Maskva nuščiuvusi nuo Rimo Tumino. Sekmadienį, pasibaigus premjerai, skirtai Eugenijaus Vachtangovo teatro devyniasdešimtmečiui, publika kelias minutes stovėjo ir plojo. Tiksliau, tai buvo ovacijų lavina, kurią sukėlė ne eilinė publika, o Lietuvai pažįstamas Rusijos kino ir teatro žiedas. Norėdama jį išvardinti, turėčiau tam skirti kelis lapus.
Didžiajame teatre, po didžiojo remonto, rodoma pirmoji premjera – opera „Ruslanas ir Liudmila“. Bilietai čia kainuoja tiek daug, jog gimė posakis „Parduok bilietą nusipirk bilietą į Didįjį“.
Tačiau auksu išdabinta salė akį traukė labiau nei beskonybė scenoje. Jausmas toks, tarsi dalyvautum revoliucijos krečiamoje šalyje. Publika, kurioje buvo ir sabalais bei deimantais pasipuošusios ponios, ir dzinsuoti studentai, be perstojo šūkavo „gėda“, „šalin nuo scenos“.
Šokiravimas, kurį pasirinko M. Glinkosoperos režisierius Dimitrijus Černiakovas, nepasiteisino. Todėl dažnas dūsavo, snūduriavo, demonstratyviai žvilgčiojo į laikrodį, kad greičiau sulauktų pertraukos.
Tuo tarpu sekmadienį tikro meno elito dėmesį prikausčiusi Vachtangovo teatro scena alsavo pagarba tradicijoms, rafinuotu skoniu ir aukštu meniniu lygiu. „Tai aukščiausios prabos teatras, kuriuo būtų didžiavęsis jo steigėjas Vachtangovas, – choru tvirtino Maskvos meno ekspertai. – R.Tuminas mums parodė, kaip toli gali nužengti fantazija, kiek mene slypi prasmių, simbolių ir metaforų. Atrodo, tarsi pats Vachtangovas būtų jį atsiuntęs“.
„Rusijoje įprasta, kad per teatrų jubiliejus pirmojoje salės eilėje sėdi sunkiai judantys veteranai, už jų – vyresnioji karta ir paskutinėje eilėje – jaunimėlis. Tai, ką padarė R. Tuminas, yra genialu“, – dalijosi įspūdžiais aktoriai.
Spektaklyje „Prieplauka“ vaidina ir 95-eriu Galina Konovalova, ir jaunutė Jevgenija Kregždė. Spektaklyje suklijuotos žymiausių spektaklių ištrauktos, pagrindiniai vaidmenys, kurių tiek, kiek rankų pirštų, patikėtos Lietuvai pažįstamoms Rusijos kino ir teatro legendoms – Etušui, Jakovlevui, Lanavojui.
Spektaklyje „Prieplauka“ vaidina kone visa teatro trupė, per aštuoniasdešimt aktorių.
Šiandieniniam Lietuvos žiūrovui iš serialų pažįstamos Rusijos kino žvaigždės vaidina mažučius vaidmenis. „Nors scenoje tik stovime, ir tik kelias minutes, jaudinamės ir ruošiamės tarsi pagrindiniam vaidmeniui“, – pasakojo dažnam jaunosios kartos lietuviui pažįstamas Vladimiras Vdovičenkovas.
R. Tuminas subūrė teatrą lyg kumštį, į repeticijas skubama tarsi į šventę.
Atpažįstamą R. Tumino braižą „Prieplaukoje“ paryškino subtili Adomo Jacovskio scenografija ir neįtikėta Fausto Latėno muzika. Nenuostabu, kad salė spektaklį žiūrėjo sulaikiusi kvapą, vienam kitam skuostu nuriedėjo ašara.
Garbingo amžiaus sulaukusios Rusijoje žvaigždės retai kada pasirodo scenoje. O čia jos atliko pagrindinius vaidmenis, sujungė Vachtangovo teatro pradžios ir šių dienų spektaklius, yra neįkainojamos vertės. Žiūrėdamas, kaip scenoje vaidina Vladimiras Etušas, Jurijus Jakovlevas, prisimeni geriausią Rusijos kino ir teatro mokyklą, kurią dažnas lietuvis prisimena iš kinų „Kaukazo belaisvė“, „Ivanas Vasiljevičius keičia profesiją“, „Likimo ironija arba po pirties“.
Tai ištisa kino ir teatro epocha, senieji kino grandai žvilga kaip ištrauktas šeimos sidabras.
R. Tuminas ne tik grąžino teatrą į populiariausių sąrašą, bet ir sulipdė sudetingą kolektyvą. Tie, kas labiausiai priešinosi jo, „atėjūno“ atėjimui į Vachtangovo teatrą, tapo didžiausiais jo rėmėjais. Apie teatro repertuarą dabar gali diskutuoti ir su rūbininkėmis, ir vairuotojais, ir grimuotojomis. Jos žino visą aibę lietuviškų teatro didvyrių – Miltinį, Nekrošių, Tuminą.
„Išeiname lyg iš šventovės – pripildyti gerumo, išminties, pagarbos tradicijoms, ir, kas svarbiausia, tikrojo meno, – įspūdžiais dalijosi žiūrovai. Suvokiame, kad galbūt kai kurių aktorių nebematysime, tai tarsi atsisveikinimas su jais, jų gulbės giesmė“.
F. Latėno muzika šiemet apdovanota garsiausia Rusijoje Stanislavskio premija. Apie ją, kaip ir apie Maskvą nustebinusią R. Tumino premjerą, Lietuvoje žino nedaugelis.
Lietuvoje svarbiau skęsti kasdienėse smulkmenose nei džiaugtis Lietuvos režisieriaus, kuris vadinamas pasaulio lygio menininku, sėkme. Bet ar tikrai būtina išvykti iš Lietuvos, kad būtum įvertintas ir pripažintas gimtinėje? Kodėl nemokame džiaugtis tautiečių menininkų sėkme? Sekmadienį visa Maskva atsigręžė į Lietuvą, tačiau čia nebuvo nei Lietuvos amabasadoriaus Rusijoje, nei kultūros atašė. Jie tiesiog nepaskirti… Vidaus rietenos užgožia užsienio politiką. Ačiū Dievui, kad kultūros ministro vizitas sutapo su Maskvoje įvykusiu sutarties pasirašymu.
Menas, galintis būti aukso valiuta, Lietuvoje kažkodėl nukišamas ant tolimiausios lentynos. Ar ilgai busime tokie trumparegiai?
Tikrai – menas išgelbės žmoniją.
Ir Lietuvą tame tarpe.
Bet va, Lietuva, atrodo, nelabai nori, kad ją maestro Tuminas gelbėtų…
Nemanau – tiesiog kai kurie menininkai išaugo mažos Lietuvos kelnytes ir dirba Lietuvai užsienyje (yra jos ambasadoriai).
Gal ir taip. Bet pasižiūrėjau jutubėje vaizdelių apie Tuminą lietuviškai. Tai taip nieko gero ir neradau. O rusiškai – pasirinkimas.
Vadinasi, mes – kuklesni.
Lietuvoje iprasta apspjaudyti lietuvi, siekianti, kurianti, veiklu, ypatingai cia pasireiskia rusofilai, lenkofilai ir kitokie uzsieniu -filai, kai zmogus, Lietuvoje igijes minias priesu ir keleta draugu, gal pavadinti atstumtasis, gal isstumtasis, pasiekia ir tampa zymus kurioje kitoje pasaulio valstybeje, tada isijungia juodas pavydas, viliojimas grizti ‘i mylima Lietuva Tevyne’, kad tik greiciau butu uzgniauztas ir sutryptas, tarp kitko, P.Cvirka labai taikliai tai aprase ‘Frank Kruk’.
Kokie dar rusofilai su lenkofilais? Į save pažiūrėk, grynakrauji. Tarp kitko, Tuminas visai nebuvo atstumtasis ir čia galėjo po truputį dirbti, į jo spektaklius bilietai vistik būdavo išperkami, bet visi kiek prakutę dvasiškai žmonės pradeda pastebėti mažos ir dar nacionalistinės valstybės ribotumą, o tada nori nenori pradeda dairytis kur plačiau skleist sparnus. Ir gerai daro. Pasaulis visom prasmėm gali duoti tikrai daugiau nei tamsi ir užguita Lietuva.
Čia pakalbėjai kaip koks Lietuvos priešas – nėra ši šalis nei nacionalistiška, nei žmonės nėra joje riboti – tiesiog ten jam yra geresnės galimybės.
Kad ir atlyginimo prasme, o ir auditorija ten žymiai platesnė, kas ypatingai svarbu menininkui.
Skaudziai pataikiau i kosmopolitine tolerastine sirdi ? Je je, lietuviai patriotai yra nacionalistai, gerai, kad dar ne burzuaziniai nacionalistai. Stai lenkai ar rusai yra tik patriotai, ten niekas apie nacionalistus net nera girdejes ir ju taip negalima uzgaulioti.
Čia nieko nuostabaus – dabartinėje Lietuvoje nereikia protingų, gabių, dorų žmonių. Ir ypač pastaruosius kelis metus. Reikia prisiplakėlių, pataikūnų ir beveik būtinai – partinių, na dar giminaičių. Nebėra Lietuvoje lietuvių ir 2,5 mln., nes toli gražu ne kiekvienas, atseit lietuviškai kalbantis ir savo tokiu laikantis yra lietuvis. Būti lietuviu, mano galva, pirmiausia būti doru, darniu žmogumi. Jau vien kalba tokiais būti įpareigoja. O kiek tokių bėra, kiek bėra tokių, kurie gerbia tariamą lietuvišką žodį?…
Gal tiksliau būtų taip sakyti: reikia Lietuvai tokių, kurie sugebėtų jos ekonomiką pakelti, bet ne visiems čia (kaip ir kitur) pavyksta pasiekti išsikeltus tikslus?
kaip sakė vienas protingas žmogus – ne pinigų Lietuvoje trūksta, o su galvom kaži kas negerai. Aš dar pridurčiau, kad ne tik su galvom, bet pirmiausia su dora, sąžine negerai. Taigi, ūkio sunkumai yra išsprendžiami ne taip jau ir sunkiai, jei pasitelkiama dora ir sąžinė kartu su išlavintu protu. Deja, mūsuose išlavinti protai, nukišę pakampėn dorą ir sąžinę, daugiausia užsiima ne kūryba, o kombinavimu.
Aš jau seniai pastebėjau, kad mudu skirtingai matom priežasčių – pasekmių ryšį. Pačiam atrodo, kad pirmiausia ekonomika, o jau tada viskas kitkas susitvarkys, o aš manau, kad tas “kitkas”, t.y. dorinės vertybės yra pamatinės ir jų neišsprendus nieko nebus ir su ūkiu.
Savas mintis man norite pripiešti.
Aš, manydamas, kad per ekonomikos išvystymą galima atstatyti landsbergininkų sugriautą Lietuvą, turiu omenyje, kad tik dori žmonės tai gali padaryti, nes landsbergininkų pagrindinis bruožas (be nekompetencijos), nuvaręs Lietuvą, ir buvo nedorumas, kuris išvešėjo jiems užgrobus valdžią per naktį renkant pirmojo Sąjūdžio suvažiavimo metu pirmininką. Po ko viskas ėjo automatiškai.
visiškai sutinku, kad landsbergininkų pagrindinis bruožas nekompetencija ir nedora. deja, bet jie dabar valdžioje ir vėl tą rodo.
nėra tokių nei vieno , Rimvydai , gali būt pirmas . ar sugebėsi?
ir aš nesugebėsiu, nes jau seniai sunaikintos tos žinios, kurias iš kartos į kartą kaupė ir perdavinėjo žyniai, išmintingai vesdami bendruomenę per visą žmogiškosios prigimties painiavą.
Aha, aukštas lygis: “…prisimeni geriausią Rusijos kino ir teatro mokyklą, kurią dažnas lietuvis prisimena iš kinų „Kaukazo belaisvė“, „Ivanas Vasiljevičius keičia profesiją“, „Likimo ironija arba po pirties“.” Pridėkim dar “Degtindariai” arba “12 kėdžių”…
Straipsnio autores kulturos supratimas, ‘lygio supratimas’, bet i tai galima ir nekreipti demesio – svarbiausia Tumino sekme.
Vakar ir siandien sveikinausi ir maciau Galina Konovalova;)