Elena Narkevičiūtė: Aš tikrai nepasiduosiu

Dar prieš trejetą dešimtmečių sovietų valdžia persekiojo Lietuvos vaikus dėl nupieštų Gedimino stulpų, kreida parašytų žodžių „Laisvę Lietuvai!“, naktį prie mokyklos iškeltos trispalvės. Atrodė, kad tie ideologinės prievartos laikai negrįžtamai praėję. Deja, 2012-aisiais Lietuvos valdžia grįžo prie sovietų kariauto karo su laisvais žmonėmis, sykiu – ir su pilietinę poziciją drįstančiais išsakyti vaikais. Žodį „Tie-SOS!“ Nemuno krantinėje užrašę Kauno mokyklų moksleiviai iki šiol yra persekiojami policijos. Taigi valdžia represijomis šiandien augina naują jaunųjų disidentų kartą.

Priešpaskutinę praėjusių metų dieną Tiesos.lt redakcija pakalbino disidente valdžios paverstą Kauno moksleivę Eleną Narkevičiūtę ir siūlo skaitytojams jos pasakojimą.

„Kodėl patekau į tuos Garliavos įvykius? Aš lankau režisierės Neries Karpuškaitės-Akelaitienės teatro būrelį. Ir buvo vienas užsiėmimas apie svarbiausią savaitės įvykį. Ji pasakė, kad jeigu kas nori sužinoti, koks buvo jos savaitės įvykis, tegul pasižiūri TV3 penktadienio žinias. Aš tą dieną, atrodo, nebuvau namie ir nemačiau žinių. Tad nuėjau pasižiūrėti žinių per youtub’ą ir pamačiau kovo 23-iosios įrašą apie mergaitę Garliavoje. Man tas klyksmas… Tiesiog taip perėjo per širdį – aš negalėjau jo klausyti. Iki tol ta Kedžio ir Stankūnaitės istorija aš per daug nesidomėjau. Iš karto, kai pamačiau tą įrašą, pagalvojau – tai turbūt jau kažkas apkaltino Stankūnaitę smurtu prieš savo vaiką. Po to, kai sužinojau, kad jos niekas neapkaltino, kad čia viskas buvo „legalu“, aš pakraupau ir pradėjau važinėti į Klonį. Taip susibendravau su Deimante.

Iš pradžių aš apskritai bijojau visų žmonių Klonyje, bet pastebėjau, kad jie tokie jaukūs, šilti. Pradėjau bendrauti su jais. O po to susidraugavau su tokia mergina, kuri bendravo su Deimante ir ji mus supažindino. Mes visąlaik kartu žaisdavome.

O gegužės 17 dieną mes su mama išvažiavome iš namų antrą valandą nakties ir buvom Klonyje apie pusę trijų ar trečią ir kurį laiką taip palaukėm. Aš esu dešimtokė. Ir lankiau tris būrelius: žurnalistiką, po to į sporto salę kartais eidavau ir dar pas Nerį Karpuškaitę-Akelaitienę dramą lankiau. Tai kartais eidavau vėlai miegoti. Tą dieną buvau nelabai išsimiegojusi, mama irgi, tai mes nuėjome į palapinę pamiegoti. Kai pajutau, kad visi žmonės eina iš palapinės, atsikėliau ir aš. Išėjusi pamačiau, kaip žmonės būriuojasi prie namo, ir supratau, kad jau prasideda. Aš nuėjau prie namo ir išgirdau, kaip mama šaukia „Elena“. Susiradau ją ir ten mes pradėjome melstis, pradėjome himną giedoti. Atėjo pažįstamas Darius ir pasakė: „Nebijokite, bet jų yra labai daug“. Ir kai aš juos pamačiau… Tai buvo tikrai žiauru. Nes jų tiek buvo daug, tai turbūt buvo žiauriausias momentas: jie ateina, tokia didžiule banga…

Kai mes baigėme giedoti himną, pasigirdo pirmieji klyksmai. Tada aš atsisukau į mamą ir paklausiau: „Gal mes, mama, einame iš čia – aš bijau“. Ir tada mus tiesiog prispaudė prie sienos ir mes ten pasilikome. Pradėjo mus po truputį tampyti.

Mes nesipriešinom. Iš pradžių nutempė šalia stovėjusį dailininką [Rimantą] Radišauską. Prieš mus liko tokia Jūratė, pažįstama, tai kai ją pradėjo tempti, aš pradėjau rėkti: „Jūrate, aš tavęs nepaliksiu, aš tave saugosiu“. Aš ją laikiau – tai buvo vienintelis mano pasipriešinimas, kad aš ją laikiau. Ją ištempė už galvos, palenkė galvą ir ištempė ją taip. O mes tuo metu buvome atsiklaupusios. Mama pradėjo sakyti: „Ką jūs darot“. Jai pasidarė bloga. Ir tada supratau, kad aš jau nesipriešinsiu, nes aš bijau, nes aš matau, kad ten muša žmones. Ir aš pagalvojau: kas bus, jei aš paliksiu vieną mamą, gal ją irgi sumuš. Ir aš pradėjau bijot dėl mamos. Tai aš jau nebesipriešinau. Jinai buvo užsikabinusi už manęs. Mus nutempė du pareigūnai ir jai dingo regėjimas. Gal nuo tų dujų, nes kažkokia moteris sakė, kad jai į burną tiesiai įpurškė, kad jinai pusę dienos nieko nematė. Tai mano mama irgi prarado regėjimą. Mus nutempė iki Artojų ir Klonio gatvių sankryžos. Ir prie mūsų priėjo tas [Tauris] Stauskis, policijos pareigūnas, kuris per konferenciją kalbėjo, ir pradėjo mamai glostyti nugarą ir sakyti: „Ponia, ponia, kvėpuokit“. Pradėjo sakyti, kad jai reikia „greitosios“. Mus nuvedė iki „greitosios“ ir paliko ant šaligatvio. Po to atitempė Kedienę, prie mūsų jinai jau ėjo basa per gatvę. Kadangi Kedienė serga diabetu, ji nuo didelio streso pradėjo dusti. Jos sesuo Audronė pradėjo šaukti: „Gelbėkit – žmogus miršta, atneškit vandens“. Mama tuo metu raudojo atsiklaupusi, kad nieko nemato, o aš žiūriu, kaip „greitoji“ reaguoja: toks vienas vyras iš „greitosios“ paėmė „Vichy“ gazuotą citrinų skonio vandens butelį, nes neturėjo paprasto vandens, ir pradeda sukti kamštelį. Ir sukti taip specialiai lėtai… – net žiauru žiūrėti. Kol jis dar nespėjo atsukti, kažkoks žmogus nubėgo iki savo mašinos ir atnešė vandens Laimutei Kedienei. O po to Deimantė pradėjo klykti. Viena mokytoja iš mano mokyklos išgirdo, kad klykia Deimantė, ir mane su savo dukra nusivedė į mašiną ir uždarė, kad mes negirdėtume jos klyksmo.

Po to pradėjo nešti Olią Girdauskienę, Kedžių kaimynę, ir aš išgirdau jos klyksmą, atidariau dureles ir išlipau. Jau Deimantę buvo įnešę į tą mašiniuką, furgoniuką. Ir Olią nešė gal šeši vyrai. Ir aš mačiau, kad vienas policininkas išsitraukė „bananą“ ir pradėjo ją daužyti. Po to įgrūdo į furgoniuką su garsą izoliuojančiomis sienomis, ir jau nebesigirdėjo jos. O po to išvažiavo tas furgoniukas su Deimante, ir aš jau supratau, kad viskas. Tokie ir įspūdžiai. Ir dar – kai išeidinėjo tie pareigūnai su kaukėmis, aš žiūrėjau į juos visus. Matosi tik akys, ir aš žiūriu į jų akis ir matau, kad jie tokie besididžiuojantys išeina. Tai kažkaip nesuvokiama protu.

O paskui mes rašėme „Tie-SOS!“ prie Nemuno. Gal todėl, kad žmonės susiprotėtų, nes rašome mes – vaikai. Jei jie mano, kad Deimantė „melavo“, negi meluosim ir mes? Gal žmonės susiprotės ir supras, kad vis dėlto jinai nemelavo.

Kodėl aš dėl to tokia tikra? Nes, kai aš susibendravau su Deimante, pamačiau. Yra vaikai, kurie mėgsta meluoti, tikrai yra tokių. Bet Deimantė yra visiškai kitokio charakterio, visiškai. Deimantė… jinai mėgdavo už save pakovoti, jinai nemėgdavo melo, jinai nemeluodavo, jinai būdavo labai draugiška su visais. Ir matėsi iš tikrųjų, kad jinai yra kitokia nei kiti aštuonmečiai. Nes su ja buvo galima pabendrauti ir kaip su vaiku tokiu – aštuonmete, ir galima buvo pasikalbėti kaip su kokia paaugle.

O kai rašėme „Tie-SOS!“ prie Nemuno, aš buvau prie paskutines raidės. Kadangi buvo „apsižoliavę“, ravėjau tas žoles. Ir matau, kad jau atvažiuoja policijos mašiniukas. Sakau: „Žiūrėkit, turim svečių“. Na, visi atsisuko, aš toliau raviu tas žoles. Man tai nieko, aš manau, negali prikišti dėl tų žolių ravėjimo. Jie atvažiavo, ir pastebėjau, kad jau visi nusileido nuo šlaito. Tada ir aš priėjau, galvojau, pasiklausysiu, ką jie ten kalba. Buvau tikra, kad mūsų nesuims. Ir man sako: „Kadangi esi tokia drąsi, tai dabar sakysi savo vardą, pavardę, gimimo datą ir kontaktinį telefoną“. Aš sakau: „Kodėl, ką aš padariau“? Vėl pakartojo: „Sakyk savo duomenis“. Na, gerai. Pasakiau aš tuos duomenis. Po to kitas policininkas priėjo prie Žygimanto: „Sakyk savo duomenis“. Jis sako: „Aš nieko nesakysiu, aš dabar skambinu advokatui ir paklausiu advokatą, ką daryti“. Tai jį paėmė už peties, nusivedė prie automobilio su grotomis skirto laikyti tarnybinius šunis. Tai atidarė tas dureles galines ir jį už grotų įkišo. Aš tada taip supanikavau. Ir aš pagalvojau: „Negi čia bus kaip 17-ą ir pradės mus mušti?“. Tada pareigūnas pasakė: „Kas dar nori pasiskambinti advokatui?“.

Po to atvažiavo jau antras policijos ekipažas. Pradėjo sakyti, kad jiems reikia paimti žmones į komisariatą. Na, mus atsirinko penkis. Vieno vaikino neėmė dėl to, kad jis su dviračiu buvo, tai sako: „Kur mes tą dviratį dėsim?“ Kadangi ten iš viso šešios vietos, mano draugė 17-metė Laura pasisiūlė mane palydėti. Jinai iš viso nebuvo paėmusi kreidelės, ji buvo ką tik atėjusi. Ji sako: „Ar galiu aš ją palydėti iki komisariato? Prie komisariato mane paleisit?“ Sako: „Gerai, paleisim tave prie komisariato“, nes matė, kad jinai nieko nepiešė. Ir mus nuvežė. Aš išlipau. Sako: „Elena?“. Aš sakau: „Taip“. Sako: „Eik į komisariatą“. Išlipo tada Laura po manęs. Jai sako: „Aš tavęs nesu užsirašęs“. Ji sako: „Tai jūs sakėt, kad mane paleisit prie komisariato“. Jai sako: „Ne, tu turi irgi eiti“. Ir ją irgi paėmė. Nors ji net nepiešė.

Keistas jausmas, kai prieš tave kovoja tavo valdžia. Juk jie galėjo atvažiuoti ir nesuimti, galėjo pasakyti, kad nepieštume kreidelėmis. Juk kai pasakė, visi padėjo kreideles ir nuėjo į apačią. Bet jie kažkodėl pradėjo prieš mus naudoti jėgą. Neaišku, kodėl. Nors mes ir nesipriešinom. Nežinau, iš tikrųjų, gana keista. Aš visą laiką esu tokia Lietuvos patriotė, aš visą laiką galvojau, kad aš neemigruosiu. Aš net neturėjau tokios minties. Ir kai paėmė Deimantę, o dar šita kreidelių byla, aš vis dėlto pagalvojau, kad gal kada nors teks rinktis šitą galimybę. Nes iš tikrųjų yra klaiku. Iš tikrųjų yra klaiku, kai pati valdžia dorojasi su savo žmonėmis.

Kaip į mane žiūri mokytojai ir klasiokai? Iš pat pradžių mokytojai, galima sakyti, neturėjo savo nuomonės. O su bendraamžiais, su visais klasiokais, aš dėl šito buvau susipykusi. Gal tik su viena dviem klasiokėm nesusipykau. Jie paprasčiausiai manęs nepalaikė. Apskritai, į šitą istorija žiūrėjo taip – neva ji nusibodusi ir, ačiū Dievui, jau atidavė tą vaiką, ir viskas čia baigsis. O mano kreidelių byla jiems atrodo jau kitaip, absurdas visiškai, nes dėl kreidelių nori nuteisti – jau čia iš tikrųjų kvaila.

Mano ir mamos teismai dar nesibaigė [Kadangi Elena kreidelėmis piešė būdama nepilnametė, turėdama 14 metų, dėl vaiko nepriežiūros policija iki šiol persekioja jos mamą, – Tiesos.lt pastaba]. Iš pradžių viena tokia teisėja mano mamą išteisino. Tada policija apskundė šitą sprendimą aukštesnės instancijos teismui. Ir tas aukštesnės instancijos teismas paskyrė kitą teisėją. Ta teisėja pasakė, kad protokolas surašytas blogai, kad neįmanoma nagrinėti, ir grąžino policijai, kad surašytų normaliai protokolą. Policija vėl apskundė šitą sprendimą, ir mes dabar laukiam kito laiško, kuriame bus parašyta, ar teismas priėmė tą skundą, ar ne.

Ar aš pasiduosiu? Mama, kai jai atsiuntė tą laišką, policijos skundą, trylikos lapų, sako: „Ai, aš jiems parašysiu, kad tegul mūsų netampo po teismus, tegul duoda tau kokį įspėjimą ir viskas“. Aš sakau: „NE, mama, man įspėjimo neduos. Aš nenoriu dar vieno įrašo savo byloj“. Tai aš manau, kad ne – aš tikrai nepasiduosiu“.

Nuotraukos – Evaldo Butkevičiaus, Pauliaus Garkausko, Juozo Valiušaičio, Edvino Marčenkovo.