V. Rubavičius. Lietuvos politinė sistema kaip egzistencinės grėsmės veiksnys

Kalbėsiu tezėmis, nesistengdamas per daug išsiplėsti, nesistengdamas daugelio dalykų išsamiai pagrindinėti, nes tų kalbų yra labai daug. Ir, kaip rodo mano patirtis, net su šviesiais žmonėmis susitinki dešimt kartų, dešimt kartų susitari dėl to paties, kad reikia daryti tą ir tą, bet susitikus vienuoliktą kartą ir paklausus: tai kaip vis dėlto reikėtų ką nors keisti, atsakymas būna tas pats: reikia ieškoti ir surasti sąžiningų ir dorų žmonių, kurie užimtų valstybės postus ir t. t. Mes dvidešimt metų matome, kaip sąžiningi, dori žmonės užima visokius postus, ir Lietuva rieda tais pačiai bėgiais, kuriais pastaruosius 20 metų ir riedėjo.

Tad pirmas dalykas – politinis veiksmas. Daug kalbų apie tai, kad norint kažkaip įveiksminti visuomenininkus, kultūrininkus, reikia jiems vienaip ar kitaip susiburti. Neabejotinai būtų gerai, kad žmonės susiburtų, – jei į gatves išeitų 10 000, tai jau būtų šioks toks rezultatas, o jeigu 50 000… Kadangi taip nevyksta, kalbama, kad reikia rimčiau vienytis, t. y. iš pradžių susitarti dėl tam tikrų vertybių, tam tikrų pagrindų ir tam tikrų ideologijų… Kalbos apie vertybes neabejotinai reikalingos, reikalingi ir išsiaiškinimai. Kaip ir žmonėms susitikus reikia daug žiūrėti į akis ir tik po to žingsnis po žingsnio artėji vienas prie kito… Tačiau politiniam veiksmui kartais tų kalbų būna per daug arba jos net nereikalingai ryja energiją ir laiką. Na, sakykime, esame šioje patalpoje. Jeigu kokie penki stiprūs vaikinai nutartume, kad galbūt reikėtų tą patalpą griauti, nes geriau išryškėtų pastato architektūrinė sąranga, visai nesvarbu, ar vienas būtų murzininkas, o kitas paksistas ar dar kas nors – mes galime šį veiksmą atlikti, dėl jo susitarti.

Dažnai tiesiog paprasčiau yra susitarti dėl veiksmų, tam tikrų veiksmų, kuriuos reikia atlikti tam tikroje vietoje, nekuriant didesnių tolimesnės veiklos programų, suartėjimo programų ir kitų dalykų… Panašiai elgiasi visuomeniniai judėjimai, ypač susiburiantys internete ir taip sukviečiantys daug jaunimo. Tokiems veiksmams reikalingas aiškus supratimas, ką mes norime keisti, kas yra pagrindinės politinės sistemos ydos, ką reikia daryti, kokių veiksmų imtis, nepaisant mūsų ideologinių, politologinių ir kultūrologinių pažiūrų.

Manau, kad dėl kai kurių dalykų galime sutarti ir veikti kartu. Bėda ta, kad ir dėl jų labai sunku sutarti…

Visi sutinka, kad Lietuvoje nebesmagu gyventi, ją ištikusi didžiulė krizė, apie tai dar kalbėsiu, bet pradėjus aiškintis, kas yra ydinga mūsų politinėje sistemoje, kad mes 20 metų malamės toje pačioje vietoje, nukraujuojame, netenkame gyvybinės energijos, ir nesimato jokio proveržio į šviesesnę ateitį, – nuomonės išsiskiria.

Šviesi ateitis dabar siejama su nekilnojamojo turto rinkos atsigavimu, nauju burbulu. Štai atsigaus nekilnojamojo turto rinka, atsidarys nauji paskolų portfeliai, o tada ir vėl viskas bus tarsi gerai. Bet pasaulyje, kaip mes tikriausiai nujaučiame, gerai jau nebus. Nebus geriau ir Lietuvoje, nes bet koks burbulas ir ekonomistinis mąstymas, kuris yra nukreiptas tiktai į burbulus, niekur neveda. Einame tiktai nuo vieno burbulo iki kito, ir sprogus eiliniam burbului, ta klasė, tie žmonės, kurie gyvena skurdžiau, dar labiau nukraujuoja, o žvelgiant į mūsų visuomenę ir tautą, tai dar daugiau lietuvių tautos išnyksta – tiesiog persikelia iš šitos žemės kitur.

Ką mes matome per pastaruosius dvidešimt metų? – Didžiulę emigraciją. Lietuva taip buvo nukraujavusi tik galbūt per tuos šimtmečių karus. Ir nematome nei vienos vyriausybės, nei vieno iš to didžiulio būrio Lietuvai dorai ir sąžiningai tarnaujančių žmonių, kurie nors bandytų imtis vienokių arba kitokių veiksmų, kad padėtis keistųsi. Galima kurti emigracijos stabdymo programas Beje, yra institucijų, kurios jas kuria, ir iš to nemažai žmonių gerai gyvena, bet akivaizdus dalykas – ne stabdymo programos čia gali pradėti – reikia keisti gyvenimo sanklodą, tam tikrą gyvenimo būdą, vadinasi, politinę sistemą. Tik keičiant politinę sistemą, keičiant kasdienio gyvenimo taisykles, keičiasi visas žmogaus būvis, ir tik keičiantis žmogaus būviui, vienaip ar kitaip gali susilpnėti ta emigracija. Arba dar sustiprėti. Ką mes pastaruoju metu matėme? Nepaliaujamą emigracijos didėjimą. Tai rodo, kad esama politinė sistema, susiklosčiusi valstybės struktūra iš esmės veikia kaip tam tikras egzistencinės grėsmės veiksnys. Kas yra egzisitencinės grėsmės? Na, egzistencinės grėsmės yra tokios grėsmės, kurios grasina pačiam mūsų gyvenimui, t. y., vienaip ar kitaip skatina mūsų tautos, visuomenės išnykimą. Aš vartoju sąvokas „lietuvių tauta“ ir „Lietuvos visuomenė“. Jas palaiko du dalykai – fizinė žmogiškoji ir kultūrinė reprodukcija: arba mes atsigaminame patys ir mūsų daugėja, mes tampame stipresni, gyvybingesni, stipresnės kultūrinės savimonės ir kultūrinės raiškos, arba mes silpnėjame.

Jei tiesiai visų paklausčiau, ar per atgautos nepriklausomybės metus šiais požiūriais mes stiprėjome ar silpnėjome? Manau, atsakymas paprastas: normalios žmogiškosios reprodukcijos nėra, nes laikosi pačių gyvybingiausių žmonių emigracijos banga, o ji ir kultūrinei kūrybai, ir kultūrinei raiškai, ir pačiai žmogiškajai reprodukcijai yra didžiausias peilis. Tad eidami šiuo keliu, mes einame tautos ir visuomenės savižudybės keliu. Nežinau, ar mus, einančius tuo keliu, išgelbės atominė elektrinė, kurios ideologai teigia, kad 2040 metais kažkas atsitiks ir mes galėsime pigiau įžiebti elektros lemputę. Galbūt tuomet iš tikrųjų Lietuvoje kažkas pasikeis, bet aš abejoju, ar tai mums pridės gyvybinės jėgos, tačiau neabejoju, kad tas projektas, kaip skolų kilpa, dar užsiners ant visuomenės ir valstybės kaklo, dar išsunks nemažai ir kultūrinių, ir žmogiškųjų jėgų.

Kadangi nei politinis elitas, nei partijos nekalba ir nesitaria dėl mums iškilusių grėsmių, drįstu sakyti, kad ir politinė sistema, ir politinis elitas iš esmės veikia kaip egzistencinės grėsmės veiksnys, nes jeigu mes nereaguojame į tas egzistencines grėsmes, nesiimame jokių piemonių, tai praktiškai mes leidžiame joms veikti. Jeigu nesiimama priemonių ginti šaliai, jei elitas negina šalies, jis laikomas arba kolaborantas, arba išdavikais ir t. t.

Vėl grįžtu prie mūsų politinės sistemos ypatumų. Ne sykį esu rašęs ir kalbėjęs, bet, matyt, nepakenks išdėstyti dar kartą, kur, mano manymu, glūdi pagrindinė mūsų politinės sistemos yda, nuo kurios mes visi kenčiame ir kuri mums visiems kelia grėsmę. Ta yda yra partinės nomenklatūros vienvaldystė.

Lietuvoje susiklostė tokia politinė sistema, kai visa valdžia yra partinės nomenklatūros rankose. Tai labai aiškus paveldas iš sovietmečio. Akivaizdu, transformuotas, nepaprastai sustiprintas, nes visi partiniai nomenklatūrininkai tapo ne tik ideologais, kokiais buvo anksčiau, bet ir nepaprastai turtingais žmonėmis – ekonominiais subjektais. Gavę valdžią ir kapitalą jie tik sustiprino savo galią ir, akivaizdu, susilpnino visuomenės padėtį, nes visuomenė to kapitalo neįgavo, visuomenė tapo tiktai darbo jėga.

Kaip įvyko šis paveldėjimas? Kalbėdamas su ne vienu politiku esu priėjęs išvadą, kad A. Brazauskas buvo visiškai teisus – jis vykdė politiką, kurios buvo išmokytas anksčiau, ir labai aiškiai tai suvokė. Jei jam kas būtų uždavęs klausimą, kas valdo, tai būtų atsakęs, kad valdo, aišku, partiniai. Ir jei dabar užduotume tą klausimą, atsakymas būtų – valdo partiniai, ir visai nesvarbu: penkios ar trys partijos. Kalbu apie partinės nomenklatūros valdymą. Kitas klausimas, koks to valdymo santykis su visuomenės galia. Ar visuomenė turi kokios galios ir iš kur ji kyla. Tai mes dabar galime pasižiūrėti į save, į savo mitingų ir visokių veiksmų patirtį, ir į mūsų visos Lietuvos patirtį – visuomenė yra niekas. Visuomenė neturi jokios realios politinės galios. Klausimas, kaip gali būti normalioje demokratinėje valstybėje, kad žmonės neturėtų apskritai jokios politinės galios. Vadinasi, čia sukurta kažkokia politinė sistema, kuri iš esmės nėra demokratiška. Nes demokratinėje valstybėje visi žmonės turi turėti politinę galią, dalį politinės galios.

Galime padaryti labai paprastą politologinę išvadą – mes gyvename procedūrinės demokratijos šalyje, kitaip tariant, šalyje, kurioje vykdomos procedūros, tad yra forma ir visiškai nėra demokratijos turinio. Klausimas, kas sudaro tą demokratijos turinį? – Mano galva, atsakymas yra vienintelis, kuris plaukia iš visos demokratijos tradicijos – tai yra Piliečių savivalda. Kiek piliečiai savivaldūs ir savavaldūs savo kasdieniniame gyvenime, tiek visuomenė yra pilietinė visuomenė. Tiek visuomenė turi politinės jėgos.

Šiaip bet kokia politinė jėga kalba ne su pavieniais piliečiais, bet taip pat su jėga. Valdžia, kaip jėga, kalbasi su visuomene, kaip jėga, jeigu visuomenė yra jėga. Bet jeigu visuomenė nėra jėga, tai valdžiai nėra su kuo kalbėti – tą mes ir matome. Su visuomene tada kalbasi policija, teismai ir taip toliau. Valdžiai su visuomene nereikia kalbėtis.

Valdžia pasirodo įvairiuose televizijos ekranuose, įvairiose televizijos laidose, leidžia sau išsakyti vienokias ar kitokias mintis, vieną dieną gali išsakyti vienas mintis, kitą – kitas mintis, trečią – dar ir trečias, paneigiančias visas anksčiau išsakytas, ir valdžiai nuo to nei šilta, nei šalta, nes ji neturi jokios atsakomybės. Atsakomybės nėra, nes nėra kam ir prieš ką būti atsakingam. Valdžia gali būti atsakinga tik prieš kitą valdžią, prieš kitą galią, ne prieš pavienius žmones. O prieš pavienius žmones tik tada, kai žino, jog pavieniai žmonės jau yra tos galios atstovai, reprezentantai, ir jeigu tu tam pavieniui žmogui kenksi, darysi tai, kas pažeidžia tam tikrą visuomeninę sutartį dėl sistemos funkcionavimo, veikimo, visos valstybės sandaros, tai pakils labai daug žmonių, pakils kaip Prancūzijoje ar dar kur kitur – žmonės kils, eis ir bus kažkas labai baisaus, reikės iš karto atsistatydinti, reiks keistis, kabinetą pertvarkyti, skelbti naujus rinkimus. Žmonės iš karto eis, nes jie žino, jeigu jau atleis vieną ar kelis to fabriko darbininkus, tai visai netrukus gali staiga pasirodyti, kad mes esame niekas, o turintys valdžią – kas ką nori, tas tą daro.

Kaip yra Lietuvoje? Lietuvoje visiškai kitaip – čia galima tvarkytis kaip nori, galima atvirai niekinti visuomenę ir sveiką protą. Šitai galima daryti viešai ir dar atsiras plojančių, nes stebint iš šalies vaizdas gali būti labai įdomus.

Tad prieinu išvadą ir dar kartą kartoju, jog jeigu valstybėje nėra realios savivaldos, ta valstybė nėra demokratiška. Ir valstybėje, kur nėra realios savivaldos, pati politinė sistema tampa grėsme tos tautos ir tos visuomenės egzistencijai.

Tokia būtų mano ilgų apmąstymų išdava.

Kas yra realioji savivalda? Tai teisė, kurią žmonės pripažįsta kaip prigimtinę, organizuotis į savivaldą. Teisė žmonėms, gyvenantiems vienoje ar kitoje vietovėje, teritorijoje, kvartale, burtis į savivaldą ir išsirinkti savo savivaldos valdomąjį organą, atstovą, tarybą ir t. t. Ir labai aiškiai užfiksuota, labai aiškiai sustyguota, kokios yra savivaldos kompetencijos. Sakykime, Prancūzijos savivaldos kompetencijoje yra net tvarkytis teritorijoje ir organizuoti visas statybas, Lenkijos gminoje kažkiek kitaip, bet kasdienio gyvenimo tvarkymasis yra pačių žmonių rankose. Įstatymo yra numatyta tvarka, bendros žaidimo taisyklės, bet žmonės veikia patys per savo tiesiogiai renkamus atstovus, per savo tiesiogiai renkamus atstovus jie sąveikauja su aukštesnėmis valdžios ir savivaldos institucijomis, ir viskas.
Iš savivaldos kyla pilietinė visuomenė, piliečių šaknys yra savivaldoje. Pilietinė visuomenė negali susikurti pagal tam tikrus projektus, kaip, tarkim, nevyriausybinių organizacijų tinklas. Tai yra virtualūs projektai, tarsi nuo dangaus pradedama kurti visuomenė. Reikia gyventi žemėje ir pradėti viską kurti nuo žemės., iš apačios. Žemė yra mūsų realus gyvenimas, kurį mes tvarkomės kaip laisvi žmonės, kaip laisvi piliečiai, arba mes niekaip negalime to daryti, nes už mus tvarko paskirti seniūnai, iš viršaus nuleista savivaldybių, seniūnijų sistema, kuri visą laiką yra nepaliaujamai prižiūrima ir tvarkoma partinės nomenklatūros elito. Net seniūnaičiai, kuriuos neseniai įvedė vaidindami demokratiją, net jie yra skiriami, nors tai atrodytų tokia ląstelė – būrelis išsirenka seniūnaitį, bet ne, negalima.

Negalima žmonėms tiesogiai rinktis, nes kai tik žmonės kažką daro tiesiogiai, nesitardami ir niekam nepranešdami, jie elgiasi kaip laisvi žmonės, o šitos laisvės mūsų politinė sistema nepakenčia. Ir mes matome, kaip nepakenčia mūsų teisinė sistema, kaip ji persekioja žmones, kaip kuriami įvairiausi juridiniai įstatymų potvarkiai, kad ant žmogaus būtų užmestas kuo tankesnis tinklas, kad jis negalėtų viešai reikšti savo nuomonės, o ypač – nepritarimo valdžiai. Baugu, kad žmonėms neateitų į galvą mintis – reikia laisvintis, reikia telktis ir dabar jau išsilaisvinti iš savųjų užmestų pančių. Kitas dalykas, kodėl yra svarbi savivalda, – savivalda yra žmogaus laisvė pamatas. Žmonės išmoksta realiai būti laisvi kooperuodamiesi vienas su kitu, visiškai nekreipdami dėmesio į jokias ideologijas. Mes sugyvename su savo kaimynais neklausdami jokių ideologijų, vienaip ar kitaip su jais tariamės ir susitariame. Čia ir yra laisvo susitarimo, laisvo žmonių bendravimo, susitarimo dėl kažkokių svarbių dalykų šaknys.

Jeigu to nėra, nėra ir kasdienio gyvenimo, nėra normalios visuomenės sąsajumo, socialinių ryšių, o vien darbo ryšiai. Normalių kasdieninio gyvenimo socialinių klijų mes tarsi ir neturime, nes vėlgi stokojame realios savivaldos.

Iš savivaldos kyla ir politika. Nes daugelyje Vakarų šalių politikų žingsniai yra labai paprasti – ne per partinių sąrašus, susitarus arba įstojus į partiją ir nusipelnius partinei nomenklatūrai, bet labai natūraliai kylant iš savivaldos, iš vietų, iš žemių, iš seniūnijos, ir visą laiką tiesiogiai atstovaujant žmonėms.

Mes neturime tokių politikų, mes turime politikus, kurie vienaip ar kitaip yra reikalingi partinei nomenklatūrai arba gali nusipirkti sau vietą rinkimų sąrašuose. Ir tą vietą nusipirkti, pasirodo, nėra labai brangu.

Kitaip sakant, jei nori, gali tapti politiku, gali prieiti prie partinės nomenklatūros. Akivaizdu, nusipirkęs vietą, turi sugebėti kažką daryti, jeigu sugebėsi, tapsi tam tikro partinės nomenklatūros būrelio, sluoksnio žmogumi, tuomet tau jau nebereikės kituose rinkimuose mokėti už vietą sąraše – jau partija mokės mūsų pinigais už visas tavo rinkimines kampanijas. Žmonėms, kurie save iškelia, niekas pinigų neduoda, o partiniams dalyvauti rinkimuose valstybė duoda pinigų per partijas. Tai ar čia lygios piliečių teisės? Jokiu būdu ne. Bet tai tik smulkmenos visoje politinės sistemos sandaroje.

Tad reali tiesioginio atstovavimo savivalda, ypač iškeliant teisę organizuotis į savivaldą – tai dalykas, dėl kurio galima sutarti daugeliui ir nebeklaidžioti, nebeieškoti geresnių sprendimų. Nes patobulinimų visada yra, jų daugybė. Mes galime paskęsti nepaprastai protinguose svartymuose, kokį rinkimų įstatymą reikėtų keisti, bet pirmiausia reikia sutarti dėl veiksmo, kad mes veikiame ta kryptimi. Svarbu, kad įstatyme būtų fiksuota žmonių teisė laisvai gyventi, laisvai tvarkytis savo kasdienį gyvenimą.

Tai ir laisvės, ir ekonominio šalies gyvybingumo pagrindas, nes kaip tik šiame lygmenyje veikia smulkusis ir vidutinis verslas, kasdienį žmogaus gyvenimą aptarnaujantis verslas. Jei nuvažiuotumėte į Lenkiją, jos patirtis parodytų, kiek ten daug yra smulkaus ir vidutinio verslo, kuris veikia nuo gminų iki jų savivaldybių, ir kiek į jį įsitraukusių giminių, pažįstamų, ir koks tas verslas yra gyvybingas.

Čia žmonės veikia laisvai, yra labai aiškios žaidimo taisyklės, todėl Lenkija gali atlaikyti ir atlaikys daugelį ekonominių iššūkių, o Lietuva negali, Lietuva gali tik skolintis pinigus. Lietuva eina tuo pačiu keliu su daugeliu skurdžių šalių, kurių politiniai elitai yra nepaprastai godūs. Dabar labai aiškiai suvokta, kad pagrindinė ekonomika jau nebe gamyba, – galima gyventi skolinantis pinigus. Nes jeigu tu skoliniesi kaip savivaldybė arba kaip valstybė, tau nereikės atiduoti tų pinigų. Gali skolintis tiek, kiek tik tau skolina. O skolins iki begalybės, nes paskui jau eina pinigai, kurie skiriami skolai aptarnauti.

Tai Graikijos ir kai kurių kitų šalių žmonės ir klausia: jeigu spausdinate pinigus, duokite ir mums, kodėl tik bankams? Kodėl turi blogėti gyvenimas, jeigu spausdinama tiek daug pinigų? Sakote, kad nebereikia skolintis, bet vis tiek skolinat, tada duokite ir mums.

Bet pasirodo, taip negalima. Lietuvos politinis elitas tai yra suvokęs, ir Vilnaius savivaldybė elgiasi taip pat – skolintis kiek tik galima, o paskui tegul svarsto Europos Taryboj ar dar kur nors, ras kokį sprendimą su bankais. Jeigu nuo tų pasiskolintų pinigų asmeninės sąskaitos nepaprastai padidėja, kokia jau beištiktų krizė ar bankrutuotų valstybė, niekas iš asmeninių sąskaitų pinigų neiškrapštys. Toks mentalitetas, jis susijęs ir su politinės sistemos ypatumais. Jeigu visuomenė yra nulis, jeigu visuomenė neturi jokios politinės galios, jeigu ji nėra pilietinė visuomenė, nes nėra savivaldos, mes kaip politnis elitas, kaip valdžia, galime daryti ką norime, neatsakydami niekam. Taip ir elgiamasi. Kaip toks elgesys įtakoja visų mūsų gyvenimą? Akivaizdu, jog jis didina visuomenės ir valstybės atskirtį. Valstybė, kaip pinigų skolinimosi, pinigų plovimo ir gerovės užtikrinimo tam tikram sluoksniui mechanizmas, yra vienose rankose, ir jis visiškai ima atsisieti nuo žmonių. Žmonės nebejaučia, kad valstybė yra jų saviorganizacijos aukščiausia forma, kad jie yra kažkaip organiškais susiję su savo valstybe: ta valstybė, viena, juos kasdien paniekina, kita, visiškai neatsižvelgia nei į jų lūkesčius, nei į poreikius.

Kitas būtinumas, apie kurį daug nekalbėsiu. Jis visiems aiškus, bet aš jį visada paminiu. Antras esminis vakarietiškosios demokratijos prigimtinis bruožas ir principas – visuomenė dalyvauja vykdant teisingumą. Teisingumą vykdo ne teismai, kitaip tariant, teisingumą vykdo teismai, tiktai jų supratimas kitoks. Arba vien teisėjų teismai, arba teismai, kuriuose dalyvauja ir visuomenė. Vakarietiški teismai yra tie teismai, kuriuose dalyvauja ir visuomenė.

Lietuvoje gal kas iš jaunesnių politologų galėtų parengti gerą studiją, kaip visuomenė buvo atsieta nuo tesingumo vykdymo. Manau mūsų senieji politikai turėtų atsiminti, kaip buvo panaikintas tarėjų institutas. Kodėl Sovietų sąjungai buvo reikalingi tarėjai, kai valdė partija ir viskas buvo vienose rankose? Sovietų sąjunga, kaip ir komunistų partija, norėjo rodytis pasauliui kaip demokratiškiausia valstybė. Ir visi ideologai puikiausiai suvokė, kas yra tie pamatiniai, tarsi prigimtiniai demokratijos principai. Vienas iš jų – visuomenės dalyvavimas vykdant tesingumą. Tad buvo įvesta tarėjų institucija, formali, parodomoji, bet vis dėlto…

Valstybės struktūroje bet koks įvestas elementas gali funkcionuoti veiksmingai arba gali atlikti tik parodomąjį vaidmenį. Akivaizdu, jog Sovietų sąjungoje jis atliko parodomąjį vaidmenį.

Lietuva išsilaisvino iš sovietinės okupacijos, o sovietiniai teisininkai, visas glaudžiai susijęs sluoksnis – iš visuomenės. Visas auksinis rezervas, visa galingoji teisinė ir teisminė nomenklatūra. Jiems labai aišku: kam mums ta visuomenė, kam mums tie tarėjai, kam mums tie vakarietiški principai. Jei mes tuos tarėjus išmetame, tai ir valdome visą teisėsaugą, teismus, valstybę – teisiniu ir teisingumo aspektu valstybę valdome mes, mūsų sluoksnis. Šitai ir buvo padaryta. Politikai noriai už tai balsavo, už tarsi atgyvenusios sistemos, tarėjų panaikinimą. Dabar, po dvidešimties metų, kyla balseliai: gal vėl reikėtų visuomenę susieti su teisingumo vykdymu, vėl nedrąsūs žingsniai, užuominos, kalbos, kiek tai kainuos. Bet niekas neskaičiuoja, kiek kainuoja bylos, Dariaus Kuolio ir kitų tąsymas po teismus, kiek kainuoja kitos bylos, kurios kuriamos iš nieko. Nepalyginamai daugiau.

Beje, Sovietų sąjungos ideologai tikrai buvo labai išmoningi žmonės, jie aišku žinojo, kas yra vakarietiškoji demokratija ir kokiais būdais reikėtų vaizduoti tam tikrus jos elementus. Netgi rinkimuose, kurie vykdavo tiktai pagal komunistų partijos sąrašus, lozungas buvo „Partinių ir nepartinių bloko kandidatai“, kitaip tariant, tarsi visa visuomenė iškelia savo kandidatus, ne vien partija. Kai įsitvirtino mūsų sistema, staiga pasirodė, kad mūsų partinei nomenklatūrai visiškai nebereikalingas nepartinių blokas. Jie sukaupė visą valdžią vienose savo sluoksnio rankose. Ir jokių kalbų apie valstybės demokratizavimą.

Visos mūsų bėdos labai aiškiai regimos ir mūsų strateginiuose dokumentuose. Turiu omeny Lietuvos raidos, pažangos strategiją „Lietuva 2030“. Joje nė žodžio apie valstybės demokratizavimą, visuomenės įgalinimą. Kalbama apie visai kitus dalykus. Mes neišgyvename jokių rūpesčių, jokių bėdų. Aiškinama, kad mes turime kurti naują žmogų, kaip ir anksčiau, kuris, svarbiausia, turi nebijoti laužyti stereotipus. Tokį nebijantį žmogų… Kur toks žmogus nueis ir ką jis dar pridirbs Lietuvoje, nesunku numatyti.