Santykiuose tarp valstybių, ypač tarp kaimyninių, matyti tik negatyviąją pusę nėra išmintinga. Tačiau jos nepastebėti, ignoruoti tai, kas trukdo tiems santykiams, arba neįvertinti istorijos pamokų, reiškia, žengti į aklavietę ir tenkintis tuščiomis puikios kaimynystės deklaracijomis.
O štai dar vienas pasirinkimas, ypač aktualus šiandien. Ko gero, visi žinome gražią pasaką apie stebuklingus žodžius „prašau“ ir „atsiprašau“. Jie lyg burtininko lazdelė pašalina visas blogybes, priešus padaro draugais, leidžia pasiekti tai, kas atrodė neįmanoma. Šių žodžių mokau ir anūkus.
Tačiau kaip elgtis valstybėms, nuo seno turinčioms neapmokėtų istorijos sąskaitų, kurių nepanaikinsi vien stebuklinguoju „atsiprašau“?
Antausis, kurio nebuvo
Nelaukta staigmena virto vienas Lietuvos diplomatijos tarnybos vadovo Lino Linkevičiaus žingsnis per vizitą Varšuvoje. Duodamas interviu įtakingam dienraščiui „Rzeczpospolita“ jis atsiprašė lenkų tautos už tai, kaip Lietuvos politikai pasielgė kitą dieną tragiškai žuvusio Lenkijos prezidento Lecho Kaczynskio atžvilgiu, kai 2010 m. Lietuvoje viešėjusiam Lenkijos vadovui buvo tėkštas antausis, nepritariant lenkiškų pavardžių daliniam įteisinimui. „Tai didžiulė gėda. L Kaczynskis buvo didelis Lietuvos draugas. Tai, kas nutiko jo vizito metu, yra liūdna. Tuomet nebuvau Seimo nariu, tačiau norėčiau už tai atsiprašyti“, – kalbėjo Lietuvos diplomatijos šefas. Antausį L. Kaczynskiui jis pavadino „skaudžia pamoka“.
Kokiomis aplinkybėmis gi buvo smogtas tas tariamas antausis? Beje, žurnalistus turėjo sugraudinti tai, kad iškart po vizito į Vilnių 2010-ųjų balandžio 9 d. kitą dieną L.Kaczynskis su žmona ir dar 94 aukštais Lenkijos pareigūnais žuvo lėktuvo katastrofoje prie Smolensko. Dažno lenkų patrioto vaizduotėje turėjo įsispausti prielaida, esą Lietuvos Seimas, vizito išvakarėse nepatvirtinęs įstatymo projekto, numatančio dokumentuose asmenvardžius rašyti kitokiais nei lietuviškais rašmenimis, lyg ir pastūmėjo Lenkijos elitą į tokią tragišką baigtį… Sąsajos, žinoma, visai niekinės, tačiau kas gali paneigti, kad tūlas lenkų radikalas viso to nesuvers ant vieno siūlo…
O tą balandžio 9-ąją per trumpą Lietuvos ir Lenkijos vadovų D.Grybauskaitės ir L.Kaczynskio spaudos konferenciją buvo pasidžiaugta aktyviais bendradarbiavimo ryšiais, gerais santykiais tarp prezidentų, išaugusiu asmeniniu pasitikėjimu. Ir vėl akibrokštas: žurnalistams nebuvo leista pateikti klausimų, o Lenkijos prezidentas buvo linkęs pareikšti savo nuomonę dėl vakarykščio Seimo sprendimo. L.Kaczynskis paskubėjo apibendrinti, kad tai trukdo artimam valstybių bendradarbiavimui. „Esu nustebintas Seimo sprendimo atmesti įstatymą. Norėčiau išreikšti viltį, kad prie to klausimo bus grįžta. Lenkijoje gyvena lietuvių, kitų tautybių atstovų, mums net neateitų į galvą rašyti savo vardus ir pavardes taip, kaip skamba jų kalbose“, – pasipiktinimo neslėpė Lenkijos vadovas. Jis, be kita ko, pabrėžė, kad Seimo sprendimas leidžia glaudžių Lenkijos ir Lietuvos santykių priešininkams turėti savo argumentų. „Turėčiau remtis ir ES, kuriai priklauso Lietuva bei Lenkija, taisyklėmis. Man neatrodo, kad dabartiniai sprendimai atitiktų tas normas“, – kritiškai buvo nusiteikęs aukštas svečias.
Galva nežino, kur veda kojos?
Kaipgi buvo iš tikrųjų?
Kaip aiškina savo pareiškime tuometinis Seimo narys Gintaras Songaila, velionio L.Kaczynskio atvykimo dienomis Seimas pateikimo stadijoje svarstė du projektus, susijusius su asmenvardžių rašyba ir pasirinko vieną iš jų, kuris atitinka Latvijos modelį, kai piliečiui jo pase šalia valstybine kalba užrašytos asmenvardžio formos būtų leidžiama jį užrašyti ir bet kuria kita, piliečio pasirinkta kalba.
Taigi, pirma, Seimas net teoriškai negalėjo priimti bet kurio iš šių dviejų įstatymų L.Kaczynskio atvykimo dieną. Antra, Seimas neatmetė nelietuviškos asmenvardžių rašybos įteisinimo idėjos, jis tik apgynė asmenvardžių rašybą valstybine kalba, kad ji išsaugotų savo statusą ir nebūtų išstumiama. Trečia, Seimas ir neprivalo pagal kažkieno užsakymą ar kokia nors iškilminga proga priimti įstatymų, kaip tai buvo sovietiniais laikais.
Vadinasi, įstatymo projektas, kurį buvo parengusi tuometinė valdančioji dauguma ir kurį palaikė 30 parlamentarų prieš 38, susilaikius 36, tąkart „nepraėjo“. Tai ko gi sielojosi ir atsiprašinėjo ministras? Gal jį „išdūrė“ jo patarėjai bei kalbų rengėjai, nepasidomėję, kaip buvo tais lemttingais 2010-aisiais? Juk net jo dabartinis viršininkas premjeras A.Butkevičius balsavęs prieš tokį projektą dabar sako neprisimenąs to fakto… O gal vizito į Varšuva darbotvarkė ir Lietuvos pozicija buvo derinama Vyriausybėje? Ar tai yra L.Linkevičiaus saviveikla? Klausimų daug, tikimasi, kad į juos atsakys vasario 12 d. vyksiantis premjero vizitas į Lenkiją.
Ko moko istorija?
Trumpam nuklyskime į istoriją, bet kalbėkime tik jos faktais.
Lenkija nuo seno svarstė, kaip lietuvius priversti sugrįžti į vasališką ATR. Pradėkime nuo XX a. pradžios. Lietuvoje gyvenę lenkai, priešingai negu žydai ir baltarusiai, atsisakė įeiti į Valstybės Tarybą, kuri buvo sudaryta iš Lietuvos Tarybos, 1918 m. lapkričio 11 d. suformavusią I-ąją Lietuvos Vyriausybę. Įsidėmėtina, kad pirmoji nepriklausomą Lietuvą kaizerio Vilhelmo II aktu pripažino Vokietija, žinoma, tam turėjusi savo interesų. JAV tik 1922 m. liepą de jure pripažino Lietuvą.
Lenkija 1934 m. pasirašo sutartį su stiprėjančia nacių Vokietija, o nuo 1935 m. prasideda slaptos Lietuvos derybos su Lenkija, kuri jau 15 metų laiko užgrobusi Vilniaus kraštą. Jos baigiasi nesėkme 1938 m. Varšuva neina į kompromisus ir tikisi A.Hitlerio malonės. 1938 m. kovo 11 d. Vilnius gauna griežtą Varšuvos ultimatumą užmegzti diplomatinius santykius. Bet Europos katilas jau verda: pasirašomas Molotovo-Ribbentropo aktas, žemynas pasidalijamas įtakos zonomis, Vokietija užima Lenkiją ir siūlo Lietuvai atsiimti Vilnių. Bet paskui šią malonę Berlynas perleidžia SSRS, ir ši 1939-ųjų spalį (praėjus lygiai 19 lenkų okupacijos metų) gražina dalį Vilniaus krašto pagal 1920 m. liepos 12 d. pasirašytą sutartį su bolševikine Rusija.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Lenkija taip pat neskubėjo ją pripažinti: savo aktu ji tai padarė 1991-ųjų rugpjūčio 26-ąją – tai yra po nepavykusio pučo Maskvoje.
Štai šis trumpas istorinis pasažas liudija, kad Lenkija nėjo į kompromisus su Lietuva ir vadinti ją strategine partnere istorija neduoda jokio pagrindo. Vadinasi, ir atsiprašymams svarių prielaidų nėra.
Dar vienas atsiprašinėtojas…
Šis užsienio reikalų ministro žingsnis primena dar vieną atsiprašinėtoją, kuriam grįžus į Vilnių teko atlaikyti nuožmios kritikos strėles. Velionis Lietuvos prezidentas A.M.Brazauskas, 1995 m. kovo 1 d. lankydamasis Izraelio Kneseto (parlamento) posėdyje, visų jo narių akivaizdoje visos tautos vardu atsiprašė „už tuos lietuvius, kurie negailestingai žudė žydus, juos šaudė, trėmė ir plėšė“. Žinoma, šis jo pareiškimas buvo sutiktas ovacijomis, ir Izraelio vietininkai Lietuvoje bei įvairios žydų organizacijos pasaulyje laikinai pritilo, reikalaudamos lietuvių atsakomybės už vadinamus žydšaudžius, kurių Lietuvos žydų asociacija Izraelyje priskaičiavusi 3000.
Taigi, A.Brazausko atsiprašymas buvo niekinis, tam jis tautos nebuvo įgaliotas. Kaip ir kitas tuometinio prezidento žingsnis – Maišiagalos memorandumas, pasirašytas Lietuvos ir Latvijos prezidentų 1995 m. gegužės 20-21 d., suprask – naktį, po šaunios elitinės medžioklės girios namelyje netoli Maišiagalos siurbčiojant samanę. Po pusantrų metų prablaivėjus susitarimą teko atšaukti. Garbė velioniui, kad jį savo dekretu 1996 m. lapkričio 13 d. dokumentą netiesiogiai panaikino, pripažinęs, kad tuomet klydo, pakištą dokumentą pasirašęs net gerai į jį neįsigilinęs (o gal ir pakaušęs…).
Toliau į girią – daugiau medžių…
Užsienio reikalų ministras neprisipažįsta klydęs. „Žinių radijo“ laidoje „Aktualusis interviu“ jis teigė nemėgstantis atsiprašinėti, todėl esą už atsiprašymą Lenkijoje jis atsiprašyti neketina. O lenkiškoji diaspora Lietuvoje jau ir suaktyvėjo. „Jeigu Tautinių mažumų įstatymo priėmimo ir Švietimo įstatymo pakeitimo procesas nebus greitas, o taip pat – jeigu nebus skubių pakeitimų dėl lietuvių kalbos brandos egzamino laikymo tautinių mažumų mokyklose, svarstysime netgi pasitraukimą iš valdančiosios koalicijos“, – Lenkijos naujienų agentūra PAP cituoja lenkų politinį lyderį V. Tomaševskį.
Bet ir Švietimo ir mokslo viceministrės kėdę užėmusi Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) atstovė Edita Tamošiūnaitė laiko veltui neleidžia – ji inicijuoja lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino palengvinimą tautinių mažumų atstovams. Darbuotojams, nesutinkantiems pasirašyti po naujovėmis, grasinama atleidimu. Dalis jų pasirašė dokumentą, tačiau pareiškė atskirąją nuomonę, nes įtaria, kad tokie pakeitimai negalimi pagal galiojančius teisės aktus.
***
Yra toks posakis: duok pirštą, tai nukąs ir ranką… Santykių „perkrovimo“ mygtukas, žinoma, geras įtaisas, jį reikia spausti ne tik su Lenkija. Tačiau šis veiksmas neturi būti lydimas neapgalvotais, pataikūniškais sprendimais, kurie terodo, kad naujoji lietuviškoji politinė dauguma siekia bet kokiomis sąlygomis įsiteikti savo kaimynams – ar „Gazpromui“ už sustabdytą skalūninių dujų išgavimą, ar lenkams už tariamai pagerintus santykius.
Iš esmės teisingas straipsnis. Jokių nuolaidų “jedinstvininkams” negalima suteikti. Priešing atveju kelių dešimtmečių perspektyvoje prarasim Rytų Lietuvą.
Pirmiausia reikia susirūpinti visomis komunistinėmis padlomis esančiomis valdžioje.
Suomi, mūsų liko tiek mažai, kad kiekvienas lietuvis yra brangus. Kitą vertus, mūsų priešams laaabai patiktų, jei susipjautume tarpusavyje. Yra tik vienas kelias – keisti pasaulėžiūrą. Pvz., jei ‘stribų’ vaikams ir anūkams išaiškinsime ne pokario žiaurumus, o, kad vieni lietuviai stojo į kovą su atėjūnais ir jų pakalikais, pakalikai kovojo už ‘komunistinį rytojų’. ‘Rytojus’ išaušo ir… komunistai tapo kapitalistais – patys atsisakė to marksizmo-leninizmo. ‘Sribų’ palikuonims taps aišku kad, jų tėvų tarnystė priešui buvo beprasmė. Nieko nėra baisiau, jei vaikai laiko tėvų pažiūras beprasmėmis.
Lietuvos pretenzijų Lenkijai
KATALOGAS
1. Lenkija 1228-04-23 pakviečia Kryžiuočių ordiną kovoti prieš baltų gentis Lenkijos naudai. Buvo sunaikinti prūsai ir vakariniai jotvingiai (dzūkai). Pamario, Varmės-Mozūrų ir Palenkės vaivadijos yra baltų etnografinės žemės. Šių žemių gražinimo Lietuvai klausimas.
2. Lietuvių ir prūsų kalba turi būti rašomi vieši užrašai visoje Pamario, Varmės-Mozūrų ir Palenkės vaivadijų teritorijose.
3. Lenkija 1430 metais pavagia LDK Vytauto karališką karūną, 1931 metais ir pačius LDK Vytauto palaikus iš Vilniaus Katedros.
4. Lenkija 1569 metais atima iš LDK Palenkę ir Ukrainą – Liublino unija prievartą įjungia Lietuvą į dviejų valstybių sąjungą;
5. Lenkija 1791-05-03 savo konstitucijoje įrašo, kad LDK nebėra nepriklausoma valstybė, o tampa viena iš Lenkijos provincijų – faktiškai tai yra pirmasis oficialus Lietuvos valstybės likvidavimo dokumentas. Vėliau, 1791-10-20 Lietuvą šias nuostatas ištaiso ir ATSTATO savo valstybės nepriklausomybę;
6. Masinė lietuvių polonizacija LDK žemėse XV – XIX amžiuose ir 1920-1939 metais.
7. Suvalkų sutarties sulaužymas 1920m. spalį ir Vilniaus krašto okupacija ir smurtas prieš žmones, save laikiusius lietuviais Vilniaus krašte 1920-1939m.
8. Antrojo pasaulinio karo metu “Armija krajova” Vokietijos okupuotoje Lietuvos teritorijoje žudė lietuvių tautybės civilius asmenis vien dėl to, kad jie buvo lietuviai.
9. …
10. …
Su Lenkija normalūs santykiai ir strateginė partnerystė, kai:
1. Lenkija gražins Lietuvai užgrobtas baltų etnines žemes – dabartinės Pamario, Varmės-Mozūrų ir Palenkės vaivadijos Lenkijoje;
2. Kai bus baigtas Lenkijos pradėtas 1920 metais karas prieš Lietuvą ir kaip minimum bus išvesta Lenkijos okupacinė armija iš Augustavo ir Suvalkų – Lietuvos valstybės teritorijos;
3. Kai Lenkija sumokės Lietuvai Prūsų kalbos atkūrimo išlaidas;
4. Kai bus depolonizuotos lietuviškos etninės žemės dabartinėje Baltarusijos teritorijoje – kurias sulenkino kunigai lenkai iš Lenkijos, tam tikslui turėdami suderinimą su popiežiumi Romoje. Depolonizacijos išlaidas turi apmokėti Lenkija kartu su Vatikanu;
5. Kai Lenkija apmokės depolonizacijos išlaidas Lietuvoje – sulenkintų lietuviškų pavardžių originalo atkūrimą (naujų asmens tapatybės dokumentų išdavimo išlaidos).
Tik faktai XX – XXI amžiuose:
1919 metais Lenkija reikalauja jai atiduoti nuo Vokietijos atskirtą Klaipėdos kraštą.
1919 – Lenkija organizuoja visoje Lietuvos teritorijoje POW sukilimą tikslu užimti Lietuvą ir prijungti ją prie Lenkijos.
1920 – Lenkija sulaužo Suvalkų sutartį ir okupuoja Rytų Lietuvą.
1922 – Lenkija aneksuoja Rytų Lietuvą.
1938 – Lenkija ultimatumu grasina užimti visą likusią Lietuvos teritoriją.
1994 – Lenkija pasirašo su Lietuva tarpvalstybinio bendradarbiavimo sutartį, kurioje nutylima 1920 metų Lenkijos agresija prieš Lietuvą ir jos pasekmės.
2007 – Lenkija reikalauja Airijoje paskelbti lenkų kalbą trečiaja valstybine kalba (po airių ir anglų).
2009 – Europos Parlamente prasidėjo Lenkijos politikų diplomatinis puolimas prieš Lietuvą, kuris ateityje baigsis Lenkijos užgrobtų etnografinių baltiškų žemių depolonizacija.
2011 – Lenkija reikalauja Vokietijoje pripažinti lenkus imigrantus “tautine mažuma” (šalia Fryzų ir Sorbų).
2012 – Lenkija kviečia Lietuvos, Latvijos ir Estijos prezidentus atvykti į Lenkiją, susiedama NATO oro policijos misiją su tariamamomis Lietuvos lenkų problemomis.
Va kokia gera nuotrauka įdėta… Originalas? Visai tikiu…
Čia neoriginalas,čia puse kadro. Geriau įsižiūrėk į sustingusią akimirką į Linkevičiaus šypseną, tai tas momentas, kai iš už nugaros jam atsistoja Tuskas.Gal ir vulgarokai išėjo, bet čia iš nevilties.Ateina laikas mūzoms nutylt ,teprakalba…… Tai konstitucinė mūsų teisė.
Labai pikta ir gėda dėl tų atsiprašinėtojų. O kada lenkai ar rusai atsipašys lietuvių?
Yra tam tikras skirtumas tarp A. Brazausko ir L. Linkevičiaus atsiprašymų. Brazauskas tautos vardu atsiprašė už tikrai smerktiną kai kurių tautiečių elgesį (galima diskutuoti, kokiu mastu tauta yra atsakinga už savo atstovų elgesį, bet tam tikra moralinė atsakomybė visgi egzistuoja). Linkevičius atsiprašė už tai, kad teisėtai besielgiantis Lietuvos seimas nepateisino Lenkijos prezidento nepagrįstų (o pagal LR KT išaiškinimą ir neteisėtų) lūkesčių, o tai yra idiotizmo viršūnė, nes nepagrįsti ir neteisėti lūkesčiai yra paties jų puoselėtojo problema.
Tuo metu, kai AMB’as atsiprašinėjo, lietuviai buvo pradėti vadinti ‘žydšaudžių’ tauta. Nežinau kaip ‘Kauno diena’ išspausdino mano straipsnį: ‘Atviras laiškas Saliamonui Vaintraubui’, bet po to nustojo lietuvius taip vadinti. Ten buvo tik vienas klausimas: “Kodėl visais laikais, visose šalyse, kartas nuo karto buvo žudomi žydai?’ Viskas laaabai paprasta 🙂
manau, kad žinau, kas slepiasi už slapyvardžio „Kemblys“ :-).
AMB pranašumas tik tas, kad grįžęs iš medžioklės jis kritiką priėmė taikiai, bet parašą atšaukė tik po gerų metų, kai latviai pradėjo eksploatuoti naftos telinį trikampyje Baltijos jūroje; o linkęs lenktis Linas Linkevičius bew kuklumo pareiųškė, kad jis “nepratęs atsiprašyti”. Ko norėt – komjaunimo sekretoriai dažnai buvo aršesni ui kompartijos bosus..,.
Linkevičius sakė: Tuomet nebuvau Seimo nariu, tačiau norėčiau už tai atsiprašyti… Gal jis lenkų atsi[rašo dėl to, kad tuomet nebuvo Seimo naeiu? Jo kalbėjimas rodo, kad liežuvis lekia greičiau nei mintis… 🙂
Dėl klaidinančio termino „lenkų TAUTINĖ MAŽUMA“
(turi būti TAUTINĖ BENDRIJA, TAUTINĖ GRUPĖ):
1.Lietuvoje nėra lenkų tautinės mažumos, yra lenkų tautinės grupės bendruomenė, nes terminas „tautinė mažuma” tarptautinės teisės erdvėje yra susieta su „išorinės valstybės” sąvoka. Tuo tautinės grupės iš esmės skiriasi: Pagal tarptautinę teisę tautinės grupės, turinčios išorines tautines valstybes(Lenkija – 40 milijonų, Rusija – 150 milijonų, Izraelis – 8 milijonai gyventojų), negali kitose valstybėse turėti „tautinės mažumos“ statusą;
2.Buvusių okupantų privilegijos : lietuviai išlaiko 120 lenkiškų mokyklų, kuriose lenkinami lietuvių kilmės tuteišai, kurie kalba ne lenkiškai, “poprostu“. Tai yra GINESO REKORDAS (Guinness world record). Pvz., USA, nėra nei vienos lenkiškos valstybės išlaikomos mokyklos, Rusijoje – tik 8 lenkiškos biudžetinės mokyklos;
3.Lenkiškų mokyklų idiotiškas (lietuviškas) valstybinis finansavimas yra žiaurios lietuvių kilmės tuteišių diskriminacijos faktas, lietuvių savižudybė, o tai prieštarauja Dievo valiai;
4.Kodėl Lietuvos „piliečiai lenkai“ lengvai pasiduoda provokacijoms, kodėl negerbia Lietuvos įstatymų? Kas juos klaidina?
5.Europos Tarybos tautinių mažumų apsaugos pagrindų Konvencijos (Strasburas,1995m.vasario1d.) 21 straipsnis: „ Jokia šios pagrindų Konvencijos nuostata neturi būti aiškinama kaip suteikianti teisę dalyvauti veikloje ar atlikti veiksmus, kurie prieštarautų pagrindiniams tarptautinės teisės principams ir ypač valstybių suvereniteto lygybės, teritorinio vientisumo ir politinės nepriklausomybės principams“. Konvencija ,numato tautinių mažumų ,t.y. tik tautinių grupių, neturinčių išorinės valstybės, apsaugą, kitaip būtų pažeisti pagrindiniai tarptautinės teisės principai. Lenkų bendrija Lietuvoje negali turėti „tautinės mažumos“ statusą, nes tai grėstų Lietuvos nepriklausomybei, teritoriniam vientisumui ir politinei nepriklausomybei, t.y. prieštarautų pagrindiniams tarptautinės teisės principams. Lenkijos vulgarus agresyvumas yra reali tikrovė – lietuviai nežudo lenkų, nebuvo okupavę Varšuvos, nebuvo užėmę trečdalį Lenkijos teritorijos.
Pagarbiai Arvydas Damijonaitis