Š.m. vasario 20 d. išgirdę Lenkijos lietuvių pagalbos šauksmą dėl numatomo lietuvių mokyklų uždarymo, grupė Nepriklausomybės Akto signatarų ir Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narių nutarė vykti į Lenkiją ir susitikę su lietuvių bendruomenės bei įvairių kitų lietuvių visuomeninių organizacijų vadovais, numatytų uždaryti lietuvių mokyklų direktoriais, išsiaiškinti tikrą padėtį apie šių mokyklų būklę, vėliau susitikti su Punsko vadovais ir stengtis juos įkalbėti atidėti sprendimą dėl šių mokyklų uždarymo, kol šis klausimas palankiai minėtoms mokykloms bus išspręstas Lietuvos ir Lenkijos valdžios lygiu.
Kol kas numatyta, kad galutinis sprendimas uždaryti šias mokyklas turi būti priimtas kitą trečiadienį, vasario 27 d.
Visiškai pritariame Lenkijos lietuvių teiginiui, kad šios mokyklos vaidina ir kultūrinio židinio vaidmenį ir kad jas uždarius ilgainiui Lenkijoje gali nelikti, nutautėti ir patys lietuviai, todėl rūpestis dėl jų išlikimo turėtų būti tiek Lietuvos ir Lenkijos valstybės, tiek ir lietuviškosios visuomenės rūpestis Lietuvoje ar už jos ribų.
Per keletą dienų nuo sprendimo vykti priėmimo, sutarėme ir suderinome su Lenkijos lietuviais tokią vizito programą:
Lietuvos Nepriklausomybės akto signatarų klubo prezidentės Birutės Valionytės, Nepriklausomybės Akto signatarų ir Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narių Romualdo Ozolo, Bronislovo Genzelio ir Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nario Alvydo Medalinsko.
Švietimo ir mokslo ministras Dainius Pavalkis kreipėsi į Punsko valsčiaus savivaldybę prašydamas atidėti sprendimą dėl trijų lietuviškų mokyklų Punsko valsčiuje uždarymo.
Į susidariusią lietuviškų mokyklų situaciją Lenkijoje švietimo ir mokslo ministras dar kartą sieks atkreipti Lenkijos švietimo ministrės dėmesį.
Taip pat svarstoma ieškoti finansinės paramos galimybių iš Lietuvos Respublikos biudžeto.
Vizito Seinų krašte vasario 25 d. programa:
8.00 val. (Lietuvos laiku) – išvykimas iš Vilniaus;
9.30 val. (Lenkijos laiku – 1 val. skirtumas) – Petras Maksimavičius, Tadas Bagdonavičius, Algirdas Vaicekauskas pasitinka prie Aradnykų sienos perėjos;
Lankomos Berznyko kapinės, padedamos gėlės prie Lietuvos savanorių kapų, uždegamos žvakutės.
10.30 val. – susitikimas Seinų lietuvių „Žiburio“ mokykloje su Lenkijos lietuvių bendruomenės Tarybos pirmininku Tadu Bagdonavičium, Lenkijos lietuvių draugijos pirmininku Algirdu Vaicekausku, vysk. Antano Baranausko fondo Tarybos pirmininku Petru Maksimavičium, ﾄAušros” leidinio redaktore Irena Gasperavičiūtė, mokyklos lankymas;
12.00 val. – Kelionė iš Seinų Punsko link, trumpi apsilankymai Vidugirių ir Navinykų mokyklose, lydi Algirdas Vaicekauskas;
13.00 val. – pietūs su Lenkijos lietuvių bendruomenės pirmininku Jonu Vydra, Lenkijos lietuvių draugijos pirmininku Algirdu Vaicekausku ir Punsko Kovo 11-osios lietuvių licėjaus direktore Irena Marcinkevičiene;
14.00 val. – susitikimas su Punsko valsčiaus viršaičiu Vytautu Liškausku, Punsko valsčiaus Tarybos pirmininku Valdu Krakausku, Lenkijos lietuvių bendruomenės pirmininku Jonu Vydra, Vidugirių, Navinykų, Pristavonių mokyklų direktoriais.
Šilčiausi sveikinimai Lenkijos Lietuvių organizacijų vadovams ir Lietuvos Signatarų grupei.Geros kelionės ir prasmingų rezultatų.
Pagarba Signatarams. Pagarba koalicijai Už Lietuvą Lietuvoje. Kada gi išrinksime lietuvišką valdžią.
Rusijos politika rusakalbių atžvilgiu yra bendros Maskvos užsienio politikos sudedamoji dalis. pastaruoju metu Rusija bando vis aktyviau konkuruoti su Vakarais dėl įtakos įvairiuose regionuose bei srityse, o slavai šiuo atveju yra patogus šios įtakos plėtros instrumentas. Šiame kontekste gimė „rusų pasaulio“ (pусский мир) koncepcija, kurios tikslas yra padėti rusams (etniniams ir tiems, kurie suvokia save kaip rusus) išsaugoti ryšį su istorine tėvyne (faktinis Rusijos geografinių ribų praplėtimas) ir paskatinti juos grįžti (prieš kurį laiką šalyje buvo priimta valstybinė savanoriško tėvynainių persikėlimo į Rusijos Federaciją programa, o dabar svarstoma „Ruso kortos“ idėja) ir/ar investuoti į Rusiją.
Istorijos (ypač Antrojo pasaulinio karo ir sovietmečio) vertinimas iš dabartinei Rusijos vadovybei priimtinų pozicijų yra išskirtinis šios šalies humanitarinės politikos aspektas. Galima sakyti, šis klausimas Rusijoje yra glaudžiai susijęs su giluminėmis ir tarpusavyje susijusiomis šalies politinio režimo teisėtumo ir sunkiai apibrėžiamos rusiškos tapatybės problemomis. Kaip tik šiame kontekste turėtų būti vertinamas Rusijos prezidento Dmitrijaus Medvedevo sprendimas įkurti specialiąją komisiją, kurios pagrindinis tikslas yra priešintis „mėginimams falsifikuoti istoriją siekiant pakenkti Rusijos interesams“.
Po Sovietų Sąjungos žlugimo Rusijos Federacijos valdžia ir tauta atsidūrė keblioje padėtyje dėl istorinės tapatybės. Iš pradžių buvo bandoma griežtai atsiriboti nuo „nedemokratinės praeities“, bet to nepavyko padaryti, nes didelei Rusijos visuomenės daliai tai buvo nepriimtina. Atėjus į valdžią Vladimirui Putinui prasidėjo istorinio tęstinumo „kūrimo“ darbai. Trumpai tariant, šiandien Kremlius ne tiek gina objektyvią istorinę tiesą, kiek ją formuoja sau naudinga linkme, tenkindamas didesnės Rusijos visuomenės dalies ambicijas ir taip užsitikrindamas jos paramą. O kuo daugiau tėvynainių ir tiesiog kitų šalių gyventojų tikės rusiškąja istorijos versija, tuo geriau, nes, kaip minėta anksčiau, „kas mąsto rusiškai, tas ir veikia rusiškai“.
Rusija savo humanitarinėje politikoje naudoja ir šalutinius įrankius . Pavyzdžiui, istoriškai (ne be Maskvos pagalbos) susiklosčiusi Abchazijos ir Pietų Osetijos separatizmo situacija leido jai išdalinti šių regionų gyventojams rusiškus pasus, o paskui pasiremti šiuo veiksniu kaip pretekstu karinės jėgos panaudojimui. Šiandien ta pati situacija kartojasi Padnestrėje ir iš dalies Krymo pusiasalyje), o Medvedevas jau pasirašęs galimo Rusijos karinių pajėgų panaudojimo užsienyje įstatymą, kuris sukuria legalų pagrindą Rusijos imperinės galios plitimui. Be to, Ukrainoje bazuojasi Rusijos Juodosios jūros laivynas, kuris yra ne tik karinis, bet ir propagandinis (leidžia Maskvai ir toliau teigti, kad Sevastopolis yra „rusiškos karinės šlovės“ miestas ir kad Rusijos ir Ukrainos istorija yra neatsiejama) spaudimo Kijevui instrumentas.
Išeitys yra kelios.
Pirma, reikia stiprinti nacionalinę pilietinę tapatybę, pasąmonėje neatskiriant rusų mažumos nuo pagrindinės nacijos (ypač tai sunku padaryti naujai susikūrusioms valstybėms, kurios neturi istorinių valstybingumo tradicijų). Antra, reikia išsiaiškinti priežastis, kodėl tam tikra rusų dalis nėra lojali valstybei, kurioje gyvena: ar tai lemia šeimos auklėjimas, ar mokykla, ar Rusijos propaganda, ar sunki ekonominė situacija, ar netinkama vietinės valdžios pozicija ir politika rusų atžvilgiu ir t. t.? Trečia, turi būti detaliai ištirtas už Rusijos ribų gyvenančio ruso psichologinis tipas. Praktika rodo, kad, pavyzdžiui, Lietuvos rusas yra panašaus mentaliteto į Rusijos rusą, bet ir kiek kitoks. Įdomu tai, kad po SSRS žlugimo už Rusijos ribų atsidūrę rusai kartais jaučia net didesnį lojalumą Rusijai kaip Tėvynei negu pačioje Rusijoje gyvenantys rusai (principas: labiau vertini tai, ko netekai/neturi). Kita vertus, gyvenimas kitokioje politinėje, ekonominėje ir kultūrinėje erdvėje keičia jų mąstyseną. Galiausiai susidaro situacija, apibūdinama posakiu „Savas tarp svetimų, svetimas tarp savų“, ir tai yra puiki galimybė skatinti rusus pereiti į savo pusę, leidžiant jiems tvirtai pasijusti visaverte visuomenės, kurioje jie gyvena, dalimi. Todėl, ir tai ketvirtas svarbus momentas, politika (informacinė ir kitokia) rusų atžvilgiu turi tapti daug kokybiškesnė. Šiuo metu atskirų buvusių SSRS šalių tautinėje politikoje negatyvaus yra daugiau nei pozityvaus: ji yra labiau gynybinė ir kiršinanti nei integracinė. Kad būtų efektyvi, ji turi tapti labiau subalansuota (pavyzdžiui, filmuose ar laidose apie stalinizmo nusikaltimus turi būti pabrėžiama, kad ne mažiau už kitus nuo jo kentėjo ir patys rusai; vertinant sovietinės okupacijos istoriją reikia aiškiai atriboti ją nuo sovietinių kareivių žygdarbio kovojant su nacizmu ir t. t.). Penkta, buvusioms SSRS šalims kovoje su Rusijos propaganda yra reikalinga finansinė, techninė ir profesionali ES, kuri privalo suvokti, kad Maskvos humanitarinė politika yra jos „kietosios politikos“ priemonė ir išraiška, parama. geopolitika lt
Sveikinu tokį sprendimą ir džiaugiuosi, kad pagaliau ir lietuviai pradeda busti savo Tautai. Buvau praradusi viltį, kad Lietuvoje jau nebeliko nei vyrų, nei moterų – tik vieni kinkadrebiai ir baudžiauninkai, drebantys prieš Putiną, prieš Sikorskį, prieš Tomaševskį, prieš Barosą.ir ypač prieš Zurofą ir Kacą… prieš šunį, katę ir net pelę’ visur lankstosi, atsiprašinėdami ir nepadoriai žemai lankstydamiesi. Dėl to Lietuva ir tapo bejėgiu karklu, ant kurios visos ožkos lipa ir ją skabo. Nuoširdžiai džiaugiuosi. Visa širdimi su Jumis
Ona Voverienė, Vilnius, 2013.02.22
Lenkai nenorės nusileisti, prašys kokių nors nuolaidų Lietuvoje. Jei agresyvūs, naikina lietuvius ir jų kalbą ne tik Lenkijoje, bet ir Lietuvoje. Visada buvau nuomonės, kad lenkai lietuviams yra pavojingesni nei rusai. Laimei, Lenkijoje nėra Sibiro… Išsiųstų ten Punsko ir Seinų lietuvius.