D. Razauskas: Toleruoti neprivalome tik Lietuvos

Šiandien  mielam, teigiamos konotacijos žodžiui „tolerancija“ netikėtai virtus  gąsdinančiu, kaltinančiu ir Lietuvai nevisavertiškumo kompleksą varančiu  baubu, ryžtamės klausti žinomą Lietuvos baltistą, etimologą,  religijotyrininką ir filosofą, habilituotą humanitarinių mokslų daktarą  Dainių Razauską – ką vis dėlto turėtų reikšti šis žodis ir kodėl niekad  negirdime tolerantiškųjų ES bei mūsų šalies vadovų kalbant apie  toleranciją lietuviams, lietuvybei, Lietuvai? Nejaugi tai – vienintelis  kontekstas, kur žodis „tolerancija“ netinka?

–  Kaip nutiko, kad žodis „tolerancija“, kurį iki įstodami į ES, regis, ir  supratome, ir vartojome, ir didžiavomės laikydami save tolerantiškais,  staiga tapo burtažodžiu, turinčiu neaiškią, neapibrėžtą prasmę, skirtą  mūsų autentiškai pasaulėjautai, iš protėvių paveldėtam moralės kodeksui,  tautiniam ir žmogiškajam orumui bombarduoti?

– Pradėkime  nuo apibrėžimo: išvertus iš lotynų kalbos žodis „tolere“ reiškia  „pakelti“. Žmogus tolerantiškas yra tiek, kiek jis geba pakelti. Visa  tai sakau, kad aiškiai pamatytume tolerancijos sąlygiškumą – akmuo, kurį  pakėlė galiūnas, užverstas ant fiziškai silpnesnio žmogaus – jį  sutraiškys. Pavyzdžiui, neabejoju tvirtindamas, kad Lietuva fiziškai jau  nebeįstengia toleruoti korupcijos. Pasiekta gyvybinė riba. Esame  situacijoje – arba korupcija, arba Lietuva. Todėl skubiai ir iš esmės  būtina keisti įstatymus, valstybės struktūrų mechanizmus, daryti  pertvarkas, net pačias drastiškiausias, net ir mirties bausmę grąžinti,  jei reikės, bet valstybės reanimacija būtina, nes tolerancijos  korupcijai riba jau seniai yra peržengta.

Tuo noriu pasakyti, kad  tolerancijos riba yra galimybių riba, o ne susitartas dalykas. Lygiai  tas pats, jei imsime kitą – medicininę – šio žodžio reikšmę. Jeigu  žmogaus organizmas netoleruoja antibiotikų, galima jį gražiai kviesti  būti tolerantiškam, galima jį bausti griežtomis sankcijomis, tačiau nuo  to niekas nepasikeis. Tą pakėlimą „tolere“ vartojant kiek perkeltine –  moralės, psichikos pakantos – prasme esmė nepasikeičia – žmogus pakenčia  tik tai, ką geba ir ką nori pakęsti. Tolerancijai galima ruošti dirvą,  ugdyti ją, tačiau ji nepasiekiama imperatyvu, nėra ir nebus staiga  išreikalaujamas dalykas.

Dar būtina pakalbėti ir apie  tolerancijos kryptį. Šių dienų pasaulyje ji sąmoningai apgręžiama, idant  reiškiniai įgytų radikaliai priešingus pavadinimus. Tai nedora, bet  gudri ir veiksminga metodika. Yra tekę girdėti posakį: „Pats muša, pats  rėkia“? Principas tas pats, tik viskas šiuolaikiškiau – kur kas  subtiliau užmaskuota.

Antai du tolerancijos kraštutinumai. Taigi  vienas kraštutinumas – stipri, ginkluota vokiečių tauta Antrojo  pasaulinio karo metais nutarė netoleruoti žydų. Ar jie negalėjo jų  toleruoti? Galėjo be didelių pastangų. Tačiau nepanorėjo. Kitas  kraštutinumas – kai iš žydų imama reikalauti būti tolerantiškiems  genocidui. Klausimas net nekeliamas, kaip jie galėtų toleruoti savo  tautos naikinimą, tiesiog konstatuojama: jie netolerantiški, nes  priešinasi šios vokiečių idėjos įgyvendinimui.

Tad ir sakau –  lygiai kaip negalima iš žydo reikalauti tolerancijos genocidui, taip  negalima iš lietuvio reikalauti tolerancijos lenkų okupacijai. Tai buvo  karinis smurtas. Atsikūrusi Lietuva, beje, niekada nebuvo užpuolusi  Lenkijos nei ginklu, nei ideologiškai. O lenkai įvykdė smurtinę  okupaciją, užgrobtoje teritorijoje engė lietuvių tautą, brutaliausiais  metodais naikino lietuvybę. Tad šiuo atveju, jei ir galime kalbėti apie  toleranciją, tai tik apie lenkų toleranciją lietuvių tautai, o ne  atvirkščiai.

Bėda ta, kad Briuselyje ne argumentai svarbiausi, o  žviegimo garsumas. Todėl lenkams pavyksta patiems mušti, patiems rėkti.  Galėtų taip elgtis ir lietuviai. Suprantu, kad neoru, bet kai turime  reikalų su priešininku, kuris neturi orumo, panašu, kad kitaip  neįmanoma.

– Kokia tos tolerancijos prasmė, kurią mums  bando skiepyti ES direktyvos. Ką reiškia ta „tolerancija“, kurios jie iš  mūsų reikalauja?

– Man nepatinka, kai sakoma, esą jie  kažko gali iš mūsų reikalauti. Lietuva yra mūsų šalis, mes čia esame  šeimininkai, todėl patys turime apsispręsti, kas mes ir kokie mes turime  būti. Juk ir asmeniškai iš manęs, ir iš jūsų kone kasdien kas nors  pareikalauja kaži ko nepamatuoto, turi tokių lūkesčių, kokių mes patys  neturime, bet argi mes po kiekvieno paliepimo „eik tu…“ tuojau ten ir  einame?

Todėl svarbu ne kas kokią Lietuvą nori  matyti, o kokią ją kuriame mes. Suprantu, gal ES vadovybei ir norisi,  kad Lietuva ją laikytų savo viešpačiu ir klusniai prisiimtų tarno  vaidmenį, bet argi naujiena šiandien tai, kad kiekvienas žmogus turi  nuolat nepaliaujamai ginti savo Tėvynę, savo teises, savo namus ir savo  pasaulėjautos stuburą. Mes – ne išimtis. Kiekvienas asmeniškai turi  apsispręsti, ar jis vergas, ar laisvas žmogus. Ir niekas pasaulyje  negali suteikti jam šeimininko statuso, ir niekas – jo atimti. Jei  žmogus išsižadėjo, pardavė ar prarado savo laisvę – jis praranda ir  dvasinio gyvenimo galimybę. Manau, žmogus dvasią apskritai turi tik tol,  kol jis gina laisvę.
Todėl ne nurodymai „iš aukščiau“, o mūsų  požiūris į juos yra Lietuvos problema. Jei tie liepėjai pamato, kad turi  reikalų su „gaidžiu“, tik ir laukiančiu, kas jam ką nurodys, ima  vadovauti su didžiuliu įkvėpimu. Nenoriu nieko asmeniškai įžeisti, bet  mes čia kalbamės apie Lietuvos valdžią, apie žmones, mūsų išrinktus  atstovauti valstybei ir tautai.

– Yra tiesos jūsų  žodžiuose, bet argi nepastebite konkrečių tramdomųjų veiksmų: cenzūra,  temos – tabu, požiūriai – tabu, menkiausiu pretekstu – sankcijos,  baudos, kaltinimai nacionalizmu, netolerancija?..

– Na,  ir ką? Vadinančius mus netolerantiškais taip pat galima išvadinti  netolerantiškais. Iškeliantiems mums bylas taip pat galima iškelti  bylas. Kaip atsaką į mums keliamus reikalavimus galima reikalavimus  kelti ir jiems. Tiesiog reikia grumtis. Tam ir yra postai, valdžios  svertai, politika… Klausimas tėra paprastas, esminis ir vienintelis:  giname mes savo orumą ir laisvę ar ne? Tik atsakę į jį, sužinosime apie  kokią toleranciją kalbama – ar apie mulo toleranciją svetimų užkrautai  naštai, ar apie oraus laisvo žmogaus taurią geranorišką toleranciją  pasaulio įvairovei.

– Juoba kad tie, skubantys mus išvadinti netolerantiškais, nė nepabandė gilintis į lietuvių tolerancijos galimybių ribas?

– Beje, tai itin svarbu. Lietuvių tauta per pastaruosius kelis šimtmečius  labai stipriai, labai žiauriai prisikentėjo. Ką reiškia vien sovietinė  okupacija – šiurpu suvokti: „buvo išvežtas kas dešimtas“, bet reikia  turėti omeny, kad ne šiaip kas dešimtas – buvo nupjauta visa tautos  galva su svarbiausiais smegenų vingiais. O tada emigracijos banga. Kas  gi emigravo? Daugiausia šviesuomenė. Pokaris – vėlgi tą nupjautą tautos  galvą teko atsiauginti tamsoje, apgraibomis, pogrindinėmis sąlygomis.  Natūralu, kad per tuos 50 metų smarkiai smuko lietuvių sąmoningumo  lygis. Nieko stebėtino, kad netekus sąmoningumo tautos reakcijos į  aplinką kartais būna nevykusios. Na, pavyzdžiui, akmuo į langą vietoje  žodžių „man tai nepriimtina“ ar niuksas į nosį vietoje „gal pasitarkim,  susitarkim“…
Į visus šiuos dalykus būtina atsižvelgti ieškant  lietuvių tautos tolerancijos ribų. Būtent – tų ribų reikia ieškoti, o ne  jas nustatyti.

– Kaip lietuviams elgtis girdint, kad esame vadinami žydšaudžių tauta? Kaip elgtis girdint, kad lietuviai skriaudžia Lietuvos lenkus? Arba matant, kaip ES direktyvos kiša savo gašlius pirštus į mūsų vaikų darželius, mėgindamos jiems įmušti, jog lytis – ne prigimtinis, o apsisprendimo reikalas, provokuodamos juos psichinei sumaiščiai dėl seksualinės orientacijos?

– Tuos, kurie mus vadina žydšaudžių tauta, nedelsiant reikia duoti į teismą. Dėl Lietuvos lenkų – jau atsakiau, bet pirmiausia net terminas šis neteisingas – reikia sakyti „lenkakalbiai lietuviai“, o ne Lietuvos lenkai. Kas gi yra Lietuvos lenkas? Ar tas, kuris gyvena Lietuvoje, bet paklūsta Lenkijos įstatymams? Juk tai nesąmonė. O į elgesį su mūsų vaikais požiūris tegali būti vienareikšmiškas – pasakysiu kaip vyras, kaip tėvas ir kaip senelis: į nosį. Be užuolankų, įžangų ir diskusijų. Juk tai mūsų vaikai – mūsų švenčiausia pareiga juos ginti.

– Vien už tai, ką pasakėte, neabejotinai būsite išvadintas netolerantišku.

– Netolerantišku kam?

– Tautinėms ir seksualinėms mažumoms.

– Bet juk tai migla. Juk akivaizdu, kad kiekvieną be išimties daugumą sudaro įvairios mažumos. Priklauso tik nuo vertinimo aspekto – akių spalvos mažumos, ūgio mažumos, kairiarankystės mažumos, profesinės mažumos – visos jos drauge sudaro visumą ir nėra jokios atskiros daugumos visų mažumų atžvilgiu. Todėl kai gatvėje kažkas reikalauja tolerancijos mažumoms, nepriimu to reikalavimo sau, nes neatstovauju jokiai didžiumai. Todėl nesuprantu, kodėl jų teisės ir norai yra svarbesni už mano teises ir norus? Tegaliu sakyti: „Tuomet tarkimės – tu išsakyk savo reikalavimus man, aš išsakysiu savo reikalavimus tau“. Bet ar tos vadinamosios mažumos su tuo sutinka? Juk ne. Tavų reikalavimų jiems jie nelinkę klausytis. Tad atsakykite sau, ar jie nori tolerancijos, ar išskirtinių teisių?..

Antanas Smetona sakė, kad su tautinėmis mažumomis reikia elgtis kaip su svečiais – bičiuliškai, tolerantiškai, pagarbiai. Bet juk svečiai taip pat turi tam tikrus leistino ir neleistino elgesio kanonus – jiems juk nėra viskas galima.
Apskritai kai kalbama apie žmones, tolerancija niekada negali būti vienkryptis reiškinys – būtinai abipusis. Nes antraip į žodį „tolerancija“ ima tilpti „manipuliavimas“ ir „absurdas“. Na, įsivaizduokime moksleivių klasę, kurioje vienas moksleivis ūmai ima klykti: „Duokite man kasdien po litą“. Kodėl turėtume duoti? Kodėl tuomet ne man? Kuo aš prastesnis? Nes pagal tavuosius aspektus patenku tarp daugumos. Bet juk tu tarp daugumos patenki pagal manuosius. Tad kodėl tavasis aspektas yra svarbesnis už manąjį?..

Beje, tiek tautinėms, tiek seksualinėms mažumoms aš esu tolerantiškas. Tolerancija manęs neįpareigoja jų mylėti – įpareigoja jų neskriausti. Aš jų ir neskriaudžiu. Homoseksualų Lietuva nesodina į kalėjimus, nevaro jų iš Lietuvos, netrukdo jiems būti tokiems, kokie yra… Argi tai nėra tolerancija? Tačiau kai mažumos socialinis statusas virsta ideologija, kai susibūrę jie ima reikalauti to „lito“, o jei neduodu, jaučiasi skriaudžiami – tuomet jaučiuosi puolamas aš. Tie „mažumų ideologai“ – gudrūs. Žinodami, kad diskriminacija – jautri tema, ima ja žongliruoti, ir kai aš netoleruoju ideologijos, kaltina mane, kad netoleruoju kitokios seksualinės orientacijos žmonių.

Čia tiktų prisiminti darbininkų klasės ir ne taip tolimo istorinio laikotarpio pavyzdį. Kiekvieną darbo žmogų asmeniškai juk mylime ir gerbiame, tačiau kai kalbama apie proletariato ideologiją – šiurpas turbūt ne tik man vienam nugara perbėga?.. Čia – lygiai tas pats. Kitokios seksualinės orientacijos žmogui aš tolerantiškas, bet homoseksualų klubų, homoseksualų lygų ir homoseksualų ideologų netoleravau ir netoleruosiu.

Štai kasmet matome homoseksualų paradus. Ir kasmet tie paradai apauga kaltinimais, priekaištais, esą per prasta, per siaura erdvė paradui palikta, pernelyg abejingai valstybė į juos reaguoja, pernelyg santūriai jais džiaugiasi, pernelyg vangiai jais rūpinasi… Pasakykite man, o kodėl nematome fizinę negalią turinčių žmonių paradų? Kodėl valstybė, taip uoliai besirūpindama homoseksualų tolerancija, nepasirūpina neįgaliaisiais, kurie taip pat yra mažuma ir neabejotinai verta daugiau globos ir rūpinimosi? Mano manymu, neįgaliųjų teisės už homoseksualų ar tautinių mažumų teises privalo būti svarbesnės, nes neįgaliuoju bet kurią gyvenimo akimirką gali tapti bet kurios tautybės ar lytinės orientacijos žmogus. Todėl gėda valstybei tūpčioti aplink aikštingas ir įnoringas mažumas bent jau tol, kol nėra pasirūpinta tais, kuriems mūsų tolerancijos, globos ir rūpinimosi reikia labiausiai.

– O kodėl Lietuvoje nekalbama apie toleranciją lietuviams? Kodėl mes neįvardijame savo tautos diskriminacijos, nors aiškiai ją juntame?

– Tai išties labai svarbi ir aktuali problema, kurios mūsų pataikūniška valdžia ne tik nesprendžia, bet net neįvardija. Mes visada tik rūpinamės, gal, neduokdie, ko nors nekenčiame. O kad net keliose tautose egzistuoja senas ir visuotinai žinomas reiškinys, kaip neapykanta Lietuvai – vengiame pripažinti.

Prisiminkime lenkiškai perfrazuotą mūsų valstybės himną. Prisiminkime rusų aukštų karinių ir politinių struktūrų tiesmukus pasisakymus apie mūsų tautą ir valstybę, kurią jie pavergė, trypė ir dar šiandien tuo didžiuojasi. Esame nekenčiami, diskriminuojami, todėl turime garsiai ir plačiai pareikalauti tolerancijos lietuvių tautai, kultūrai ir pačiai lietuvybei. Pirmiausiai – pačioje Lietuvoje.

Šiandien Lietuva, deja, labai labai silpna. Tad prisimenant tą „tolere“ – mūsų šalis šiandien ne itin ką įstengia pakelti. Todėl šiandien reikalauti tolerancijos iš mūsų nėra labai sąžininga. Sąžiningiau būtų pagaliau imti toleruoti mus, o mums – patiems save. Toleruokime bent savo gyvybinius indus – atsigręžkime, apginkime tautinę kultūrą, tautinę moralę ir tautinį švietimą. Deja, mūsų valdžios atstovai ne tik neatstovauja savo tautai, bet net ir nesielgia kaip savo valstybės piliečiai.

Spausdinti