Kad „Drąsos kelias“ nevirstų skausmingu klystkeliu

Neabejotina, kad didžiausią žalą bendram tikslui – sėkmingai dalyvauti rinkimuose ir pakeisti klaninę sistemą, kuri lėmė kritinius demokratijos, viešojo intereso ir teisingumo principų pažeidimus visose Lietuvos gyvenimo srityse – padarė nesisteminių jėgų susiskaldymas. Visas jas vienija tas pats siekis – sugrąžinti Tautai Konstitucijoje įtvirtintas demokratijos vertybes ir jų pagrindu kurti teisingą, demokratiškai ir skaidriai valdomą valstybę. Tai galėjo ir turėjo tapti pakankamu pagrindu, kad būtų susitelkta bendram rinkimų projektui.

Deja, ši viltis buvo nuosekliai laidojama pačių nesisteminių jėgų rankomis. Iš esmės giminingos jėgos – „Drąsos kelias“, „Už Lietuvą Lietuvoje“ ir „Lietuvos sąrašas“ – ne tik nesuderino veiksmų rinkimuose, bet ir įsitraukė į tarpusavio konkurenciją, kartais net aktyviai kenkdamos pačios sau ir viena kitai. Ne kenkimas „iš šalies“, bet ambicijos, bet kuria kaina siekiant lyderystės, dažnai liguistas nepasitikėjimas ir politinės patirties stoka – akivaizdžiausios šios apgailėtinos nesėkmės priežastys. „Drąsos keliui“ čia neabejotinai priklauso didžiausi „nuopelnai“.

Žinoma, klaidų, dėl kurių nepavyko sukurti bendro antisisteminių jėgų fronto, padarė visi.

Kritiškai galima vertinti „Lietuvos sąrašo“ pavadinimo patentavimą ir „Lietuvos sąrašo“, kaip politinės partijos, steigimą, kuris tapo staigmena visoms likusioms jėgoms ir sukėlė sumaištį. Šių veiksmų rezultatas – žlugdanti įtarumo atmosfera. Kodėl tokie patyrę politikai, kaip Darius Kuolys ir Naglis Puteikis, pasirinko tokį kelią, iki šiol nėra pakankamai įtaigiai paaiškinta.

Tačiau vėliau eskaluoti ir gilinti skilimą ėmėsi būtent „Drąsos kelias“, vieną po kito viešumoje darydamas absurdiškus veiksmus, naudingus tik tiems, kurie siekia naujųjų jėgų pralaimėjimo.

Pirmu negeru ženklu tapo renginys, liepos 29 dieną Valdo Vasiliausko organizuotas Litexpo parodų rūmuose. Nors partijos nariai, rėmėjai ir kandidatai buvo kviesti į darbinį susitikimą, kur turėjo būti apsitarta ir pasidalyta darbais, nieko panašaus neįvyko. Sukvietus žurnalistus, perskaitytas lyg paskubomis prof. Povilo Gylio parengtas eskizas, pavadintas partijos programa, ir pristatytas pirmasis rinkimų sąrašo dešimtukas. Nei ši „programa“, nei dešimtukas nebuvo derinti su pačia Neringa Venckiene bei patvirtinti partijos koordinacinės tarybos ir didžiajai daugumai dalyvių tapo visiška staigmena. Jokių diskusijų nevyko, nes renginys staiga nutrauktas, skubant kuo greičiau duoti interviu žurnalistams. Iš visos Lietuvos suvažiavę žmonės skirstėsi su jausmu, kad buvo sukviesti it į kokį sovietmečio plenumą – paploti „iš viršaus“ nuleistiems sprendimams.

Netrukus, liepos 31 dieną, „Drąsos kelias“ ne tik atsiribojo nuo „Lietuvos sąrašo“, bet ir metė D. Kuoliui įtarimus korupcija, aklai atkartodamas į viešumą liberalcentristų išmestą melą, palaikomą naująsias jėgas diskredituoti siekiančios žiniasklaidos ir priskirtiną juodųjų technologijų sričiai.

„Mes sakome – rimčiausias reformas reikia pradėti nuo savęs, todėl negalime jungtis su D. Kuoliu, bent jau tol, kol nebus ištirti ir išsklaidyti įtarimai dėl 4 mln. Lt, kuriuos susižėrė jo vadovaujamas Pilietinės visuomenės institutas“, – rašoma partijos pranešime, išplatintame žiniasklaidai. Kas paskatino „Drąsos kelio“ lyderius viešai pilstyti purvą, paskleistą su VSD veikėjais susijusių liberalcentristų, nuspėti nesunku.

Rugpjūčio 31 dieną „Drąsos kelias“ kaip „neetišką“ pasmerkė paramą, kurią „Lietuvos sąrašas“ pareiškė kai kuriems jų keliamiems kandidatams.

„Drąsos kelias“ politinės partijos Koordinacinė taryba pareiškia, kad šiomis dienomis kai kurių politinių darinių pareikštas atskirų mūsų politinio sąrašo narių rėmimas nėra suderintas su partijos koordinacine taryba bei partijos vadovybe. Tai vertintina kaip neetiškas kitų asmenų kišimasis į mūsų partijos politinį veikimą“, – rašoma žiniasklaidai paskelbtame pranešime.

Kaip žinia, paramą „Lietuvos sąrašas“ pareiškė vienmandatėse apygardose kandidatuojantiems Tomui Viluckui, Aurelijai Stancikienei, Donatui Stakišaičiui, Irenai Vasinauskaitei, Algirdui Patackui, Erikai Drungytei, Juozui Valiušaičiui, Sigitui Martinavičiui ir kitiems. Regis, reikėtų tik džiaugtis, kad prieš rinkimus stiprinama šių „Drąsos kelio“ kandidatų pozicija. Kodėl partijos lyderiai ne tik liko tuo nepatenkinti, bet ir savo pareiškimu įstūmė bendrapartiečius į dviprasmišką padėtį, yra visiškai nesuprantama.

Dar viena kvailystė, galinti turėti pražūtingų pasekmių – „Drąsos kelio“ konkurencija su koalicija „Už Lietuvą Lietuvoje“. Ne vienoje vienmandatėje apygardoje šių jėgų kandidatai bus priversti varžytis tarpusavyje, nors yra bendraminčiai pagal daugelį esminių nuostatų. Būtent dėl šio absurdo vienas „Drąsos kelio“ ir ekspertai.eu narys atsiėmė savo kandidatūrą Senamiesčio rinkimų apygardoje, pareikšdamas paramą joje kandidatuojančiam Gintarui Songailai ir viešai pakviesdamas, kol dar yra laiko, taisyti kitas panašias klaidas. Deja, šis kvietimas iš esmės liko neišgirstas, tad dvi giminingos jėgos, užuot viena kitai padėjusios, per rinkimus susidurs kaktomuša, taip didindamos biudžetinių partijų šansus.

Atsakomybė dėl šių veiksmų, kuriais aktyviai kenkiama ir sau, ir kitoms antisisteminėms jėgoms, tenka ne kokiems nors išorės priešams, bet pirmiausia paties „Drąsos kelio“ strategams. Kategoriški pareiškimai, užkertantys galimybes bendradarbiauti su „Lietuvos sąrašu“, su eiliniais partijos nariais nebuvo aptariami ir daugeliui tapo nemaloniu netikėtumu. Tačiau drąsos šias klaidas pripažinti ir taisyti pritrūko, o priešus netrukus imtasi gaminti iš tų partijos narių, kurie atvirai – bet ne viešumoje (!) – ragino atsisakyti destruktyvios taktikos.

Rugsėjo 8 dieną „Drąsos kelio“ rinkimų štabo vadovas Valdas Vasiliauskas interviu balsas.lt žurnalistui Tomui Čyvui išaiškino, jog antisisteminėse partijose esama infiltruotų agentų – „senųjų jėgų, galbūt ir spectarnybų atstovų“, kurie sutrukdė naujosioms jėgoms susivienyti ir tęsia destrukciją, primesdami „visiškai nereikalingas diskusijas“. Kas yra tie niekšai, užsiimantys kenkėjiška veikla pačioje „Drąsos kelio“ partijoje, V. Vasiliauskas neįvardijo nei duodamas šį interviu žurnalistui, nei vėliau.

Akivaizdu, kad toks pareiškimas, išmestas į viešumą prieš rinkimus, ne tik skatina įtarumą partijos viduje, bet ir duoda neigiamą ženklą rinkėjams, o ypač neapsisprendusiai jų daliai. Būtent toks metodas – skleisti gandus, neįvardijant konkrečių faktų – yra viena iš juodųjų technologijų, kurios „senųjų jėgų, galbūt ir spectarnybų atstovų“ yra sėkmingai naudojamos siekiant diskredituoti priešininkus. Paradoksalu, kad V. Vasiliauskas tokį ginklą nukreipė būtent į tą partiją, kurios rinkimų kampanijai vadovauja.

Jokios partijos rinkimų štabo vadovas neleistų sau ir tokio dalyko, kaip V. Vasiliausko pareiškimas rugsėjo 14 dieną ELTOJE organizuotoje „Drąsos kelio“ spaudos konferencijoje, kai jis viešai sumenkino kelis partijos kandidatus. Žurnalistė paklausė apie Rolando Boravskio ir Ryčio Saladžio pasitraukimą iš partijos: „Jie yra jūsų partijos sąraše daugiamandatėje apygardoje, bet pasitaukė iš partijos. Kas atsitiko, koks konfliktas įvyko, dėl kokių nesutarimų jie traukiasi?“

Partijos lyderiai pastebimai pasimetė, nesugebėdami nieko rišlaus atsakyti į klausimą, kurio buvo galima tikėtis. Gintaras Aleknonis mėgino aiškinti, kad minėti “Drąsos kelio” nariai pasitraukė tik iš partijos koordinacinės tarybos (nors R. Saladžius niekada nebuvo koordinacinės tarybos narys). Bet šią nejaukią sceną vainikavo partijos rinkimų štabo vadovas Valdas Vasiliauskas, ryžtingai pareiškęs: „Mūsų rinkiminėje kovoje jūsų pasakytos pavardės nevaidina jokio vaidmens“.

Toks pačios partijos keliamų kandidatų apibūdinimas – tik dar viena šios į žlugimą valdingai vairuojamos rinkimų kampanijos apraiška.