienės margučių galima rasti aviliukų. Maži bičių nameliai, dėstomi arčiau kiaušinio galų. Tarp jų įterpiami augalų lapeliai, o galuose saulė su žvaigždėmis. Aviliukai ant margučio – dabar ypač retai sutinkamas motyvas. Pati margintoja sako, kad mama pasakojusi, jog tokius margučius nuo seno per Velykas dovanodavo bitininkams, linkint bitelėms gero medonešio, o koriuose – gausaus medaus.

Ąžuolo žievė kiaušinio lukštą nudažo tamsiai ruda spalva, juodalksnio – juoda, o beržų pumpurai žalsvai geltona. Senovės lietuvių mitologijoje vienu iš kosminių medžių buvo laikomas ąžuolas. Mitologinėje tautosakoje šis medis buvo siejamas su dangaus kūnų ženklais, žalčiais ir kitais gyvūnais, todėl neatsitiktinai tradiciniai margučiai dažomi ąžuolo žieve, o jų rudame fone išraitomi žalčiukai, gyvatėlės, saulės, žvaigždės. Žalčio arba gyvatės sąsaja su Pasaulio (Gyvybės) medžiu vėliau tapo universaliu lietuvių liaudies kūrybos motyvu, dažnai randamu ne tik ant margučių.

„Kasmet velykinių pusryčių metu margučiais pasitikriname savo pačių tvirtumą. Tarp numargintų margučių ieškom stipriausio, galėsiančio atlaikyti bet kurio šeimos nario smūgį“, – pasakoja šimtametes baltiškas ir lietuviškas tradicijas puoselėjanti E.Rakauskienė.