Š.Navickis. Lauktuvės A.Kubiliui (video)

Paatvirausiu: Taip užsinorėjau kažko pozityvaus – kaip ledų karštą dieną, gal net dar labiau. Ir išties – štai ateina nauja krizė, senajai taip ir neišėjus, štai siautėja antstoliai, remiami ginkluotų pareigūnų, štai Lietuvos rinktinė pralaimi krepšinį Rusijai… Užeina sutemos… O juk taip reikia šviesos!

Tuomet ir griebiau jautį už ragų – sakau, susirasiu labiausiai nemėgstamą Lietuvos žmogų ir padarysiu jam ką nors gero, pavyzdžiui, padovanosiu dovanų. Daug nedvejojęs patikėjau reitingais ir supratau, kad tas žmogus yra Andrius Kubilius. Ajajai… Reikalas tas, kad ir man pačiam jis visai nelabai…

Na, bet juk vienas darbas vertas daugiau, nei šimtas žodžių. Todėl pasitarėme su draugais ir bičiuliais ir nutarėme, kad būtent jam išties reikėtų nuvežti dovanų. Neilgai trukus ir pačios dovanos buvo rastos – tai dviračio ratas ir pompa, kad pasipūstų. O ką? Reikalingi daiktai, ypač jei vėl nukristų nuo dviračio balnelio ir – neduokdie! – apsibrozdintų nosį. Žinoma, nesmagu kai pats premjeras krenta iš balno, bet kam nebūna? Žodžiu, išvykau į Vilnių tuo ratu ir pompa nešinas – daiktai, tiesa, nenauji, tačiau ekonominė situacija neleidžia išlaidauti. Dalinamės, kuo galime.

Bičiulių, apsiginklavusių foto ir video kameromis, lydimas nulenkiu galvą Vinco Kudirkos skulptūrai ir iš saulėtos aikštės žengiu į Vyriausybės rūmų tamsą. Viduje išties gūdu ir šešėliuota… „Štai ką reikėtų pirmiausiai traukti lauk iš šešėlio“, pamanau. Jausmas, tarsi būčiau įžengęs į kokį urvą. Jau viduje iš abiejų šonų po langelį – prisiminęs, kur atsidūriau, suku dešinėn. „Atvežiau lauktuvių“, sakau, rodydamas, ką rankose turiu. „Čia kam?“, pasigirsta klausimas. „Žymiausiam šalies dviratukininkui. Jis ir šalies premjeras.“ „O jūs susitarę?“, vėl klausimas man. „Dovanų, sakau, atvežiau. Gal kas galėtų perduoti?“, teiraujuosi. Ar ir tokiais atvejais reikia tartis? Juk viskas viešai.

Galop lyg iš po žemių išnyra guvus jaunuolis dalykiniu kostiumu ir linksmai paaiškina, kur man reikėtų eiti, net ranka parodo – eikite ten. Ten. Eikite. Pasiuntė. Einu. Kaip ir sakyta – apie penkiasdešimt žingsnių nurodyta kryptimi. O ten parašyta „Priimamasis“. Logiška, jei jau priimamasis – turėtų priimti. Juk lauktuves nešu. Viduje du policininkai – vyras ir moteris. Matyt, jie ir priiminėja. Paklausia, kas čia, iš kur ir kodėl? Paskui – kam? Vėl aiškinu, kad tai dviračio ratas ir pompa, pravartūs dalykai žymiausiam Lietuvos dviratukininkui ir t.t. „O kokia jo pavardė?“, klausia. „Andrius Kubilius“, atsakau. Pauzė… Akivaizdu, kad jam dovanų piliečiai neneša, šis kartas gali būti pats pirmas. Pasirodo, reitingai nemelavo, tauta tikrai nemėgsta premjero.

Žodžiu, po dar kelių konsultacijų – tiek asmeniškai, tiek ir telefonu, moteriškas balsas išsiaiškina, kad jokių skundų aš neturiu, tik dovanas ir laišką, kuriame, beje, irgi nieko iš premjero neprašoma, o tik sveikinama padarius tai, ko dar niekas ligi šiol „ant Lietuvos“ nepadarė. Taip ir palikau tame „Priimamajame“ lauktuves Andriui Kubiliui, premjerui, raginančiam „minti pedalus ir sukti į dešinę“. Na, ir aš jam tame laiške panašiai palinkėjau, nuo savęs dar pridėdamas „linkiu niekada čia nebegrįžti“. Tikėkimės, išsipildys.

Grįždamas iš tos tamsos į pasaulio šviesą ūmai pagalvoju – o kas būtų, jei Lietuvos piliečiai, supratę, koks vienišas ir atstumtas yra Vyriausybės vadovas, taip pat panorėtų jam ką naudingo padovanoti? Juk ne man vienam to pozityvo, tos šviesos tamsoje reikia. Suvežtų žmonės naudingų daiktų – sakykime, koks ūkininkas, nugirdęs jog A. Kubiliui artojų varžybos svarbesnės už Olimpiada (taip sakyta dar gerokai iki moterų plaukimo rungties), galėtų dovanoti kokį arklą. Pasitelkus fantaziją ir remiantis kitomis viešai išsakytomis premjero mintimis prie Vyriausybės galėtų nemaža visokių atgyvenusių savo amželį rakandų krūva išaugti. Juk toks tokį traukia.

httpv://youtu.be/XtF4S0tEEUA