J.Almonaitienė. Kurio pasaulio dimensija yra verslo etika?

Kaip turbūt jūs jau supratote, rašyti apie tai paskatino Lietuvos banko valdybos pirmininko Vito Vasiliausko ne per seniausiai pasakyti žodžiai, esą etika ir moralė – ne finansų pasaulio dimensijos. Gal ir teisus vienas iš komentatorių sakydamas, kad tai pavargusio žmogaus samprotavimai. Bet, kaip žinia, kas galvoje, tas girtam, supykusiam, o galbūt ir pavargusiam – ant liežuvio. Ta frazė, prasprūdusi stovint priešais žurnalistų kameras, manau, yra gera dingstis atidžiau žvilgtelėti į verslo etiką, „etiką“ bei atsigręžti į save pačius – kiek esame akli ir šališki, tą „etiką“ matydami.

Reakcija į minėtą pasisakymą kilo, ir gana žymi. Tiesa, ji iš esmės – tiktai emocinė. Gera proga interneto komentaruose išsilieti su kandžia ironija, ilgainiui gęstančia iki kasdienio pabambėjimo: juk ir finansų, ir kitokiame versle taip buvo, taip ir bus, ir nieko čia nepadarysi. Daug nepasiginčysi su tokia pozicija. Problema – sena kaip pasaulis. Ir gal net įdomi labiausiai tuo, kad ji mus vis dar piktina – nepaisant to savo senumo.

Ir kaip čia neprisiminsi Imanuelio Kanto su jo nemirtinguoju posakiu: žvaigždėtas dangus virš galvos ir moralės dėsnis manyje – du neįtikėtini stebuklai… Ar apie Kanto minimą „moralės dėsnį“ iki šiol ką nors pavyko išsiaiškinti psichologams? Buvo smalsu į tai pasigilinti, ir rezultatas, galima sakyti, nenuvylė. Elgesio etikos tyrimų psichologijoje, nors ir nedaug, esama, ir jie bent jau šį tą paaiškina.

Pažvelgus psichologo akimis

Psichologai, tyrinėjantys moralę iš evoliucinės perspektyvos, teigia, kad etikos normos nėra tik „žmonių sugalvotos“ taisyklės, įdiegiamos auklėjant. Viskas prasideda nuo to, kad mes tiesiog iš prigimties turime  esminę nuostatą: viską vertinti skalėje „gerai – blogai“. Taip vertinami kvapai, skoniai, garsai ir kiti pojūčiai. Malonūs, kaip taisyklė, tie kvapai ir skoniai, kuriuos skleidžia naudingi sveikatai, tinkami maistui dalykai. Tų, kurie gali sukelti sutrikimus – nuodingi, sugedę – dažniausiai ir kvapas, ir skonis nemalonus. Tai automatiškas, emocinis vertinimas, susiformavęs evoliucijos eigoje.

Žalingas kitų žmonių elgesys lygiai taip pat intuityviai atpažįstamas ir įvertinamas neigiamai. Psichologė Leda Kosmides (Leda Cosmides) teigia, kad mes visų pirma turime „užprogramuotus“ šiuos tris gebėjimus, paaiškinančius mūsų moralinius sentimentus: atpažinti apgavikus, dykinėtojus (neprisidedančius, kai kiti bendrai dirba) ir bendradarbiaujančius, padedančius. Pastarieji, anot Deivido Mesicko (David Messick), yra „saviškiai“, visuomet vertinami teigiamiau už „kitus“, „svetimus“. Apgavikai bei norintys ką nors dykai gauti kitų sąskaita – smerkiami, nes kelia grėsmę, o kartu – baimę, pyktį.

Taigi išeina, kad žmonės yra tarsi „iš prigimties geri“. Kodėl tada taip dažnai moralės normų nesilaikoma? Regis, gana daug ką čia gali paaiškinti keli paprasti socialinės psichologijos nustatyti dėsningumai. Kad ir toks, jog savo netinkamą elgesį ar klaidas mes linkę paaiškinti išorinėmis aplinkybėmis – esą, taip pasielgti „buvome priversti“. Panašiai, kaip, anot vieno sociologo, dalis mūsų tautiečių „yra priversti“ emigruoti (dėl sąlygų, kurios kitiems atrodo visai geros). Kiti gi tuo tarpu, matyt, „yra priversti“ vogti, imti kyšius ir kitaip neteisėtai pelnytis. Taip mąstydami, gana lengvai esame linkę save pateisinti. Na, o kitų klaidos – tai, žinoma, jau jų pačių atsakomybės reikalas. Tai yra taip paplitę, kad psichologų net vadinama pagrindine atribucijos klaida. Net ir teoriškai žinodami apie tokį savo mąstymo šališkumą, mes visi vis tiek šią klaidą darome.

Koja tarpdury – dar vienas mechanizmas, paaiškinantis, kaip imama nepaisyti moralės normų. Nusmunkama dažniausiai palaipsniui, pradedant nedideliais nusižengimais. Kai durys į neetiškų sprendimų „kambarį“ jau nebėra užtrenktos, riba – daugiau pravertos durys ar mažiau – nėra apčiuopiama. Tad vieną dieną jos ima ir gana plačiai atsilapoja…

Nustatyta ir tai, kad pats žmogus, net ir įžengęs pro minėto „kambario“ duris, to dar labai ilgai nepastebi. Kas kitiems, žiūrintiems iš šono, jau seniai akivaizdu, jam tebėra nematoma. Toks motyvuotas aklumas – tai psichologinės gynybos mechanizmas, padedantis išlaikyti aukštą savęs vertinimą. „Aklumas“ tuo stipresnis, kuo labiau geidžiamas tas tikslas, vardan kurio daromi neetiški veiksmai. Dėl to labai dažnai pačiam „nematomi“ yra įvairūs interesų konfliktai.

Galiausiai lieka paminėti paprasčiausią konformizmą – teisinimąsi tuo, kad „visi kiti tą patį daro“. Na, o ilgainiui atsiranda požiūris, kad „čia gi visai nieko tokio“. Pažintinio disonanso teorija teigia: žmonės, norėdami sumažinti vidinę įtampą, prie jau padarytų veiksmų priderina ir savo nuostatas. Todėl neetišką savo elgesį žmogus pats sau vis tiek kuo nors pateisins.

Tai yra tik patys bendriausi žmogiškų silpnybių pasireiškimo dėsningumai. Konkrečiose situacijose, pavyzdžiui, versle, atsiranda ir visokių papildomų niuansų, ties kuriais dabar neapsistosiu.

Verslas  – „ne mūsų“ pasaulis?

Visgi diskusija apie moralę šįkart kilo verslo kontekste, tad ir apie jį čia irgi norisi pasakyti šį tą daugiau. Dalis žmonių galbūt galvoja, kad verslas yra verslininkų reikalas, esantis kažkur toli, ne čia, „ne mūsų“.  O jeigu taip, kas vyksta ten, yra ne mūsų reikalas. Visgi dabar kaip niekada verslas yra prie mūsų visų priartėjęs, įsiskverbęs į kone visas gyvenimo sritis. Dauguma esame jo kuriamų produktų arba paslaugų vartotojai, taip pat – darbuotojai, kiti – ir patys verslininkai. Verslas mus veikia ir per bendrą, didele dalimi jo sukurtą aplinką.

Deja, didžiosios dalies šiandieninio verslo išgyvenimo sąlyga – propaguoti save ir savo produktus vis įžūlesnėmis formomis, kad jų vartojimas vis plėstųsi. Tai duoda rezultatus: daugybė žmonių, sąmoningai ir ne pasidavę spaudimui, renkasi tą gyvenimo būdą, kuris viešumoje, dažniausiai už pinigus, masiškai rodomas kaip „vienintelis teisingas“. Toks vartotojiškos aplinkos agresyvumas lemia vis labiau plintantį tradicinių vertybių neigimą, susvetimėjimą savo aplinkos, savo šaknų ir savasties pačia plačiausia prasme atžvilgiu. Tokia aplinka taip pat palengvina neetišką elgesį: joje mes „nieko negalim padaryti“, nes „dabar toks gyvenimas“. Bet ar šiuose požiūriuose nematyti ką tik aptarto mąstymo šališkumo?

Tiesa, čia būtinai norėčiau pasakyti, kad ir verslas verslui nelygu, ir tarp verslininkų, be abejo, yra labai įvairių žmonių. Dalis jų randa būdų savo veiklą padaryti moralia, prasminga. O kai kurie, pažvelgę į save iš šalies, nemaloniai nustebę klausia: „Ką mes visi čia veikiame? Ką kuriame ir už ką esame atsakingi?“ Ir Lietuvoje apie tai kartais kalbama, tačiau tas balsas kol kas nėra labai garsus ir girdimas.

Kaip įdomų pavyzdį norėčiau čia pateikti Danos Zoha (Danah Zohar) atvejį. Ši vadybos teoretikė, kaip pati sako, dėl asmeninių priežasčių, išgyvenusi depresijos laikotarpį, pakeitė ligtolinės savo veiklos kryptį ir ėmėsi propaguoti idėjas apie šiuolaikinio grobuoniško kapitalizmo ydingumą, beprasmybę, žalą ir apie kiekvieno mūsų asmeninę poziciją kasdien vykstančioje „gėrio ir blogio kovoje“.

Nors kapitalizmo kritika Lietuvoje tikrai nėra madinga – natūralu, mes ligi šiol dar iki kaklo sotūs „brandaus socializmo“ – kai kada į ją verta įsiklausyti. Kapitalizmo sąvokos galima ir nevartoti, pasirinkti „vartotojų visuomenės“ ar kurį kitą pavadinimą nusakyti tai situacijai, kuomet ekonominė nauda visur iškeliama kaip pagrindinis vertinimo kriterijus. Perėmę nekritiškai šią naująją ideologiją, „nuogi“ ir pernelyg pažeidžiami puolėme į kitą kraštutinumą – esą pateisinama viskas, ką tik daro verslas, nes jis uždirba mums visiems taip reikalingus pinigus. Bet ar tikrai daugiau jau nieko nebereikia?

„Gili egzistencijos prasmės krizė – netikėjimas niekuo, žemi moralumo standartai, beatodairiškas egoizmas ir jo padarinys – menka savigarba, tikslų ir vertybių nebuvimas, nuobodulio jausmas – šie bruožai, būdingi Vakarų pasauliui didžiumą dvidešimtojo amžiaus, liudija, kad kapitalizmas pakeičia prioritetus. Savanaudiškumas ir materializmas, skatinami kapitalistinių vertybių ir įsitikinimų, pirmą kartą istorijoje priartino žmoniją prie netvarumo, susinaikinimo ribos. Jei prarasime ryšį arba negrįžtamai paneigsime pačią žmogiškumo šerdį – mūsų kilnesnius siekius, vertybes ir sugebėjimus, tuomet iš tikrųjų tapsime tik nuogomis beždžionėmis. Įtariu, kad tai gali labai smarkiai pakenkti pačiam verslui.“ Tai citata iš Danos Zoha drauge su vyru psichoterapeutu Janu Maršalu (Ian Marshal) parašytos knygos „Dvasinis kapitalas: gerovė, kuri gali padėti išlikti“, išleistos ir lietuviškai. Šis leidimas liudija, kad joje skelbiamos idėjos susilaukė didelio pripažinimo. Kaip, beje, ir kritikos – kaltinimo nemoksliškumu, naivumu ir atitrūkimu nuo realybės.

Verslo susvetimėjimas su svarbiomis daugeliui žmonių vertybėmis tampa ir asmenine problema. Iš psichologijos pozicijos taip pat būtų verta plačiau pasigilinti, ką reiškia asmeniui situacija, kuomet dėl darbo tenka nuolat eiti į kompromisus su savo sąžine arba darbe daryti tai, kad nedera su pažiūromis ir įsitikinimais. Tai – įtampos ir streso šaltinis, neigiamai veikiantis sveikatą, nuotaiką ir apskritai gyvenimo kokybę.

Su tokia dilema tenka susidurti ir psichologams, pavyzdžiui, dirbantiems verslo konsultavimo srityje. Vieša paslaptis, kad rinkodarinės manipuliacijos neapsieina ir be tam tikro psichologų indėlio. Žmonės tokias moralės dilemas išsprendžia įvairiai; psichologams, kaip žinia, taip pat galioja bendražmogiškieji elgesio dėsniai.

Kai kurie Vakarų psichologų atlikti verslo etikos tyrimai neseniai buvo pristatyti ir Lietuvos žiniasklaidoje. Viename iš straipsnių perpasakota istorija atskleidžia skaudžius asmeninius išgyvenimus žmogaus, nejučia įklimpusio į finansinius nusikaltimus ir gavusiam už juos atsakyti prieš įstatymus. Manau, daugelis iš mūsų nenorėtų jo vadinti tik kvailiu, kuriam nepasisekė, arba be jokio reikalo atgailaujančiu naivuoliu.

Svarbiausia, ką čia norėjosi pasakyti – tai, kad aukštesniosios vertybės daugeliui žmonių išlieka svarbios, kad ir kaip garsiai skambėtų teiginys „dabar visi taip daro“, teisinantis beatodairiškai tenkinamus egoistinius interesus. „Moralės dėsnis“ mumyse, kuris taip stebino Imanuelį Kantą, nepaliauja stebinti ir šiandien. Po kruvino, netiesos ir iškreiptų vertybių triumfo kupino dvidešimtojo amžiaus moralė jau tikrai turėjo būti mirusi, bet šitaip nenutiko. Antra vertus, kaip rodo psichologų tyrimai, „kitas pasaulis“ – be moralės – visai nejučia gali priartėti ir prie mūsų. Tad būkime tam pasiruošę. Juk galiausiai savo sprendimus kiekvienas priimame patys. Ir kainą už juos mokame – taip pat.

Autorė yra KTU Psichologijos katedros  doc. dr. Junona Almonaitienė