A. Andriušaitis. Ar naujoji valdžia pasiduos Maskvos diriguojamai Lenkijai?

Klausimas retorinis. Nes naujoji valdžia yra promaskvietiška. Tai nedviprasmiškai rodo daugybė jos daromų ar numatomų daryti žingsnių. Dauguma Lietuvos piliečių net nesuvoks, į kokį žaidimą jie yra įvelti, ir kas yra šio žaidimo užsakovas.

Maskva pagal geriausias šimtametes tradicijas žaidžia plataus masto geopolitinį žaidimą prie Baltijos. Ji jau suprato, kad raktas į šį regioną yra Lenkijoje. Didžiausią ir įtakingiausią iš Baltijos šalių – Lietuvą – su Lenkija sieja pilna šešėlių istorinė praeitis. Lenkija yra Europos Sąjungos ir NATO narė, o kartu ir didžiausia postkomunistinė šalis, kurioje KGB (ir jos lenkiškoji pavaldi organizacija) turėjo plačiausią ir įtakingiausią agentūrinį tinklą. Ta agentūra niekur nedingo – dabar tai labai įtakingų Lenkijos sluoksnių atstovai. Jų ypač gausu „patriotinėse“ ir „kresų“ organizacijose  (čia Lenkija niekuo neišsiskiria iš kitų postkomunistinių šalių). Lubiankos strategai sumaniai spaudo senąsias „knopkes“ – seni užgrūdinti draugai niekada nenuvilia.

Kokį gi scenarijų Maskva paruošė? Apeliuodama į „europietiškąsias tradicijas“, Lenkija spaudžia Lietuvą pakeisti labai liberalų švietimo įstatymą, įvesti kitataučių pavardžių rašybą svetimomis raidėmis, vietovardžius bei vandenvardžius rašyti ir slavizuotomis formomis, įvesti dvigubus gatvių pavadinimus ir, svarbiausia, – viešajame gyvenime leisti naudoti vadinamąsias „regionines kalbas“, kas faktiškai reiškia dvikalbystę. Kas toliau? Toliau Rusija to paties pareikalaus iš Latvijos ir Estijos. Kaip manote, ar latviai ir estai sutiks, kad ištisi jų regionai nusidažytų dvigubais pavadinimais bei viešąja dvikalbyste? Prasidės jų kaltinimai Lietuvai išdavyste, mūsų tautų laisvės pamatų griovimu, Baltijos vienybės ardymu. Ypatingai estai pareikš, kad Lietuva tą daro iš SSRS „gautuose“ regionuose, o Estija ir Latvija kaip tik prarado savo žemes (nors tai netiesa – būtent Lietuva prarado daugiausia savo teritorijos, pripažintos jai 1920 m. sutartimi).

Štai į kokį žaidimą veliasi naujoji valdžia.Teisingai sakoma, kad kvailys nukenčia labiausiai. Kartais kyla klausimas – kodėl Lietuvoje tiek daug naivuolių ir kvailių, kuriais manipuliuoja kas tik netingi?

Europa puikiai suvokia separatizmo pavojų. Matyt, žemyne nėra šalies, kuri nebūtų su šiuo reiškiniu susidūrusi. Todėl neatsitiktinai tautinių mažumų reikalai palikti nacionalinei, ir tik nacionalinei kompetencijai. Kiekviena valstybė šioje srityje tvarkosi pagal vietos specifiką – istorinį kontekstą, visuomeninę raidą, ekonominius procesus ir t. t. Nėra vieningo „europietiško“ standarto (pabraukta mano, – autorius). Kvailiams tai reikia pabrėžti dar ir dar kartą. Kodėl Prancūzijos Elzase ir Lotaringijoje nėra viešosios dvikalbystės, nors daug gyventojų ten vokiečių kilmės? Todėl, kad šie Prancūzijos regionai naujausiais laikais du kartus buvo okupuoti Vokietijos (1871- 1919 ir 1940- 1944 m.). Kodėl Lenkijoje kai kur tai leista? Todėl, kad Lenkijos tautinės mažumos sudaro vos kelis procentus šalies gyventojų ir jos gyvena savo etninėse žemėse. Kodėl Lietuvoje to negali būti? Todėl, kad šios mažumos Lietuvoje atsirado okupacijų pasekoje, okupantams žiauriai slavizuojant vietos gyventojus – lietuvius, todėl, kad net Nepriklausomos valstybės dalis su sostine buvo atplėštos ir jose buvo vykdoma brutali polonizacija bei teroras prieš lietuvių tautą. Žymus britų publicistas Eduardas Lukasas (Edward Lucas) ne kartą ragino Lietuvą šiuos istorinius faktus garsinti užsienyje, užuot vėlusis į beprasmiškus ginčus su Lenkija. Deja, kvailiai visko bijo. Taip pat ir papasakoti kitiems savo tikrąją istoriją.

Taigi, Rusija žaidžia savo žaidimus… Žaidė, žaidžia ir žais – kol egzistuos. O štai, ar išliks kvailiai? Tegul klausimas lieka atviras.

Autorius yra istorikas, leidėjas