
Alkas.lt tęsia naują skiltį – „Lietuvos Kūrėjai“ apie žmones kuriančius Lietuvoje, kuriančius Lietuvai ir kuriančius Lietuvą. Skiltį remia Lietuvos spaudos radijo ir televizijos rėmimo fondas.
Esminis klausimas, kurį laisvė užduoda žmogui, yra vienas: ar gali semtis jėgų pats iš savęs? Ar buvai kada gyvenimo suvestas į akistatą su pačiu savimi mirtinoje ligoje, tremtyje, kalėjime – vietoje, kuri atmeta, užbraukia įprastus elgesio įgūdžius, kultūros prietarus, parengtus atsakymus, išankstinį žinojimą. Likus be nieko, žmoguje prakalba jo paties balsas.
Vanda Juknaitė, „Išsiduosi. Balsu“.
Vieną stipriausių lietuvių prozos meistrų, rašytoją Vandą Juknaitę (knygos „Šermenys“, „Stiklo šalis“, „Išsiduosi. Balsu“, „Tariamas iš tamsos“ ir kt.) kalbina žurnalistė Jūratė Samušytė. . Interviu darytas 2004 metais, Žinių radijuje.
J.S.: Jūs rašot palyginti nedaug – kažkas net yra paskaičiavęs, kad V.Juknaitė parašo maždaug vieną knygą per penkerius metus. Bet iš tiesų juk šiais laikais madinga daryti visko daug ir greitai. Štai, pavyzdžiui, lietuvių rašytojas Edmundas Malūkas – jo knygų pilnas knygynas. Arba teatro režisierius O. Koršunovas – „kepa“ spektaklius vieną po kito. Ar Jums nesinori žengti koja kojon su tokiais produktyviais kūrėjais?
V.J: Gal man ir labai norėtųsi, bet aš tiesiog nesugebu. Tikrai nesugebu. Aš nepajėgiu išreikšti žodžiais to, ką jaučiu ir suprantu. Nusiunčiau šią savo mintį Icchokui Merui, su kuriuo susirašinėju. Jis atsakė: „Ir aš“. Vis aštriau jaučiu tą nesugebėjimą pasakyti žodžiais tai, ką iš tiesų noriu pasakyti. Rašymo, galima sakyti, nekenčiu iš visos širdies ir vienintelis dalykas, ką man jis davė, tai priartėjimas prie tikrovės, esančios anapus kalbos. Didžiausia rašymo dovana ta, kad jis man atskleidė dalykus – bet iki galo, iki gyvuonies – kurių negali išreikšti žodžiais. Jų yra daugybė, o tu jautiesi tokia bejėgė. Tokia pati sau juokinga su tais romanėliais atrodai. Aš nejaučiu jiems paniekos, bet ir euforijos tikrai nėra.
Rašote nedaug, bet stipriai. Jūsų kūryba įtraukta į vadovėlius, chrestomatijas, kūrinius analizuoja, interpretuoja… Man visuomet buvo labai smalsu iš paties rašytojo išgirsti, koks yra jausmas, kai tavo kūrinį apdoroja, čiupinėja, kalba apie jį, galbūt net neteisingai?..
Na, man atrodo, kad apie bet ką kalbėdamas – apie kūrinį, apie žmogų, apie įvykį, apie ką nors – žmogus visų daugiausia pasako pats apie save. Visuomet kai rašai, nori, kad tave suprastų. Lygiai taip pat kaip ir vaikas: ateina, kažką veblena savo kalba, bet vis tiek tikisi, kad jį supras, išgirs, kas iš tiesų jam atsitiko. Rašydamas šaukiesi žmogaus, šauki kaip miške – kito žmogaus, kuris išgirstų tai, kas tau be galo svarbu. Ir galbūt ne tik tau, bet ir visiems svarbu, tik tuo metu kitiems atrodo visiški niekai, o per kultūros istoriją tai atrodo amžinoji problema. O dėl interpretacijų… Štai, pavyzdžiui, kai parašiau „Išsiduosi. Balsu“ man buvo truputį graudu ir liūdna, nes visi ją suprato kaip knygą apie kažkokios šventosios misiją, darbą su stokojančiais, labai nuskriaustais vaikais, kankiniais…Tačiau kartą nuvažiavau į vieną gimnaziją ir ten toks berniukėlis – visiškas moksliukas, filosofas, kirpčiukai juodi, visas perkaręs – sako: tekstas šiuolaikiškas, ironiškas ir kartu labai intymus. Ir taip mane pribloškė toks jo įvardijamas, visiškai į dešimtuką! Tiesa, aš pirmiausia išsigandau, ką gi reiškia žodis „intymus“, nes ką tas žodis reiškia šiuolaikiniam jaunimui, mes jau esame prisiskaitę laikraščiuose. Sakau, ką tu tuo žodžiu nori pasakyti? Ir jis sako – šitas tekstas parašytas labai iš vidaus, labai iš širdies. Bet kodėl tuomet tai, kas eina iš vidaus ir iš širdies, rašoma su ironija, vietomis net su sarkastiška, tūžmo ironija? Tai absoliučiai viską keičia, tai tekstas visiškai ne apie šventąją Teresę. Nes šventų dalykų su tokiu įtūžiu, pykčio įtūžiu kalbėti negali…
Bet ar tas rašymas „iš vidaus“, kaip tas vaikinukas išsireiškė, – labai intymiai, iš sielos – ar nėra tai savotiškas apsinuoginimas? Apnuoginimas savo dvasinio, vidinio pasaulio, kurį žmonės paprastai linkę slėpti, saugoti?
Taip, tai yra žmogiška savisauga ir… aš nežinau, kaip bus su nauja knyga, nes aš nebegaliu… aš jau užaugau, man jau daug metų ir aš bijau dar kartą parodyti save taip, lyg kiti liestųsi prie nuogo nervo. Intymumas – tas paprastas, tikras išgyvenimas – šiuolaikinėj, postmodernioj tikrovėje yra našta žmogui. O juk visi dalykai yra nuostabiai paprasti ir komplikuoti tuos paprastus dalykus tai yra žmogaus primityvumas turbūt. Pasakysiu paprastą pavyzdį – pernai mirė grafikė Ieva Labutytė, man be galo artimas, brangus žmogus. Vienas leidinys paprašė apie ją parašyti. Ir staiga aš stoviu prieš faktą, kad negaliu rašyti apie tuos dalykus, kurie man yra labai brangūs arba per daug intymūs, nes mirties akistata žmogui yra kraštutinis intymumas, tai yra paskutinis susitikimas su savimi pačiu. Mirtis iki galo atveria mums mūsų pačių gyvastį. Ir tai visiškai prieštarauja visai kultūrai, kurioje mes gyvename, visai postmoderniai kultūrai, kuri stengiasi išvengti tos akistatos – viskas tvarkoj, jokio skausmo, jokių problemų, perpetuum mobile. Pažįstu vieną dramaturgę iš Olandijos, ją pakvietė į Ameriką su spektakliu „Paskutinė penkių vyrų gyvenimo diena“. Tos dramos siužetas toks, kad jie gauna laiškelį, kuriame parašyta, kad šiandien ar rytoj visi mirs. Vyrai nustemba, išsigąsta, sutrinka, verkia, piktinasi, o paskui su tuo susitaiko. Taigi, kviečia tą dramaturgę į Ameriką, bet sako – žinote, tokiu pavadinimu spektaklis negali pasirodyti – čia, šioje išsivysčiusioje civilizacijoje, technologijų amžiuje, kur visi gyvena ir veikia amžinai, kur bet ką prireikus gali pataisyti, pridėti ir pan. Olandė nesutiko keisti pavadinimo, tačiau nuvykusi ten pamatė plakatus, kuriuose buvo parašyta: Spektaklis “Penki vyrai, kurie gyvena amžinai”.
O Jūs pati ar bijote mirties?
Ne. Ne, jokiu būdu. Tai labai paprasta. Per milijardus metų milijardų milijardams – visiems tai atsitikdavo. Ir man atrodo, net jeigu žmogaus gyvenimas trunka labai trumpai, tai jis vis tiek yra tokia stebuklinga dovana. Tarp kitko, toks juokingas pastebėjimas – aš buvau Amerikoje kaip tik per rugsėjo -11-osios įvykius, ir grįžus visi manęs klausinėjo – kaip ten ta Amerika, kaip ten viskas atrodė… Ir aš sakau – man labai gėda prisipažinti, bet didžiausią įspūdį man padarė… juodaodžiai. Jų ten labai daug – sėdi miesto aikštėse, guli ant žemės, autobusai pilni. Ir kai mačiau juos gulinėjančius ant žemės, staiga suvokiau – juodi žmonės. Dieve, juk tai žmonės, sutverti Žemės dulkių, jie gi tokie pat, kaip Žemė ir jie gyvas to įrodymas. Taigi, net tas trumpas gyvenimas yra stebuklas, sutvertas iš Žemės dulkių. Tai kas, kad paskui sugrįši.
Jūsų kūriniuose dažnai minimas žmogiškasis orumas ir žmogaus atsakomybė. Ar tai, jūsų akimis, yra pagrindinės atramos gyvenime?
Tai, kad žmogus gali atsakyti pats už save, už savo veiksmus, turbūt yra tai, kas jį išskiria iš visų kitų gyvų būtybių.
Jūs sakot, kad žmogus gali atsakyti už savo veiksmus. O ar gali (turi?) atsakyti už kitą žmogų, šalia esantį?
Kai suvoki, kad atsakai pats už save, tai supranti, kad visų pirma atsakai pats už save dėl to, kad atsakai už kitą žmogų. Nes tas žmogaus orumas yra tik kito akivaizdoje. Ir kartais būna tokių kritinių momentų gyvenime, kai tas kitas žmogus esi tu pats. Nes aš esu pirmas žmogus, su kuriuo bendrauju. Nes aš atsikeliu ir sakau, na, kaip tu, ar tau gerai viskas – kažkas į mane kreipiasi, ar ne? Tai nėra asmenybės skilimas, bet…aš atsakau už tą žmogų, kurį laikau „aš“, kurį laikau savimi. Ir tik tokiu būdu aš suprantu, koks yra vertingas kitas žmogus. Bet šie dalykai yra baisiai sudėtingi. Aš kitą žmogų myliu ir jis man brangus, o pajėgiu tai suvokti tuo, kad aš už jį atsakau.
Tai čia dar ir meilė įsipina?
Būtinoji sąlyga. Čia sudėtingi dalykai, bet tas orumo supratimas yra besąlygiškos vertės pripažinimas sau pačiam, kitam ir kiekvienai gyvai būtybei. O jeigu eisime dar toliau, tai vienintelis dalykas, kas spontaniškai pripažįsta kito vertę, yra meilė. Tai va, koks paprastas atsakymas.
O kas Jums gyvenime svarbiausia?
Tai turbūt tai, apie ką tik kalbėjau.
Daug metų Jūs dirbote su vaikais iš gatvės, benamiais, nuskriaustais – surinkdavot juos tiesiai nuo gatvės, veždavot į stovyklas, prižiūrėdavot juos, valgydinot…O to darbo pabaiga absurdiška – atvažiavo kažkokie biurokratai, patikrino, pasakė, kad neturit tam leidimų, dokumentų…
Turėjome mes viską…
Bet faktas tas, kad nebeleido Jums su tais vaikais dirbti. O didžiausias paradoksas, kad prieš porą metų gavote garbingą apdovanojimą už rūpinimąsi vaikais. Ar po tos istorijos Jums dar kyla rankos kažką daryt? Ar dar padėsite tiems vaikams?
Ne, mes jau senokai nebedirbam, nors skundus iki šiol gaunam, kad labai blogai tais vaikais rūpinamės. Tai čia tiek to. Vis dėl to aš įpratusi vadovautis savo pačios principais – manęs neveikia kažkokie įtikinėjimai ar gąsdinimai iš šalies. Tiesiog tai buvo vienas gyvenimo etapas, ir aš jau pasirinkau ką kita, pasirinkau rašymą. Nesijaučiu dėl to kalta, tai sąmoningas pasirinkimas. Nes yra labai daug nuostabių, pasišventusių žmonių, kurie tęsia tą darbą. Ir tęsia kvalifikuotai, profesionaliai, ne taip kaip mes – plikom rankom. Ir aš pasitikiu jais.
Bet jūs pati, kalbindama daktarę Mariją Stankus Saulaitę, kuomet ši teigė – aš nusivyliau lietuviais, Lietuvoje nebedarysiu nieko – Jūs jai sakėt: mes irgi nusiviliam, bet toliau rūpinamės…
Žmogus, nusivildamas savimi, auga. Nežinau, iš kokio medžio turėtų būti išskaptuota žmogaus, kuris savimi nenusivilia, galva. Nusivili, pamatai, koks silpnas esi, koks bejėgis, ir galvoji – ne, aš tą dar galiu. Ir vėl po žingsnelį eini, eini į priekį. Tie išgyvenimai subrandino mane kaip žmogų, leido pažinti mūsų tą sunkųjį pasikeitimo laiką, kuris toks nesuprantamas buvo visiems, toks sunkus kartais. Aš žinau oda, tais nuogais pirštais žinau, kodėl jis toks buvo, bet mes visa tai praėjom. Ir nusivildami mes jau pamažu suprantame, kaip daug mes galime.
protinga moteriske vienok…