L. Jakimavičius. Dėvėtų rūbų bendruomenė (esė)

Ignalinos skudurynas – labai smagi vieta. Skudurynuose žmogus ypatingai gerai pasijunti, kur kas geriau nei Vilniaus „Akropolyje“. Čia prekeiviai su mantos vinzlais suvažiuoja švintant, vieni prekes tvarkingai sukabina ant pakabų po „tentais“, kiti suverčia ant suolų krūvomis (tos jau pigesnės). Vieni kitus puikiausiai pažįsta, nors suvažiuoja iš gana toli. Skudurynų žmonės yra solidarūs ir tarp savęs, ir su besirausiančiais – bendrauja noriai, nesierzina, kai randa neišskalbiamą dėmę ar skylę ant marškinių pilvo. Čia nepajusi ir žvėriškos konkurencijos kaip kokiuose Gariūnuose, kur visi prekiauja tomis pačiomis turkiškomis, kiniškomis ar trečiojo pasaulio šalių prekėmis, neretai ir falsifikatais.

Skuduryne visko po vieną, niekados nenuspėsi, už kurio daikto akis užklius, čia yra ir nerašyta taisyklė pasiderėti, nuleisti kainą, pabendrauti su pirkėju, pasakyti jam vieną kitą komplimentą. Čia atrasi ir tokių daiktų, kokių nebūna jokioje kitoje parduotuvėje. Rūbų nebemadingų, bet keliančių sentimentus – kad ir gėlėtų marškinių su ilgais trikampiais kalnieriais – tikrų tikriausios „gėlių vaikų“ eros reliktų. Kai kurie garderobo elementai, žiūrėk, apsukę poros dešimtmečių ratą, vėl pasidaro madingi. Čia yra aukso kasyklos teatrų scenografams ir aprengėjams. Kai reikia aprengti aktorių kokios nors epochos ar stiliaus drabužiu, visai nebūtina ieškoti Statkevičiaus ar Pogrebnojaus, nebūtina kišti kosminių pinigų, kai ant prekystalių pas kaimo moterėles priguldyta tokių rūbų, kuriais apsirengusiam ne gėda išeiti Paryžiuj į Eliziejaus laukus ar net į Vienos balių. Tos prekeivės nesuka sau galvos, koks ženklas užrašytas ant prekės etiketės. Jos žino, kad džinsai yra džinsai, marškiniai – marškiniai, o kas ten ant apykaklės priklijuota – ne taip jau svarbu. Svarbu, kad daiktas dar ne visai sudilęs, dėvimas.

Didmiesčiuose jau viskas kitaip, matyt yra kokios prekių žinovės, kurios rūšiuoja rūbus ir kabina ant brangių rūbų stelažų, kitus – ant pigesnių, trečius – sumeta į dėžes su užrašu „už litą“. Ir anksti rytais, kai turgus tik kraunasi, čia ateina ypatinga pirkėjų publika, tikrai ne pati skurdžiausia. Tai publika, kuri supranta užrašus ant etikečių, bet ir tos poniutės nesirauko, besiknaisiodamos po krūvas, nesipiktina, kad nėra matavimuisi skirtų kabinų. Čia pat už prekystalio gali išvysti nemokamai ir lengvą striptizą. Visi čia vieni kitus supranta, vieni kitų nesigėdija ir niekas nieko nesiekia apmauti. Tiesiog solidari nedidelė bendruomenė, kuri čia susitinka ir susitikinės, nes asortimentas rytoj bus kitas, bus vėl kaži kas nauja iš Londono, Paryžiaus ar Amsterdamo siuntos.

Kai nusiperku skuduryne kokį daiktą, vis stengiuosi įsivaizduoti, kas buvo to rūbo šeimininkas, koks jis buvo – pagyvenęs tvarkingas vokietis, o gal koks plevėsa italas ar prancūzas, kodėl jis tą rūbą atidavė, kas nepatiko? O gal to žmogaus iš viso nebėra, ir giminaičiai visą jo spintą, neatrinkinėdami po šermenų, atidavė kokiai nors labdaros organizacijai? Vežkit kur norit. Ir įdomiausia būna, kai kokioje užtrauktoje kišenėje aptinki ženklą, suskalbtą popierėlį su buvusio šeimininko užrašais. Tai tarytum laiškas tau, žinutė, padedanti įsivaizduoti, kas tas žmogus buvo. Kartą nusipirktų džinsų kišenėje aptikau raštelį, surašytą angliškai. Tai buvo žmogaus sudarytas sąrašas produktų ir daiktų, reikalingų Kalėdoms: eglutė, kryžiokas žaisliukai (viskas nupaišyta), po to produktų eilė – pienas, miltai, cukrus, kiaušiniai, kepimo milteliai (matyt, žmonos padiktuotas sąrašas iš receptų knygos kokiam nors kalėdiniam pyragui). Ir tas rūbas jau įgyja savo istoriją, kaip ir kiekvienas dėvėtas.

„Second-hand`as“ įdomus ir dar vienu požiūriu. Čia juk sukeliauja labdaros daiktai, didžia dalim vienų dovanoti kitiems. Daiktų atsisakyme yra moralaus elgesio elementas, ir jo neišblukina jokių skalbyklų milteliai ar cheminės dezinfekcijos. Tai daiktai, kuriuose nesunku įžiūrėti visuomenių solidarumo siekį, visuomenių, kurių tu nepažįsti, bet pasijunti geriau žinodamas, kad tokios yra, kad jos ten grindžia savo veiksmą, nesiekdamos naudos, vadovaudamosi vien kantiškuoju moralės supratimu. Todėl tad skudurynai kaip diena ir naktis skiriasi nuo didžiųjų prekybos centrų, kurie dažnai apsimetėliškai imasi vaidinti labdarius – nupigina produktus, kurių galiojimo terminas – paskutinė diena. Graudu žiūrėti į tokią mielaširdystę, kai nepasiturintys žmonės stumdosi prie nupigintų, gendančių prekių lentynos. Prie šių prekystalių žmonės patiria cinišką pažeminimą, nes suvokia, kokia plyti visuomenėje praraja ir socialinė atskirtis. Nieko panašaus skuduryne nepatirsi, priešingai – čia visados būsi savas tarp savų solidarioj dėvėtų rūbų bendruomenėje.

www.tiesos.lt