Okupacijų žalos atlyginimas daugeliui atrodo bereikalingas rūpestis, tik gadinantis santykius su kitomis valstybėmis. Pastarosios visaip suka uodegą, pirmiausia apskritai nepripažindamos okupacijos fakto, o antra, ginčydamos, kas kam turi atlyginti patirtus nuostolius.
Ginčas gali tęstis iki begalybės, tačiau yra vienas daugiau moralinis šios problemos aspektas: istorinis teisingumas reikalauja, kad šalys agresorės atsakytų už savo nusikaltimus prieš kitas tautas ir nesiryžtų pakartoti tokių veiksmų ateityje. Štai kodėl visų – lenkiškosios, nacistinės ir sovietinės – okupacijų padarytos žalos pirmiausia turi būti visuotinai pripažintos, o paskui abipusiu susitarimu kompensuotos.
Šia prasme suaktyvėjo Latvija. Kaip pranešė laikraštis „Neatkarigas Rita Avize“, neseniai atnaujinta komisijos, skaičiuojančios sovietinės okupacijos padarytą žalą, sudėtis. 2013 m. jos darbui bus skirta 10 tūkst. latų. Žinoma, tai simbolinė suma, pastebi laikraštis, tad iš jos efektyvaus darbo laukti negalima.
Ji buvo sukurta 2005-ųjų rugpjūtį, kai gegužę Latvijos parlamentas priėmė deklaraciją „Dėl komunistinės ir totalitarinės sovietinės santvarkos pasmerkimo“, kurioje reikalaujama, kad Rusija, kaip SSRS įsipareigojimų perėmėja, atlygintų okupacijos padarytus nuostolius. Ji dirbo iki 2009 m. rugpjūčio 1 d. Tada vietoj šios komisijos atsirado Okupacijos tyrimo draugija, kurios valdybai pirmininkauja Ruta Pazdere, laikraščiui tvirtinusi: „Mes tai darome ne tam, kad erzintume Rusiją“.
Skolos skaičiavimai įspūdingi
Vien tik sovietinės armijos padarytą ekologinę žalą latviai įvertino 356 mln. latų arba 712 mln. JAV dolerių. Antai, armijos reikmėms buvo naudojami gamtos turtai – iškasta 2 mln. kub. metrų smėlio, 31 mln. kub. metrų dolomito, kuris dabartinėmis kainomis sudarytų apie 300 mln. JAV dolerių. Komisija taip pat apskaičiavo nuostolius uostų akvatorijose, kur buvo sovietinių laivų bazės, pakrantės zonoje.
R.Pazdere tvirtina, kad okupacijos padariniai iki šiol neištirti, nors komisija per daugiau ketverius metus išnaudojo jai skirtą apie pusės milijono latų biudžetą. Šie pinigai panaudoti duomenų bazės archyvo tvarkymui, tyrėjų komandiruotėms į Rusijos archyvus, 1941 m. birželio 14 d. ištremtų Latvijos gyventojų sąrašo publikavimui. Pavyzdžiui, vieno žmogaus siuntimas į Rusijos archyvus kainavo 5000 latų… Bet komisijai trūko maždaug dvejų metų, kad galėtų apibendrinti okupacijos padarytus nuostolius.
„Mūsų represuotieji turi gauti kompensacijas iš Rusijos, – sakė laikraščiui mokslininkė. – Tai reikia pasiekti. Bet tai politikų užduotis. Rusija mums sako: mes jums pastatėme gamyklas. Taip, pastatė, bet jos juk vykdė karinius užsakymus, o kai SSRS iširo, jų niekam nereikėjo, gi kiekvienas atvykęs į Latviją šaliai atsiėjo 12 tūkst. rublių, nes juos reikėjo aprūpinti gyvenamuoju plotu ir t.t. Taip vienas dirbantis užtikrino vieno atvykusiojo gyvenimą…“. Be to reikia milžiniškų lėšų iki šiol grįžtantiems į savo etninę Tėvynę įkurdinti.
Latviai nusižiūrėjo į prieštaringą Lietuvos patyrimą, sako Latvijos URM oficialus atstovas Aleksandras Lukaševičius. Praėjusią vasarą Rusijos diplomatinė tarnyba kategoriškai atmetė Vilniaus pretenzijas į kompensacijas už sovietinę okupaciją. „Mums, latviams, šis klausimas baigtas visiems laikams“, – tvirtino atstovas, galbūt norėdamas pasakyti, kad Ryga ryžtingai juda savo keliu, nelaukdama jokių Maskvos atsiprašymų už okupaciją. Tačiau diplomatas kritiškai vertino Lietuvos premjero Andriaus Kubiliaus liepą išreikštus ketinimus įtraukti okupacijos padarytos žalos atlyginimo klausimą į Rusijos ir ES santykių darbotvarkę. Latvijos teisingumo ministras Janis Bordans pareiškė, kad Rusija net neatsiprašė už tuos metus, kuriuos Latvija praleido SSRS sudėtyje, bet „mes atsiprašymo ir nelaukiame“, – pridūrė jis.
Mes jau prieš ketverius metus „Geopolitikoje“ rašėme apie ryžtingesnius Rygos žingsnius, apskaičiuojant ir tikintis Rusijos kompensacijos už patirtą sovietinės okupacijos žalą. Ryga tai padarė pagal įdomią metodiką: anot komisijos, demografinė žala siekia 10 mln. vadinamųjų žmogaus metų. (Žmogaus metai – tai bendras darbo laiko apskaitos vienetas, sudarytas iš nuveikto darbo kiekio per metus, apskaičiuojant jį per savaitę ir dauginant iš 52 – tiek savaičių yra metuose. Kiekvienoje veiklos srityje šis rodiklis skiriasi…)
Kaip tuomet paaiškino komisijos vadovas Edmundas Stankevicas, Latvija neteko tiek pajamų, kiek vienas žmogus uždirbtų per 10 mln. metų. Pavyzdžiui, dėl penktame dešimtmetyje vykdytų trėmimų buvo netekta 742 tūkst., dėl Černobylio avarijos padarinių likvidavimo – 29 tūkst., o dėl karo Afganistane – 5,2 tūkst. metų.
Skaičiai įspūdingi. Beje, kompensacijų, tik gal ne taip nuosekliai, reikalauja ir kitos posovietinės šalys. Tuomet rašėme, kad Moldova, nusižiūrėjusi į Azerbaidžane praėjusio dešimtmečio pradžioje kilusią kampaniją „Reikalauk pinigų iš Rusijos“, 2005 m. birželį Kišiniove prie Rusijos ambasados surengė Sibiro tremtinių ir kalinių demonstraciją, kurios dalyviai protestavo prieš 1940 m. birželio 28 d. paktu patvirtintą prievartinį Besarabijos ir Šiaurės Bukovinos prijungimą prie SSRS. Piliečių asociacijos prieš Molotovo–Ribentropo paktą pirmininkas Jakobas Golovka tada sakė, kad protestuotojai reikalauja likviduoti šio pakto padarinius ir išmokėti kompensacijas tiems, kurie buvo deportuoti ir atsidūrė koncentracijos stovyklose.
Prie jų prisidėjo ir Kazachstanas, tačiau jo gyventojai reikalavo kompensacijų už dėl SSSR-Rusijos kaltės nusekusį gėlą Aralo jūros vandenį – po 1 dolerį už kubinį metrą.
Žinoma, Maskva tik šaiposi iš tokių reikalavimų. Stebėdama, kokie nevieningi šiuo klausimu Baltijos šalių politikai ir įvairaus rango veikėjai, ji visokius skaičiavimus vadina klastotėmis. Nenuostabu, kad Rusijos pasipriešinimas atvėsina ir Lietuvos pareigūnų ryžtą bent jau priversti Maskvą pripažinti okupacijos bei padarytos žalos faktus. Tiesa, šių metų rugsėjį Lietuvos Vyriausybė taip pat atnaujino komisiją, kuri koordinuos pasiūlymų dėl SSRS okupacijos žalos kompensavimo vykdymą. Anuometinė komisija snūduriavo.
Ar vėl viskas iš pradžių? Niekas nesako, kad tai lengvas klausimas. Ypač dabar, kai naujoji Lietuvos valdžia, matyt, keis savo santykių su kaimynais, o kartu ir kompensavimo už okupacijos žalą, vektorius. Tokių signalų jau pasigirsta. Aišku, kad Ryga šiame nematomame fronte išsiveržia į priekį.
Man keistas šio straipsnio pavadinimas.Kaip politologui, rašančiam istorine tematika, reikėtų suprasti, kam atiteks kompensacijos, jeigu Latvijai kokia tai žala už okupaciją bus pripažinta ir išmokėta.Reikia suprasti, kad Lietuva, mano supratimu, bus spaudžiama labiausiai iš visų Baltijos šalių.O aš sakyčiau, kad latviams sekasi derėtis o ne mus lenkia,” komunizmo šmėkla jau nebeklaidžioka po Europą”, tai gal ir lenktyniauti nereikia.
“…okupacijos žalos atlyginimo fronte” – dar tokio FRONTO negirdėjau…
Laikas kreiptis į gydytojus, kai nepajėgia reikšti minčių viena, kuria nors, kalba. 🙁
aš tai taip suprantu: latviai mus lenkia bent jau diskutuodami aukščiausiu lygiu apie kompensacijas, o pas mus – štilis: sukūrėm komisiją, ją atnaujinom, ir vėl ramu,lyg nebūtų buvę referendumo ir įstatymo. O atėję kairiukai išvis numarins šią lietuvių tautos reabilitacijos idėją. Juk Linkevičius su Gryb. jau pasakė: reikia gerinti santykius su kaimynais. O kokia kaina? Vat ir reikia FRONTO, gerb. “kembly”
“…tautos reabilitacijos idėją.” – čia gal koks sumanymas apie lietuvių tautą be lietuvių kalbos..?
Ar gerb. “sarai” lengviau reikšti mintis kalbų, kurių dar neišmoko, žodžiais?
Kurkime nors žinių sklaidos “frontą”. Visos kompensacijos reikalingos, tačiau piniginės išnyks kaip dūmas. Štai valdant Rusiją Leninui buvo pasirašyta 1920 m. liepos 12 d. sutartis su apibrėžtom sienom ir sumokėtos kompensacijos Lietuvai aukso rubliais – tai jau neblogai buvo. Dabar gi reikia kalbėti apie šios sutarties Sovietų kito vado sulaužymą ir pusės Lietuvos teritorijos atidavimą Gudijai be jokių kompensacijų tai jeigu dabar yra teisė tarp valstybių santykių tai reikia naujai valdžiai gerbiant dabartinę Rusiją derybų būdu už tos teritorijos atidavimą Gudijai ir skriaudas per sovietmetį reikalauti gražinti mažąją Lietuvą, t.y. Prūsų Lietuvą, dabar Karaliaučiaus sritis. Pradžioje savo karinę bazę gali terminuotai pasilikti, bet teritoriją grąžinti vadovaujantis 1918 m. Tilžės aktu ir tuo, kad po mkaro mūsų bailiui Sniečkui buvo siūloma, bet jis nedrįso prisijungti šią teritoriją, nes nesuprato Lietuvos valstybės strategijos. Žodžiu, buvo dvasios ubagas. Taigi, siūlyčiau autoriui rašyti šia tema, nes jis turi visur priėjimą ir delfi ir kt. Helsinkio deklaracija taip pat numatė, kad sienas ir teritorijų reikalus galima keisti derybų būdu.
Latviai mus lenkia ne tik žalos atlyginimo fronte. Latviai savo šalyje apskritai turi sveikesnę atmosferą. Nepaisant žymiai gausesnės 5-osios kolonos, latviai įvykdė žymiai radikalesnę švietimo reformą, gerokai sustiprindami latvių kalbos mokymą kitataučių mokyklose. Keli tomašefskininkų jedinsvos-jednosc mitingai protestuojantys dėl švietimo pataisų Lietuvoje buvo labai menki lyginant su interfrontininkų pasipriešinimo akcijomis Latvijoje 2006m. Tačiau latviai nesusvyravo ir nuo 2006m. kitataučių vidurinėse mokyklose ne mažiau kaip 60% mokymo ramiai vyksta valstybine kalba. Ar lietuviai su savo menkesniais pakeitimais atsilaikys ar žengs atgal?…
Latvijoje piliečių pavardės pasuose rašomos latviškai, su latviškomis galūnėmis, kaip ir pridera latvių kalboje. Latvijos vietovardžiai ir gatvių pavadinimai visoje Latvijoje rašomi tik latviškai, nors daugelyje gyvenviečių gyvena daugiau kitataučių, nei Lietuvos miesteliuose. Ir ten net nevyksta jokių kvailų diskusijų tais kvailais klausimais, kurie primesti Lietuvai. Ar daug vilčių, kad Lietuva sugebės atsilaikyti? Ar suteiksime Latvijos penktakolonininkams precedentą ir pavyzdį ir Latvijoje reikalauti tokių dvikalbysčių, kurias bando įdiegti pas mus?…
Latvių visuomenėje (nekalbu apie okupacinių kolonistų palikuonis) nepastebiu tokių elementų kaip mūsų š-liekiai, bumblauskai, melianai ir 100 “intelektualų”, kurie ten būtų užvaldę kultūrą, švietimą, spaudą ir nuosekliai užsiimtų latviškumo, tautiškumo demontavimu, ruoštų ideologinę dirvą interfrontininkų ir didžiojo kaimyno reikalavimų įvykdymui…
Nors Latvijos Seime paprastai iki 20-25% vietų užima interfronto atstovai, bet latviai visada sugeba sudaryti valdančią koaliciją be šių penktakolonininkų. Lietuviai, kaip jau matome, – nesugeba…
Latvijos televizijose politinės diskusijos vyksta solidžiau, rimčiau, racionaliau ir atsakingiau (suprantu latviškai, kartais pažiūriu). Lietuvoje, tuo tarpu, labai dažni uzpaskicho lygio (iš daugumos partijų) maivymaisi, “juokavimai”, runkeliški išvedžiojimai, lyg bendras politikų ir auditorijos, kuriai jie skiria savo diskusijas, intelekto lygis būtų gerokai žemesnis…
Latvijos televizijose net ir analogiška bulvarinė “Bez tabu” atrodo pozityvesnė. Ten ne šiaip bukai maivomasi dėl maivymosi, bet keliamos ir aptariamos rimtos aktualios problemos.
Lietuvoje valstybinių švenčių dienomis tik LRT savo programoje atspindi valstybinę šventę, o kiti tv kanalai transliuoja įprastines išeiginės dienos programas, žiūrovai gali nė nepastebėti, kad yra valstybinė šventė. Latvijoje ir kitos latviškos televizijos, jų laidų vedėjai tą dieną pasipuošia tautinėmis spalvomis, skiria tai temai laidas…
Lietuvos televizijose pramogos – rusiški šou ir primityvizmu, seksizmu persunkti šokių dešimtukai su beprasmiais, neva linksmais “ekspertų komentarais”. O Latvijos LNT (privati tv, gal mūsų LNK atitikmuo) rodo “Dainuojančias šeimas” (Dziedošās ģimenes), kur dalyvauja ne žiūrovo tolerastiniam auklėjimui skirti radžiai, kirilkinai ir bernynos, o normalios latviškos šeimos, kelios kartos – nuo senų iki mažiukų. Tai yra darbais, o ne žodžiais propaguojama šeima ir jos vertybės. Tos šeimos turi progą kartu susirinkti, repetuoti, iš įvairių Latvijos kampelių kartu važiuoti į Rygą koncertuoti. Ir šou gaunasi nė kiek neblogesnis. Ir laidos vedėjai nepanašūs į apgirtusius, ir vertinimo komisijos ekspertai sugeba rimtai profesionaliai pakritikuoti ir profesionaliai pagirti, bet dėl to laida neatrodo mažiau linksma… Ir dar per Latvijos televizijas kol kas nepavyko pamatyti kirkoravų ir dzimų bilanų, bet už tai yra televizija “Kanals 2”, kurioje daug latviškos muzikos…
Šiaip latviai yra labai panašūs į mus lietuvius, tik tarsi kažkokia geresnioji mūsų dalis…
Ačiū jums už labai įdomų komentarą.Kyla klausimas,kas tautinėje-kultūrinėje srityje neleidžia lietuviams elgtis taip,kaip elgiasi latviai.Apmaudu darosi,kad atsakymas yra tik toks:neledžia tik tautinės savimonės praradimas ir plintantis mankurtizmas,kitokių kliūčių nėra.
P.S. Maža tauta,praradusi tautinę savimonę,yra pasmerkta išnykti.