Anglų režisieriaus filmas apie Čiurlionį – jau Čikagoje

Kovo 16 ir 20 d.d. Didžiosios Britanijos kino studija „Gizmo Films“ pristato naują vaidybinį filmą „Laiškai Sofijai“, kuris bus rodomas Gene Siskel Film Center Čikagoje.

„Sukurtas Lietuvoje bei Rusijoje. Vaidinta lietuvių, rusų bei lenkų kalbomis. Režisierius – anglas. Čiurlionio provaikaitis vaidino savo ainį. 362 suknelės – visos ranka siūtos. Garso įrašas atliktas nusipelniusio Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro. Pajėgiausias Lietuvoje politikas Vytautas Landsbergis pasipriešino šiam filmui, nenorėdamas, kad Čiurlionį vėl prikeltų iš numirusiųjų. Atskleidžiamos politinės batalijos tarp Lietuvos ir Rusijos…“ Taip trumpai Didžiosios Britanijos kino studija „Gizmo Films“ pristato naują vaidybinį filmą „Laiškai Sofijai“, kuris netrukus pasirodys tiek Lietuvos, tiek ir JAV ekranuose.

Prisiminęs prieš porą metų matytą bendrą Didžiosios Britanijos – Lietuvos „Era Films“ filmą „Knygnešiai/ Smuigleiri Leabhar/ Book Smugglers“, pagalvojau – jeigu režisierius Džeremas Kalineimas (Jeremiah Culliname) sėkmingai „įkando“ tokią netradicinę, masiniam skoniui nepataikaujančią temą, „Laiškai Sofijai“ turėtų būti verti dėmesio: anglas susidomėjo mūsų genijumi! Nors kino pasaulyje besisukantys kolegos iš Vilniaus įspėjo per daug iš šio filmo nesitikėti – esą scenarijus gana prastas, mokyklinio rašinėlio lygio.

Filmą netrukus pamatysime patys, o tuo tarpu kalbinu jo režisierių, su ,,Laiškai Sofijai“ įžengiantį į vaidybinį kiną Robertą Mulaną (Robert Mullan).

Pas Mikalojų – šilčiau

Galvojau, surasiu jį kokioje nors šurmulingoje Londono kino studijoje. Bet ne! Jis ir vėl Lietuvoje. Užimtas nauju filmu, apie kurį – vėliau. Dabar – apie Čiurlionį. Daugeliui užsieniečių pažintis su mūsų tautos genijumi Mikalojumi Konstantinu Čiurlioniu būna unikali ir intriguojanti. Robertas Mulanas jį atrado, galima sakyti, atsitiktinai. Kaip savanoris pagal „Caritas“ programą jis porą savaičių dėstė psichologiją Vytauto Didžiojo universitete Kaune. Pietų pertraukos metu vis užeidavo į netoliese esantį muziejų. Pasišildyti, mat muziejaus patalpos buvo šildomos geriau negu universitete. Robertas sakė, kad jo atrastasis Čiurlionis buvo ne tik dailininkas bei kompozitorius, bet ir „politinio atspalvio žurnalistės“ Sofijos Kymantaitės sutuoktinis, miręs, deja, dar iki jų dukrelės Danutės atsiradimo pasaulyje. Anglas supratęs, kad kada nors būtinai norės parašyti apie Mikalojų.

Nenustebau, išgirdęs jo atsakymą, kad Čiurlionio dailės bei muzikinis palikimas praktiškai nežinomas Didžiojoje Britanijoje. „Net prestižiniuose Oxford muzikos bei dailės biografijų žinynuose nerasi informacijos apie jį“, – teigė anglų režisierius.

Susitiko ne Raigarde, o Vašingtone

Robertui Čiurlionio fenomenas nedavė ramybės, o likimas pakišo dar vieną progą juo pasidomėti. Dirbdamas „Discovery“ televizijoje, jis lankėsi JAV sostinėje Vašingtone (Washington) ir buvo apsistojęs pas savo draugus lietuvius. Ten tuo metu viešėjo ir Čiurlionio palikuonis pianistas Rokas Zubovas. Juodu greitai tapo artimais bičiuliais.

Paklaustas, ar tik giminystė su garsiuoju kompozitoriumi lėmė Roko pasirinkimą pagrindiniam vaidmeniui (o gal fizinis panašumas su Čiurlioniu? Ar tai, kad Zubovas – taip pat muzikas?), anglų režisierius atsakė trumpai ir aiškiai: „Nes kitaip ir būti negalėjo. Iškart pajutau gilų Roko intelektą, supratau, kad jis sugebės įsisavinti vaidmenį. Jau nekalbant apie tai, kad Roką su jo proseneliu sieja muzika. Tikėjau, kad šeimyninė dvasia puikiai atsispindės kino filme.“

Ar buvęs čikagietis filme tik vaidina? Pasirodo, atskleidžia paslaptį režisierius, Rokas ir pats skambina savo prosenelio fortepijoninius kūrinius, o taip pat diriguoja Lietuvos nacionaliniam simfoniniam orkestrui, kuris atlieka Čiurlionio simfoniją „Miške“.

Iki šiol kūręs dokumentinį kiną, šįkart Robertas Mulanas ilgai nemąstė, kokį žanrą pasirinkti. Dokumentika, anot pašnekovo, yra svarbi ir svari meno rūšis, tačiau žiūrovas vis tik labiau mėgsta vaidybinius filmus. O Čiurlionio gyvenimas – kupinas dramos, net tragedijos, paženklintas genialumo.

Lietuva laiko Čiurlionį narvelyje?

Režisierius pasakojo, kad ne vieną dešimtmetį Čiurlionio kūrybą tyrinėjantis prof. Vytautas Landsbergis skeptiškai atsiliepė apie filmo „Laiškai Sofijai“ projektą. Šiuo klausimu anglas buvo griežtas: „Čiurlionis nėra Landsbergio asmeninė nuosavybė, – užsidegęs komentavo jis. – Taip, jis gali turėti nuomonę, tačiau tik tiek. Man asmeniškai nepatinka, kaip jis interpretuoja Čiurlionio kūrinius, o jo raštai apie Čiurlionį visiškai neįkvepianantys. Tačiau gerbiu jo vaidmenį TSRS sugriūnant ir Lietuvoje atkuriant nepriklausomybę.“

Robertas pasidalino ir nuoskauda dėl to, jog Lietuvoje neatsirado palaikančių jo projektą. „Kai Lietuvoje ieškojome lėšų filmui, – pasakojo jis, – ne vienas verslininkas žadėjo investuoti, jei sumanymui pritars Landsbergis. Nesulaukėme nė vieno.“ Net filmas apie lietuvių tautos genijų nesulaukia nei valstybės, nei privačios paramos?! Filmą beveik išimtinai finansavo Didžioji Britanija bei Vengrija. Vieninteliai Lietuvoje simboliškai prisidėję prie jo buvo Druskininkų bei Palangos savivaldybės, suteikusios kūrybinei grupei vienkartinę pastogę su maitinimu. „Kultūros ministerija, -– atspėja mano tolimesnį klausimą Robertas, – neparodė jokio susidomėjimo. Iš Vilniaus savivaldybės, nepaisant mero Artūro Zuoko gražių pažadų, taip pat sulaukėme nulio.“

Neišsigando

Buvo ir kitokių kliūčių kuriant filmą. Sunkiu išbandymu tapo filmavimas trimis kalbomis – lietuvių, rusų bei lenkų. Argi nebūtų buvę paprasčiau anglui pasirinkti ne lietuvišką temą ir surasti finansinės paramos kitur? Robertas Mulanas (tarsi užkietėjęs žemaitis!) teigia tikintis Čiurlioniu, net jeigu Lietuvos politikai ir verslininkai – ne.

„Visa „Laiškai Sofijai“ kūrybinė komanda buvo iš tikrųjų nuostabi. – džiaugiasi Mulanas. – Nebuvo jokių sunkumų kartu dirbti. Laimė nusišypsojo, kad galėjome sukurti šį filmą.“ Įdomu, kad nelabai draugiška jam aplinka režisieriaus neatbaidė – jis ir toliau dirba Lietuvoje. Ką tik baigė filmuoti „Sisters of Mine“, kuriame pagrindinius vaidmenis atliko Marija Korenkaitė (suvaidinusi Sofiją Kymantaitę „Laiškuose Sofijai“) ir Gediminas Storpirštis kartu su dviem mažamečiais aktoriais – septynerių ir devynerių metų vaikais. Filmas pasakoja apie lietuvius „baltaraiščius“ ir jų vaidmenį naciams vykdant holokaustą Lietuvoje.

„Laiškai Sofijai“, kaip 16-to Europos Sąjungos filmų festivalio dalis, Gene Siskel centre Čikagoje (164 North State Street) bus rodomas šeštadienį, kovo 16 d., 3:30 val. p.p. ir trečiadienį, kovo 20 d., 7:45 val. v.

Trukmė – 130 minučių.

Abiejose peržiūrose dalyvaus režisierius Robertas Mulanas (Robert Mullan).

Bilietus galima užsakyti tel. (312) 846-2800. Visą ES filmų festivalio tvarkaraštį rasite tinklalapyje.